Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

Nors didžioji dalis traukinių transportavo kareivius, kartais kareiviukai paimdavo pakelėje ir paprastus keliauninkus, todėl Judita apsivilko gražiau, nei būtų derėję sunkiai kelionei. Kai jai padėjo įlipti, švilpesiai sugnaibė jos skruostus iki raudonumo, movos kišenėje gulėjo juodajame turguje gautas leidimas keliauti, ir ji užsitraukė savo paskutinį papirosą, nors buvo viešoje vietoje; visą kelią būgštavo, kad anyta iškart ją permatys, įžvelgs jos melagingą širdį, bet argi pačioje vedybų pradžioje ji nenudavė laimingos nuotakos, ar nedarė, ką tik įstengė, kad juodu atrodytų kaip įprasta jaunųjų pora. Ji susiginčijo su vyru tik sykį, po pirmųjų santuokos metų ir dviejų daugmaž lytinių aktų. Judita ilgai mąstė, kaip paklausti, ar jis buvo pas gydytoją ar bent pas kokį žiniuonį. Klausimas tekštelėjo vidury vakarienės su Nelsono kotletais. Vyras apstulbo, jis atidėjo šakutę, paskui peilį, nors tebežiaumojo. Padažinėje ribuliavo tyla, vyras stumtelėjo kompoto šaukštą.

– Bet kurių galų? Aš juk niekuo nesergu.

– Tačiau tu nesi normalus!

Kėdė nuvirto ant grindų, fanera brūkštelėjo per lentas, Judita nubėgo į miegamąjį, uždarė paskui save duris ir pristūmė kėdę po rankena. Vaistai buvo komodos stalčiuje, bet ji ten nerado nieko, išskyrus miltelius nuo karščio. Ji susipylė visus burnon, dėkodama Dievui, kad Johanas su žmona buvo pas gimines.

Vyras priėjęs pabeldė į duris.

– Brangioji, atidaryk. Išsiaiškinkim, kas tau yra.

– Tu nueisi su manim pas gydytoją.

– Ar tau kas nutiko?

– Tu juk ne vyras!

– Brangute, man regis, tau isterija.

Vyro balsas buvo kantrus. Jis lėtai tarė, kad eis paruošti savo žmonai stiklinės saldinto vandens, kaip visada darė mama, kai jie buvo maži ir nubusdavo nuo slogučio. Tai nuramina. Paskui būtina pamąstyti, ar Judita neturėtų apsilankyti pas nervų gydytoją.

Judita vėl pati užsirašė į priėmimą privačioje Greifenhageno klinikoje. Apie daktarą Otą Greifenhageną buvo šnekama, kad jis patyręs vyrų gydytojas ir jo klinika, žinoma, moderniausia mieste. Jeigu jie ten negaus pagalbos, negaus jos niekur. Judita per priėmimą kalbėjo užsikirsdama, rydama seiles ir gergždama apie savo rūpestį.

Daktaras atsiduso.

– Galbūt jums abiem reikėtų ateiti pas mane. Kartu. Aišku, jūsų vyras gali atvykti ir vienas.

Judita pakilo eiti.

– Miela ponia, žinoma, yra visokiausių preparatų. Pavyzdžiui, padėti gali testovirono ampulės. Vis dėlto pirmiausia turiu apžiūrėti jūsų vyrą.

Tačiau Juditai nepavyko nusiųsti savo vyro pas Greifenhageną, nebuvo testovirono nei nieko kito, netgi pirmojo skrydžio lėktuvu. Netrukus ji nenuėjo į anglų kalbos pokalbius, o veikiai ir į suplanuotas per sužadėtuves prancūzų kalbos pamokas. Anuomet ji manė, kad lakūno žmonai bus naudinga plėtoti kosmopolitinius kalbų įgūdžius.

Rogių girgždėjimas ir čiužesys jau iš tolo atsklido iki miško trobelės: Edgaras garsiai apsiskelbė grįžtąs iš savo miestiškų aferų. Vos rogėms sustojus, bemat pradės, atstatęs krūtinę, porinti apie vokiečius. Nuspėjau tai ir stengiausi prilaikyti liežuvį už dantų. Ryte lyg tarp kitko pasiūliau jam nueiti pas Rozaliją, padėjau jiems paskersti kiaulę – žinojau, kad Edgaras mėgsta frikadelių sriubą, dabar galėjo jos paskanauti, bet jis greičiausiai išgirdo iš motinos, kas žada atvykt į svečius. Edgaras atsisakė ir patraukė savo keliais. Pusbrolio elgesys su žmona buvo ne vienintelis dalykas, kuris mane pykino. Apie arklius jis nenutuokė ničnieko, todėl išėjau laukan jo pasitikti; iškinkyti arklį turėjau aš pats. Mano ašvienis buvo nusivaręs, jo šnervės garavo, važiuota aiškiai per dideliu greičiu. Kaip visuomet, Edgaras buvo pamiršęs įberti avižų, abrakinėje dar buvo likę pora litrų, bent jau praėjusį vakarą rogėse pakrauto šieno sumažėjo. Vis dėlto neatsakiau į žvalų pusbrolio pasveikinimą. Jisai sustojo nebaigęs žingsnio, sniegas neryžtingai sugurgždė po kojomis. Aš nekreipiau į tai jokio dėmesio ir, nuvedęs ašvienį į tvartą, susikaupęs rankiojau sniego gurvuolius jam nuo kanopų ir šukavau iš alkio įdubusius šonus, kurie jam labiausiai niežėjo. Edgaras nusekė paskui mane, sutrypčiojo veltiniais, norėdamas atkreipti mano dėmesį. Kažkas slėgė pusbroliui širdį. Bet vargu ar jo naujienos buvo susijusios su šienu, aš nejaučiau didesnio susidomėjimo, nes padėtis buvo gana liūdna. Leonida buvo žadėjusi, kad žiemai užteks šieno iš dvidešimties pėdų, bet jau dabar reikėjo jį maišyti su šiaudais, nors mano arkliui seilė tįso dėl motiejukų. Armių ūkio arklidėje reikalai buvo ne ką geresni, stambūs vokiečių arkliai taip apėdė kaimo galvijus, kad šiems tenka badauti, ir kažin ar Edgaras savo kelionėse bus papildęs atsargas, nebent įtikinčiau motiną palaikyti mane. Motina Edgaro niekada nieko neprašė. Vos tik atkakom į gimtinę, Edgaras puolė pas savo mamulę, kurios neabejotinai buvo išsiilgęs. Motinos šypsena žvilgėjo kaip taukuota keptuvė, ir Edgaras atrodė pasijutęs lengviau, kai pamatė savo mamulę po Rozalijos sparnu. Be to, jam pavyko įtikinti Leonidą ir mano motiną, kad jos neprasitartų apie jo grįžimą – niekam nė cypt, įskaitant Edgaro žmoną. Motina manė, kad, galimas daiktas, jei kaime kas atpažintų Edgarą, jis būtų suimtas kaip komunistas, šito aš negalėjau suprasti, nes komunistai sovietų valdžios metais neturėjo jokių reikalų su tokiais skurdžiais kaip Simsonų vienkiemis. Supratau, kad pusbrolis nori nuslėpti dezertyravęs iš Raudonosios armijos, tačiau kas dabar jam trukdė? Kaime buvo ir kitų Raudonosios armijos dezertyrų, ir mes, sugrįžę iš Stafanio salos, kovojome su bolševikais. Motina, aiškus dalykas, nenorėjo mūsų išleisti į jokį frontą, ir jos nervai buvo tokie silpni, kad negalėjau atsispirti jos baimės ašaroms. Ji visada būdavo tokia laiminga, kai Edgaras aplankydavo savo mamulę, ir iškart imdavo kepinti sūdytą mėsą prie sultinio ar šiaip ieškoti ko skanesnio padėti ant stalo. Vis dėlto aš netikėjau, kad Edgaras nei iš šio, nei iš to susiveikė naujus asmens tapatybės duomenis. Pusbrolio nauja pavardė – Fiurstas – buvo deramai vokiška, smagi kaip šilkinė palaidinė, aš pervardijau jį Dešrium, vėl įtardamas, kad pusbrolis turi kažkokią paslaptį. Rozalija svarstė, ar nusiųsti žinutę Edgaro žmonai, bet Edgaras jai uždraudė, taip pat motina ir, sekdama kitais, Leonida. Juo daugiau laiko ėjo nuo Edgaro grįžimo dienos, juo sunkiau buvo pasakyti apie tai Juditai.

Pusbrolis tebekugždėjo man už nugaros. Aš niekur neskubėjau, arklidės prieblandoj tapšnojau savo ašvieniui šonus su žiemišku kailiu.

– Ar tu net nepaklausi, kaip man sekėsi? – metė pusbrolis, sušiugždino krepšyje laikraščius ir neapsikentęs luktelėti, kol iš arklidės nueisime trobon, žibalinės lempos šviesoje pavandenijusiomis akimis ėmė skaityti, kaip Taline buvo paleisti 206 politiniai kaliniai – tai buvusi Estijos generalinio komisaro kalėdinė dovana toms nekaltoms moterims ir vaikams, patekusiems į keblią padėtį, kai buvo suimtas šeimos maitintojas. Pusbrolio balsas skambėjo reikšmingai, blankiai žydrose akyse suspindo daugiau spalvos.

– Ar tu girdi? Ar kas nors kitas galėtų taip jautriai atsižvelgti į savo priešo šeimas? Ar tavo mintyse ir vėl tik naminė taboka?

Užmiršęs, kad neketinu kalbėti su Edgaru, kažką teigiamai murmtelėjau. Kad ir kokia veikla būtų užsiėmęs, Edgaras negalėjo pagerinti Simsonų gyvenimo. Apie tėvą nieko negirdėti, Simsonų laukai tebėra svetimose rankose. Man neleidžia juose nė bulvių sodinti, nors jau treti metai želiantys dobilai gerai patręšė dirvą, kaip tik bulvėms. Vokiečiai uždraudė auginti tabaką, ir net Rozalija neįstengė kur nors prasimanyti augalų, iš Armių ūkio žemių bent jau išvarė su bolševikais priklydusius bjaurotojus ir konfiskuoti žemės sklypai vėl priklausė tikriesiems savininkams. Nuėjęs nupurškiau Armių vaismedžius „Estoleumu“, įtikinėjau visus apsirūpinti juo iš anksto. Rozalijos tėvas buvo dėkingas už priminimą, buvau Akseliui lyg tikras sūnus. Pasakiau jam, kad „Estoleumas“ geresnis už „Paryžiaus žalumą“, todėl obuolių pakako ir į turgų vežti, bet tai ir buvo viskas, ką jaunasis Simsonų sodybos šeimininkas galėjo padaryti dėl savo sužadėtinės, – savo paties ūkiui nesugebėjo net šito. Tie dalykai kėlė man didelį rūpestį. Edgaras niekuomet nebuvo linkęs prie žemės darbų, nors šiltas, ryte melžtas, geras silpniems plaučiams pienas tiko gerti.