Sofi Oksanen: Kai dingo balandžiai

Kai Judita galų gale išdrįso palikti savo kambarį, ji iš pradžių stabtelėjo prie laukujų durų ir įsiklausė. Karo garsai iš tikro buvo dingę. Ji pasitaisė iškirptę ir sulenkė alkūnę, prisispausdama rankinę, sugniaužtus kumštin įsitempusius pirštus slėpė pirštinė. Pirmieji žingsniai gatvės grindiniu buvo čiuopiantys, po padais tebegirkšėjo stiklas. Judita negalėjo rasti pradingusiam pasauly likusios sostinės gatvėms deramos eisenos – jau pirmojoje sankryžoje miestas dvelktelėjo į ją, iš jo plūdo vaikiški vežimėliai, lyg iš niekur atsiradę valkataujantys šunys, kvatojančios damos ir armonikėle grojantys vokiečių kareiviai, kurie merkė jai akį. Judita giliai įkvėpė ir išraudo, bet vos spėjo atsipeikėti iš apstulbimo, jos ausis pasiekė pašto erzelis, varstėsi banko durys, pasiuntinukai zujo po gatves, o fiurerio atvaizdais prekiaujantis akiplėša stvėrė sustingusią iš nuostabos Juditą už rankovės, ir ji nesugebėjo atsikratyti vaikinuko, – „pelnas skirtas nukentėjusiems nuo gaisro, panele, aišku, nori padėti benamėms šeimoms“, – ir Judita įsikišo paveikslėlį rankinėn, vėl pasispraudė ją po sulenkta ranka, išsigandusi sklindančių iš kino poškėjimų ir vežančio plytų krovinį sunkvežimio bildesio, beveik susimetė kupron, tačiau tai buvo atgimimo, ne karo balsai. Gatvės kampe kažkoks vaikėzas šaipėsi iš damos, persigandusios automobilio, iškaitusi Judita pasitaisė skrybėlaitę. Mieste pražydo vėjyje viena prie kitos besiplaikstančios Estijos ir Vokietijos vėliavos. Paskubomis suremontuotas kino teatras „Palace“, būrelis berniūkščių susispietė pasmalsauti prie kino afišų, ir suaugę praeiviai stabtelėdavo jų patyrinėti, Judita prabėgom pamatė vokiečių aktorės įmantrią raudoną šypseną ir Mari Meldrės ilgas blakstienas. Nevaržomi žmonių žvilgsniai maloniai glostė jai kulkšnis, atrodė, tartum pati būtų patekusi į filmą. Tai nebuvo tikra. Vis dėlto ji panūdo plaukti pasroviui, tęsti savo betikslį pasivaikščiojimą ir niekuomet negrįžti namo. Kodėl gi ne? Kas jai trukdo? Kodėl ir jai nepasidžiaugus? Degėsių smarso nebebuvo justi, bent jau čia, per Juditos namų langą jis tebedvelkė, ir ji uodė orą lyg šviežią bandelę, kol ėmė kvaisti galva. Miestas nebuvo sulygintas su žeme, rusai buvo taip užsiėmę degindami sandėlius ir gamyklas, sprogdindami šarvuotą traukinį Koplio prekinėje stotyje, kad nespėjo imtis gyvenamųjų namų. Jinai tęsė pasivaikščiojimą, ieškodama naujų taikos įrodymų, ir lenkdama Soldatenheimą , kur nerūpestingai šnekučiuojančių kareiviukų žvilgsniai klijavos jai prie lūpų, paspartino žingsnį, nusigręžė, kai viena moteriškė galanterijos krautuvėlės vitrinoje kabino didelį Hitlerio portretą, nusigręžė nuo teksto „Hitleris – išvaduotojas“, godžiai ieškodama ko nors kito, visų pirma žmonių, kuriems pastarieji metai jau atrodė išblėsę iš atminties. Miestas staiga prisipildė jaunų vyrų, ir Judita pasijuto nesmagiai, vyrų buvo per daug, ji panoro namo, staiga panoro namo ir skubomis nusipirko laikraščių, kartu nusičiupo nuo parko suolo „Otepės žinias“, paliktas išvyniojus sumuštinius, ir įsistebeilijo į atidarytą kavinę, kurios padavėjas ji seniau vadino vardais. Ar jos sugrįžo dirbti, o gal kavinės savininkas buvo naujas ir naujos darbuotojos? Anksčiau Judita būtų žengusi vidun, paskanavusi kreminio pyragaičio, susitikusi su pažįstamais, tačiau dabar pirštinėje veržė sutuoktuvių žiedas. Šalia ligoninės vermachto kareiviai gaudė balandžius. Vienas jų pastebėjo Juditą ir nusišypsojo, bet kiti ragino kareivį medžioti toliau: „Katiliukas jau ant ugnies!“

Judita dar iš tolo pamatė prie lauko durų susibūrusius berniūkščius, apžiūrinėjančius gatvėje stovintį DKW automobilį ir iš faneros pagamintą jo galą. Vaikiščiai nekėlė rūpesčio, jie neims kamantinėti apie jos vyrą, tačiau šalia jų stovėjo nuolatos mėgstanti pašnekėti kaimynė, kurią buvo sunku aplenkti, ir iš tiesų nepavyko. Stvėrusi Juditai už rankos moteris ėmė bėdoti: „Ar greitai visos mašinos bus fanerinės? Kažin, kas bus toliau?“ Judita mandagiai linktelėjo, o moteris nepaliovė gniaužusi ir stebėjosi bėgių pritaikymu garvežiams ir medienos dujų generatoriais: „Tik pamanyk, medžio kuru varoma mašina, ko tik tie vokiečiai neprigalvoja!“ Juditos nugara girdėjo kaimynės žodžių nuobiras net kieme, taip pat vėjo atneštą klausimą, kada grįš jos vyras; ji nemandagiai išsilaisvino iš moters gniaužto ir skubėjo užkopti laiptais. Telefono skambutis jau aidėjo koridoriuje. Juditai įėjus į virtuvę, jis tebeskambėjo, bet moteris nekėlė ragelio, kaip ir praėjusiomis dienomis. Ji nedrįso. Neatidarydavo durų, nors į jas beldė, – baiminosi, tik vakarais iš tamsaus kambario žvilgčiojo į vokiečių žibintuvėlių melsvas žaltvyksles, išsigąsdavo keistų šešėlių, įsiklausydavo į medpadžių taukšėjimą, be šviesų važinėjančius automobilius ar vokiškus šūksnius. Nekilo abejonės, kad Vokietija galutinai laimėjo, – laikraščiuose rašė, esą, net Lenino palaikus išgabenę iš Maskvos. Judita išskleidė laikraščius ant stalo, užkaitė javų kavos ir užsidegė vieną iš savo paskutinių papirosų, pasirengdama naujienoms, tačiau laikraščiuose vis nebuvo žinių apie grįžtančius namo žmones. Skaitytojai buvo raginami siųsti anekdotus iš baimę kėlusios valdžios laikų ir buvo skelbiami nauji maisto produktų kainų sąrašai. Ementalis – 1,45–1,60 reichsmarkės, Edamo sūris – 1,20–1,40 reichsmarkės, Tilžės sūris – 0,80–1,50 reichsmarkės. Varškė – 0,14 reichsmarkės. Žąsis be vidurių, galvos, sparnų ir šlaunelių – 0,55 reichsmarkės už kilogramą, antra rūšis. Rytoj ji turės nueiti maisto talonų, užregistruoti juos artimiausioje parduotuvėje, stovėti eilėje, tolydžio taisyti smukinėjančius petelius, visai kaip seniau. Ponia kaimynė priėmė gyventi iš subombarduoto Tartu giminaitę su krūva vaikų, jų keliamas triukšmas skverbėsi per sienas, primindamas šeimyninį gyvenimą, kurio ji galbūt niekada nepatirs. Jos pačios perniek nuėjęs gyvenimas nepataisomai judėjo tais pačiais bėgiais, kaip ir prieš vyrui išeinant, tetrūko, kad jis grįžtų.

Ilgainiui Judita ėmė suprasti, kad buvo kvaila. Prieš karo pabaigą vyrų niekas masiškai nesiunčia namo, jų reikėjo Rytų frontui. Ir patys vyrai per vieną dieną neparbėgs, pradėjo grįžti tik Estijoje ir aplinkinėse vietovėse apgyvendinti pabėgėliai. Ji būtų tai supratusi, jeigu būtų atsakinėjusi į telefono skambučius, atvėrusi duris arba apskritai šnektelėjusi su savo pažįstamais. Karas atėmė iš jos gebėjimą spręsti, vaizduotėje ji regėjo ant slenksčio tik savo vyrą, žmogų, kurį turėtų suprasti dar geriau nei pirma, nes buvusius kare reikia suprasti. Alinantis laukimas gali ilgai užsitęsti, kas žino, kur dabar jos vyras. O jeigu jis pradingo, kaip ilgai Judita turi laukti, kad galėtų nenusižengdama padorumui pradėti naują gyvenimą? Ko gero, ji turėtų pasielgti kaip Karina, dėl kurios Eliza iš žemutinio aukšto buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla, – įsitaisyti laivo virtuvėje, išplaukti į jūrą, nukakti svečion šalin, palikti viską, pradėti gyvent iš naujo, kitoje šalyje surasti naują vyrą, pamiršti savo santuoką. Tačiau tuo atveju Rozalijos, mamos ar kitų šeimos narių būtų laukęs Elizos likimas.

Kai laikraščiuose ėmė rodytis grįžtančiųjų namo sąrašai, vyro laukianti kaimynė pasirūpino ant komodos pastatyti butelį vyno. Telefonas zvimbė rytą vakarą, ir pagaliau Judita turėjo atsiliepti, nes galbūt motina mėgino ją surasti, taip ir buvo, mama norėjo sužinoti, kaip Juditai sekasi, pasakė klausinėjanti sugrįžėlių, ar niekas nepažįsta jos žento, ar kas girdėti apie Johaną, ir Judita negalėjo viso to nepaisyti, nors išsigąsdavo kiekvieno telefono skambučio, nes jis nuolat skambėjo kaip priekaištas dėl buvusio gyvenimo. Nepaisydama to, ji turėjo tvarkyti savo kasdieną ir sugalvoti, kaip pramisti. Jau ne kartą žmonės ją stabdė gatvėje, prašydami maisto, nors duonos žiauberės. Kaime visuomet buvo maisto. Kaime nuolatos varė naminę. Iš kaimo galėjai parsivežti namo visokiausių dalykų ir pradėti verslą. Tai buvo vienintelė galimybė, motina irgi taip sakė, liepė Juditai skerstuvėms važiuoti pas Rozaliją, o dar geriau tenai likti, ir Judita turėjo važiuoti, nors ji dvejojo, ar neteks klausytis anytos ir tetos aikčiojimų, girdi, kaip jauna moteris pati viena tvarkosi mieste, anytos pasakojimų apie jos nuostabų numylėtąjį sūnų, svarstymų, ką gaminti valgyt, kai sugrįš sūnus. Apie uošvį niekas neužsiminė. Judita buvo kone tikra, kad jis niekuomet nepargrįš; Rozalija sakė, esą birželį Armių vienkiemį užplūdusios pelės, o pelės niekada nemeluoja.