Андерс Рюдель - Plėšikai kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Vis dėlto įtaka buvo nemenka, jis galėjo pasirinkti savo agentus. Mirus Posei pirmiausia baigėsi katiniškos Karlo Haberštoko dienos. Daug kas byloja, kad Fosas ir Haberštokas buvo susikirtę praeityje. Fosas nedelsdamas nušalino Haberštoką nuo Linco projekto, taip pat uždraudė ir kitoms susijusioms tarnyboms sudaryti sandorius su šiuo meno prekeiviu. Haberštokas jau buvo susikrovęs turtų iš parduodamų meno kūrinių Linco projektui, o jo godumas erzino ir Hitlerį. Paskutinė vinis į Haberštoko verslo karstą įkalta po metų, kai jo galerija Berlyne sunaikinta per bombardavimą.

Atleistas ir Hitlerio fotografas Heinrichas Hofmanas, taip pat praturtėjęs iš meno kūrinių pardavimo Posei. Fotografas, Foso supratimu, buvo visiškai nekompetentingas meno klausimais.

Hermanas Fosas kur kas daugiau išteklių už savo pirmtaką skyrė meno kūriniams rinkoje įsigyti. Viena to priežasčių buvo tai, kad didžiosios meno kūrinių kolekcijos okupuotose šalyse jau buvo konfiskuotos ir atiteko Lincui. 1943–1945 m. jis nupirko daugiau nei 1 200 paveikslų. Didelę dalį sudarė XIX a. vokiečių tapytojų darbai.

Tačiau grobstymas tam tikra prasme rodė vis labiau desperatiškus nacistinės Vokietijos bandymus išlaikyti Ašies valstybes sutelktas. 1942 m. invazija į Viši Prancūziją buvo tiesioginė Vakarų sąjungininkų išsilaipinimo Prancūzijai priklausančiame Alžyre pasekmė. Kiek daugiau nei po metų įsiveržimas į Vengriją buvo tos pačios strategijos rezultatas. Tai atvėrė naujas galimybe plėšti, pirmiausia žydų kilmės gyventojų turtą. Vis dėlto paskutiniams karo metams būdingas visuotinis grobstymas vokiečių pajėgoms traukiantis visais frontais.

Apeninų pusiasalyje susijungė Rytų ir Vakarų frontuose naudoti metodai, virtę keistu brutalaus grobstymo ir priemonių kultūriniam paveldui išsaugoti deriniu.

Berlyno ir Romos ašis klibėjo jau seniai. Vokiečių pajėgoms teko skubėti į Šiaurės Afriką ir Graikiją bei gelbėti nesėkmingas italų kampanijas. Italijoje vis stiprėjo opozicija karui, fašistų režimui ir Vokietijos dominavimui. 1943 m. pavasarį šiaurės Italijoje prasidėjo streikai, Musoliniui tuo pat metu desperatiškai ir bergždžiai bandant įkalbėti Adolfą Hitlerį sudaryti separatinę taiką su Stalinu.

1943 m. liepos pradžioje Sicilijoje išsilaipino Vakarų sąjungininkų pajėgos. Po invazijos kilo kraujo praliejimo nereikalaujantis sukilimas, per kurį Benitas Musolinis buvo nuverstas ir namų arešto sąlygomis uždarytas „mažajame Italijos Tibete“, slidinėjimo kurorte Kampo Imperatore ant Gran Saso kalno. Naujasis Italijos vadovas Pjeras Badoljas (Pietro Badoglio) siekė išlaikyti Berlyno ir Romos ašį. Vis dėlto kaip ir Vengrijoje, tai buvo dvejopas žaidimas, siekiant išvengti vokiečių puolimo. Hitleris apie tai žinojo ir jau buvo pradėjęs rengti invaziją. Rugsėjo 8 d. Italija sudarė paliaubas su Vakarų sąjungininkais. Po keturių dienų vokiečių parašiutininkai išvadavo Kampo Imperatore laikytą Musolinį. Badoljo vyriausybė pabėgo į pietus ir vokiečių pajėgos galėjo greitai perimti šiaurinės ir vidurinės Apeninų pusiasalio dalies kontrolę.

Adolfas Hitleris vertė demoralizuotą ir psichiškai bei fiziškai palūžusį Musolinį suformuoti naują vyriausybę. Vis dėlto ta vyriausybė buvo tik priedanga, iš tiesų valdė vokiečiai. Nacistai tuoj pat ėmėsi deportuoti Italijos žydus į Aušvicą.

Musolinis svajojo sukurti naują Mare Nostrum – galybę, kuri Romos imperijos pavyzdžiu driektųsi aplink visą Viduržemio jūrą. Atrodė, kad Musolinis valdo padėtį, bet iš tikrųjų vis daugiau laiko praleisdavo savo būste prie Gardos ežero.

Hansas Posė ir Hermanas Geringas daug metų sudarinėjo sandorius italų meno kūrinių rinkoje. Nors dabar didžiųjų Italijos meistrų darbai atsidūrė vokiečių rankose, veiksmus Italijoje pirmiausia ženklino propagandinis karas tarp nacistinės Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų. Ir vieni, ir kiti visomis išgalėmis stengėsi vaizduoti kitą pusę kaip plėšikus ir barbarus, keliančius grėsmę Italijos kultūrinam palikimui. Vokiečius, regis, tikrai erzino kaltinimai grobstymu. Užsienio laikraščiuose buvo juokaujama apie nacistų požiūrį į kultūrą. Populiari karikatūra vaizdavo, kaip vokiečiai išveža į Dachau Mikelandželo paveikslą „Mozė“, mat šis buvęs žydas.

Hitleris pažadėjo, kad italų šedevrai liks Italijos žemėje, kur atvyko Franco Volfo-Meternicho įpėdinis Bernhardas fon Tyšovicas (Bernhard von Tieschowitz), turintis įkurti Italijoje „Kunstschutz“. Atsakydami į užsienio spaudos publikacijas vokiečių laikraščiai ėmė rašyti apie gelbėjimo akcijas. Daugybė darbų evakuoti į Vatikaną, kuris abiejų šalių laikytas laisvuoju miestu.

Iš tiesų kultūros paveldui grėsmę kėlė ir nacistai, ir sąjungininkai. Kad ir kaip būtų, vyko karas. Pirmiausia didelę žalą padarė Vakarų sąjungininkų vykdomi bombardavimai. Pražūtingiausias reidas surengtas prieš piečiau Romos esantį Monte Kasino vienuolyną, kuriame buvo įsitvirtinusios vokiečių pajėgos. Tai buvo pagrindinis Benediktinų ordino vienuolynas, jo ištakos siekia VI a. 1944 m. Vakarų sąjungininkų bombonešiai numetė daugiau nei 1 000 tonų bombų ir visiškai sunaikino vienuolyną. Vis dėlto vokiečiai neužleido pozicijų, žuvo daugiau nei 250 vienuolyne besislapstančių civilių. Buvo bombarduojami ir keli Italijos miestai, pirmiausia Milanas, čia visiškai sugriauta didesnė miesto branduolio dalis, kilo „La Scala“ operos gaisras. Sugriautas ir viduramžiškas Pizos miesto centras, o garsioji koplyčia Kampo Santo su kapinėmis ir XIV a. freskomis smarkiai nukentėjo nuo sąjungininkų artilerijos sukelto gaisro. Karščio būta tokio didelio, kad virš freskų lubose esantis švinas išsilydė ir nutekėjo per daugiau nei 600 metų senumo šedevrus. Tik per stebuklą sveikas liko svyrantis Pizos bokštas, nes artilerija į jį taikėsi manydama, kad viduje slepiasi vokiečiai.

Vis dėlto Florencijai ir Romai pavyko išvengti didesnių sugriovimų, nes to siekė abi šalys. Adolfas Hitleris nebuvo pasirengęs aukoti jį taip žavinčią Florenciją, tačiau besitraukiančios vokiečių pajėgos susprogdino gražųjį renesanso tiltą Santa Trinita . Kitose vietose vokiečių armija nebuvo tokia atsargi. Didžiausią žalą padarė SS. Dauguma SS kareivių atvyko tiesiai iš karo Tarybų Sąjungoje ir ėmėsi brutalių Rytų fronto metodų. Traukdamos per Italijos kaimus, šios pajėgos po savęs palikdavo lavonus ir gaisrus.

Į italų partizanų pasipriešinimą atsakyta beveik nenusakomu žiaurumu. Sant Anos di Stazemos, mažo šiaurės Italijos kaimelio, 132 gyventojai sušaudyti pagrindinėje aikštėje. Paskui kūnai sumesti į krūvą ir uždegti liepsnosvaidžiais.

Šios pajėgos sunaikino ir daug kultūros paminklų bei bažnyčių, o „Kunstschutz“ kaip visada nelabai galėjo užkirsti tam kelią. Planuotas plėšikavimas nebuvo toks įprastas kaip paprasčiausias naikinimas, bet irgi pasitaikydavo. SS, be kita ko, konfiskavo Italijos karaliaus monetų kolekciją. Karališkieji rūmai rėmė Musolinio nuvertimą, todėl Hitleris griežtai nubaudė karališkąją šeimą. Karaliaus duktė princesė Mafalda išsiųsta į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, kur ir mirė. Atrinktos didingos Ufičių meno kolekcijos Florencijoje dalys „saugumo sumetimais“ išgabentos prie sienos su Austrija.

Visai kaip Vatikanas, Monte Kasinas laikytas saugia vieta, čia buvo saugomos Romos ir Neapolio meno kolekcijos. Laimė, vokiečiai jas evakavo dar prieš bombardavimą. Kur kas blogiau, kad evakuacijai vadovavo parašiutininkų tankų divizija „Hermanas Geringas“. Dauguma kūrinių saugiai pasiekė Vatikaną, tačiau penkiolika dėžių su paveikslais ir renesansiniais bronzos dirbiniais dingo be pėdsakų. Kai italų intendantai tai suprato, dėžės jau buvo anapus Alpių. Vis dėlto šį kartą tai buvo ne Geringo sumanymas, o jo divizijos iniciatyva. Meno kūrinius ketinta padovanoti reichsmaršalui gimtadienio proga. Prieš kelerius metus Geringas, ko gero, būtų buvęs sužavėtas tokios dovanos, bet laikai pasikeitė. Norėdamas išvengti spaudos dėmesio, Geringas viską paliko paslaptyje, o vėliau dėžės diskretiškai persiųstos į Fiurerio muziejaus kolekciją.