Susan Mallery - Kaip iš giedro dangaus

Kevinas Harmonas tenorėjo alaus, mėsainio ir poilsio– tokia seka. Buvo ką tik praleidęs dieną, verčiančią žmogų apmąstyti profesinės veiklos alternatyvas. Jautėsi suvaržytas, įstrigęs Kanzaso viduryje vėlyvą vakarą, kai, tiesą sakant, didelė tikimybė susilaukti bėdos, be to, jam ką tik buvo pasiūlytos aukštesnės pareigos. Niekas Kevino gyvenime nesiklostė taip, kaip reikia. Šįkart jis tikrai neieškojo nemalonumų, todėl jie, suprantama, patys jį užgriuvo.

Jis buvo ganėtinai patyręs ir žinojo: jei daili didžiaakė blondinė įžengė į apleistą pakelės barą, būtinai kils vienokių ar kitokių nesusipratimų. Kevinas nusprendė į tai nesivelti. Kad ir kas nutiktų.

Jis vėl nukreipė dėmesį nuo smulkutės blondinės į barmeną.

– Mėsainį, – pasakė ir stumtelėjo jam atgal plastikinį valgiaraštį. – Dar didelę porciją bulvyčių.

Barmenas linktelėjo, kažką užsirašė bloknotėlyje ir pastatė aprasojusį bokalą ant kadaise balto padėklo, reklamuojančio vietinę kaimo sodybą.

Kevinas godžiai nugėrė gurkšnį. Didžiąją dienos dalį jis praleido konvojuodamas sunkų nusikaltėlį iš vienos valstijos į kitą. Ne viskas vyko sklandžiai, tuo galima paaiškinti įkandimo žymę rankoje. Oda buvo nepažeista, tačiau jis nemėgo kelyje pasitaikančių nesklandumų. Jei būtų nusišypsojusi sėkmė, galėjo dalyvauti narkotikų platintojų gaudynėse Floridoje. Bet ne, atsidūrė Kanzase, kur oras toks tvankus, kad nors kirvį kabink. Slėgis kilo… o gal krito– jam niekaip nepavykdavo prisiminti, kuriuo atveju viesulai taip įsismarkauja, kad virsta tornadais.

Dar gyvendamas Teksase Kevinas priprato prie viesulų, tačiau jų nemėgo. Nes jie būtinai kildavo kaip tik tada, kai per beisbolo rungtynes jis būdavo pasiruošęs sutriuškinti varžovų komandą.

Kevinas ėmė galvoti apie tornadus ir Teksasą. Net pamėgino prisiminti, ar rytoj grįžus namo nereikės nusipirkti pieno. Bet ką, kad tik ištvertų neatsisukęs pasižiūrėti, kaip sekasi blondinei. Ne dėl to, jog ji tokia patraukli, kad nepajėgtų jai atsispirti. Nė iš tolo. Aišku, gana daili, o dailios– lengvai prieinamos.

Tačiau pastebėjęs jos žvilgsnyje slepiamą nerimą ir atkreipęs dėmesį į neryžtingus judesius nusprendė neprasidėti. Šiame bare mergina jautėsi aiškiai nejaukiai.

Barmenas spustelėjo nedidelio televizoriaus jungiklį. Pustuštę salę akimirksniu užliejo beisbolo rungtynių garsai. Kevinas toliau gurkšnojo alų įrėmęs žvilgsnį į ekraną. Daugiau į nieką nekreipė dėmesio, net į pašaipų ir gerokai įžūlų vyrų juoką už nugaros.

Priekabiautojai pastebėjo auką.

Jis patyliukais nusikeikė, pastatė bokalą ant baro ir nusiėmė kepurę. Jos priekyje švietė JAV maršalų tarnybos 1 1 JAV maršalų tarnyba yra Jungtinių Valstijų federalinių teismų sprendimų vykdomasis organas. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) ženklas.

Buvo karšta, Kevinas jautėsi pavargęs ir išalkęs. Šįvakar jis užvis mažiausiai troško veltis į muštynes.

Tik nuo kada geroji lemtis pradėjo atsižvelgti į jo norus?

Jis pasisuko kėdėje ir įvertino padėtį. Blondinė stovėjo tarp dviejų dičkių, turinčių daugiau tatuiruočių nei proto. Trečias, žemesnis, laikė suėmęs ją už rankos.

Ji buvo vidutinio ūgio– maždaug penkių pėdu ir keturių ar penkių colių 2 2 162–165 cm. , trumpaplaukė, didelėmis, regis, labiau mėlynomis, nei žaliomis akimis. Veidas nė kiek nepadažytas, tačiau ji vis tiek atrodė patraukli, turėjo putlias lūpas ir užsispyrėlišką smakrą.

Kevinas susiraukė pažvelgęs į jos drabužius. Beformė trumpomis rankovėmis suknelė beveik siekė kulkšnis. Atrodė bjauriai, nelabai suklystum palaikęs grindų skuduru… su nėrinių apykakle ir kažkokiu siaubingu gėlių raštu. Kas ji per moteris, jei dėvi gėlėtus drabužius?

Kevinas priėjo prie ketverto, sukėlusio šurmulį. Blondinė stengėsi išsilaisvinti iš žemojo vyruko gniaužtų. Pakėlus akis ir pamačius Keviną jos žvilgsnis nušvito iš palengvėjimo.

– Ar jūs su jais? – paklausė šis, jausdamas vis didesnį nuovargį.

Mergina papurtė galvą.

Kevinas įdėmiai pažvelgė į vyrą, laikantį ją už rankos.

– Tada, sūneli, verčiau leisk damai eiti.

Vienas iš dičkių žengė žingsnį link jo. Kevinas pamankštino plaštakas.

– Šiandien, ponai, man bloga diena. Esu pavargęs, išalkęs ir prastai nusiteikęs. Todėl galite nedelsdami pasišalinti arba pasikalbėti su manimi lauke. Tačiau turiu jus perspėti: jei pasirinksime antrąjį variantą, sveikas liksiu tik aš.

Heilė negalėjo patikėti. Ji pasijuto tartum atsidūrusi viename iš filmo „Purvinasis Haris“ epizodų su Klintu Istvudu– šį serialą labai mėgo jos tėtis. Beveik tikėjosi pamatyti, kaip tamsiaplaukis vyras išsitraukia revolverį „357 Magnum“ ir pasiūlo kuriam nors iš priekabiautojų truputį pasilinksminti.

Tačiau nieko tokio nenutiko, mažasis džiūsna triušio dantimis paleido ją. Žengęs žingsnį atatupstas jis pakėlė rankas ir mėgino išspausti šypseną.

– Neketinome jai daryti nieko bloga. Pamanėme, gal damai patiks mūsų draugija.

Abu jo draugai linktelėjo. Jie buvo stambūs. Stambesni nei jos gelbėtojas. Keliose jų tatuiruotėse buvo įkomponuoti įdomūs keiksmažodžiai. Heilė kaip tik bandė juos perskaityti, kai ponas Kapliadantis sugriebė jai už rankos.

Trijulė numetė ant stalelio keletą banknotų ir išėjo. Heilė su palengvėjimu atsiduso.

– Tai bent, – rimtai tarė ji. – Nebežinojau, ką daryti. Turiu omenyje – kai jis nenorėjo manęs paleisti. Jau ketinau rėkti, tačiau lyg ir nesmagu taip elgtis. Nenorėjau kelti triukšmo.

Vyras, kuris atėjo jai į pagalbą, nieko nesakė. Jis patraukė tiesiai prie baro ir atsisėdo ant kėdės. Ji nusekė iš paskos.

– Ačiū, kad mane išgelbėjote, – pasakė.

– Kelkite triukšmą, – ištarė jis siekdamas bokalo.

Heilė prisėdo šalia.

– Ką?

Jis nugėrė didelį gurkšnį, tada įdėmiai pažvelgė į ją per bokalo viršų.

– Kai kitą kartą pakliūsite į bėdą, kelkite triukšmą. O dar geriau bus, jei daugiau nesiartinsite prie barų.

Heilė pakėlė ranką norėdama timptelėti plaukų sruogą, tik buvo pamiršusi, kad šiandien po pietų nusikirpo plaukus. Vietoj ilgos iki juosmens kasos dabar jai ant galvos styrojo trumpų plaukų kuokštai.

Ji palygino tai, kas buvo likę iš karčiukų, ir linktelėjo galvą. Nesiartinti prie barų. Turbūt geras patarimas.

– Paprasčiausiai negaliu, – atsidususi tarė ji. – Dar ne.

Vyras nustebęs pažvelgė į ją.

– Gal trokštate mirties?

Heilė nusijuokė.

– Nemanau, kad mane nužudys. Bet turiu geriau tvarkyti reikalus. – Ji prisislinko artėliau ir nuleido balsą. – Ar galėtumėte patikėti, kad tik prieš dvi dienas pirmąkart gyvenime apsilankiau bare?

Gelbėtojas pažvelgė į ją nustėręs.

– Žinau, – tarė ji, – gyvenau atsiskyrėlišką gyvenimą. Tai apgailėtina. Noriu pasakyti – man dvidešimt penkeri, o gyvenu kaip vienuolė. – Heilė gūžtelėjo pečiais. – Ne, aš ne katalikė. Mes baptistai. Mano tėtis – mūsų bažnyčios pastorius.

Vyras nepasakė nė žodžio. Jis nukreipė dėmesį į beisbolo rungtynes, kurias rodė per televizorių. Heilė įdėmiai apžiūrėjo griežtą profilį. Vyras buvo gražus, tvirtas– kaip iš cigarečių reklamos. Jautei, kad stiprus. Kalbėdamas žiūrėjo žmogui į akis, jai tai patiko. Jo tamsūs plaukai buvo trumpai kirpti.