Jill Shalvis: Kaip išvesti jį iš proto

Reinės galva kaip visada buvo pilnutėlė minčių, bet viena kilo aukščiau už visas ir nedavė ramybės.

– Pasakyk man dar kartą, – ji paklausė Lenos, – kodėl mums patinka vyrai?

Geriausia jos draugė ir idėjininkė – nors Lena formaliai jau nebebuvo vieniša – nusikvatojo.

– Ak, mieloji. Mes turime nedaug laiko.

Jos kartu dirbo lankytojų trūkumu nesiskundžiančiame poilsio centre Santa Rėjuje, šiauriniame rajone, mažame vidurio Kalifornijos pajūrio miestelyje. Lenai priklausė staliukas priimamajame. Reinė buvo jaunių sporto koordinatorė, o šiandieną ji organizavo kas dvi savaites vykstančią automobilių plovyklą, kad beviltiškoms sporto programoms būtų surinkta daugiau lėšų. Įsitaisiusi ant taburetės prie įvažiavimo į poilsio centro stovėjimo aikštelę, Reinė surinkusi iš klientų pinigus nukreipdavo automobilius pas paauglius, plaunančius mašinas. Ramybės akimirkomis Reinė išsitraukdavo nešiojamąjį kompiuterį. Be automobilių ji dėliojo besiartinančios žiemos sporto tvarkaraštį ir tuo pat metu diskutavo apie vyrus. Be abejonės, Reinė buvo pati nuostabiausia devyndarbė.

Ir truputį pamišusi dėl tvarkos.

– Maniau, kad pasinaudosi internetinėmis pasimatymų paslaugomis, – pasakė Lena.

– Taip ir padariau. Sulaukiau daugybės pasiūlymų susidraugauti.

Lena nusijuokė.

– Na, ir ko tu tikėjaisi?

Kavos, kelių pokštų, ryšio… Tikro jausmo, kurio pastaruoju metu Reinei trūksta. Paskutiniai du jos vaikinai buvo nuostabūs, bet… nepakankamai. Lena laiko ją išrankia. Iš tiesų Reinė tikėjosi to, ką kadaise jautė, labai seniai, kai buvo kvaila šešiolikmetė.

– Vyrai užknisa.

– Mmm, – tarstelėjo Lena. – Jeigu jie geri – tikrai užknisa. Klausyk, tu kurį laiką su niekuo nesusitikinėjai, tik tiek. Sugrįžk į baseiną, vanduo dar neatvėso.

– Visai ne, aš tiesiog buvau užsiėmusi. – Gerai, na, ji kurį laiką su niekuo nesusitikinėjo. Daug laiko praleido darbe, stengėsi šiaurinio – visų pamiršto – rajono paauglius išlaikyti kuo toliau nuo bėdų. Vien šitam darbui ji paaukojo visą dieną. Reinė pasisuko į kitą automobilį. Ponios Foster plaukai buvo susukti į patį aukščiausią kuodą visoje žemėje, be to, ketvirtoje klasėje ji buvo Reinės mokytoja. – Ačiū, kad remiate poilsio centro automobilių plovyklą, – padėkojo Reinė.

– Nėra už ką. – Jos konservatyvus kuodas vis dar tirtėjo. – Buvau susiruošusi važiuoti į pietinį rajoną, bet jie klastoja sąskaitas, džiaugiuosi, kad persigalvojau. Nugirdau, kai kalbėjote apie sausą laikotarpį. Leisk, suorganizuosiu tau pasimatymą su savo anūku Kilu.

Nuostabu. Apgailėtinas pasimatymas.

– Ne, tai yra…

– Žinai, jis tikras saldainiukas, – pasakė ponia Foster. – Pasakysiu jam, kad paskambintų tavo mamai ir paprašytų tavo numerio.

– Iš tikrųjų, nebūtina…

Bet ponia Foster jau judėjo į priekį, ten jos automobilį kaipmat apsupo grupė gerai išauklėtų Reinės paauglių.

Gerai, ne visi buvo puikiai išauklėti. Reinė privertė juos dirbti, grasindama mirtimi ir sudraskymu, ir jiems žūtbūt reikėjo pinigų beisbolo ir mažojo beisbolo sezonui.

– Pasisekė dėl ponios Foster anūko, – sausai ištarė Lena. – Manai, jis bus su auksiniais dantimis?

– Mama neduos jam telefono numerio.

Tikriausiai. Na, gerai, ji tikrai pasakys telefono numerį. Reinė su Kilu kartu ėjo į mokyklą, todėl mama galvos, kad jis patikimas. Be to, praėjusią savaitę Reinei sukako trisdešimt, todėl mama pasiryžusi išleisti ją už vyro, kol dar ne per vėlu . Sukaitusi ir suprakaitavusi Reinė nusišluostė kaktą. Dar tik birželis, bet jau trisdešimt du laipsniai karščio, ir ji jau seniai čia sėdi. Anaheimo Antinų kepurė su snapeliu dengė didesnę veido dalį, bet Reinė jautė, kad nusvilo nosį, akiniai nuo saulės slydo šlapia oda.

Prieš valandėlę paauglius pamaitino pica, vaikai energingai šveitė automobilius ir progai pasitaikius laistė vienas kitą. Berniukai išmurkdė kelis kitus ir Reinė išspyrė keturis – tuos pačius, kurie visada pridarydavo problemų. Jie bandė jaunesnę mergaitę įkalbėti nueiti su jais į mišką. Nors praėjusios vasaros aistros Santa Rėjuje jau seniai nurimo, šiaurinis rajonas vis prastėjo ir prastėjo, o pagrindinė ketveriukė savo darbais beatodairiškai smuko kartu su rajonu.

Veikla poilsio centre Reinei buvo daugiau nei darbas. Ji nuoširdžiai rūpinosi bendruomene ir vaikais, bet tų vaikėzų visai nedomino jos pagalba. Ji negali leisti ketveriukei grįžti, tik ne šiandien, nors jie išvadino ją pasiutusia kale, kai ji išvarė juos iš poilsio centro. Stiprūs jausmai buvo abipusiai.

– Šįvakar Rikas pažadėjo nusivesti mane vakarienės, – pasigyrė Lena.

Rikas buvo senas Reinės draugas ir viršininkas, o dabar dar ir Lenos vaikinas.

– Taip, – tarstelėjo Reinė, – jis pažadėjo man trenerių vasaros lygai. – Trenerių, kurie nedings, jei kas nors bus negerai – kaip tai darydavo savanoriai. – Sezonas prasidės už trijų dienų.

– Jis rūpinasi šiuo reikalu, – Lena pasakė kaip tik tada, kai vyras praėjo pro jas, tamsios akys, tamsūs plaukai ir neaiški šypsenėlė niekada jo nenuvildavo ir jis gaudavo tai, ko trokšta.

Dabar jis dėbtelėjo į Reinę.

– Pažadėjau, – pasakė Rikas, – ir sutvarkysiu šitą reikalą.

– Puiku, – atsakė Reinė. – Bet kada …

Bet nieko. Jis skubiai ir meiliai nusišypsojo Lenai ir dingo, sugrįžo į pastatą, kad ten parodytų savo valdžią.

– Nekenčiu, kai jis taip elgiasi, – sumurmėjo Reinė.

Lena svajingai atsiduso.

– Jeigu jis neužverstų manęs šimtais darbų – daugiau nei spėju atlikti, aš visai norėčiau pagimdyti jam vaikų.

– Mieloji, tu su juo susitikinėji. Jau metus tai darote. Sąžininga ir tikėtina, kad tu pagimdysi jam vaikų.

Lena švytėjo lyg laiminga kvailutė. Reinė nepavydėjo. Taip, Rikas karštas, bet jie tik draugai, nuo vidurinės laikų. Kaip tik dėl to gana daug žino vienas apie kitą. Pavyzdžiui, Reinė žino, kad Rikas nekaltybę prarado už futbolo tribūnų vidurinėje su pavaduojančia kūno kultūros mokytoja. O Rikas žino, kad Reinė bandė savo nekaltybę prarasti su jo broliu – vaikinuku, kuriam jautė apgaulingą artumą ir buvo skaudžiai atstumta. Nuo senų, žeminančių prisiminimų ji net susmuko ant taburetės.

– O jeigu mano abstinencijos periodas yra toks sausas kaip Sacharos dykuma ir amžinas?

– Viskas, ką turi padaryti, tai priimti vyrą tokį, koks jis yra. Nepradėk galvoti, kad gali jį pakeisti. Vyro negalima pertvarkyti taip kaip namų ar automobilio. Tu įsigyji jį tokį, koks jis yra.

– Na, aš kol kas neradau tokio, kuriam nereikėtų nė trupučio remonto.

Lena nusikvatojo.

– Nejuokauk, Panele Tvarkdare.

– Ei.

– Tai tiesa, Reine, tu visada turi planą su pradžia, tęsiniu ir pabaiga. Ypač pabaiga. Turi viską žinoti, dar gerai neapšilusi kojų. Tokie pasimatymai nevykę.

– Bet turėtų būti priešingai. – Reinė pamojo kitam automobiliui, paėmė pinigus ir atidavė per daug grąžos. Paaugliai gana greitai plovė automobilius ir ji didžiavosi jais. – Gerai apgalvotas planas turėtų išeiti į naudą.

– Gyvenimo meilės taip nesuplanuosi, – pasakė Lena. – Patikėk manimi, tau tikrai reikia gyvenimo meilės.

– Šiais laikais gyvenimo meilę gali gauti specializuotoje parduotuvėje, jai prireiks tik kelių baterijų. – Reinė per akimirksnį sutvarkė pinigų dėžutę ir skubiai patikrino elektroninį darbo paštą. – Trisdešimt naujų laiškų, – suaimanavo ji. Visi svarbūs ir skubūs ir Reinė privalo į juos atsakyti iki vakaro. Vargeli.