Jill Shalvis: Kaip išvesti jį iš proto

– Galiu tau šiek tiek pagelbėti su laiškais, – pasisiūlė Lena.

– Aš pati.

– Matai? Tvarkdarė.

Reinė nekreipė dėmesio į skaudžią tiesą, ištrynė kelis laiškus ir atvertė dar keletą. Dievino savo darbą, nes darė tai, ką norėjo. Baigė verslo administravimą, bet sugrįžo čia, kad dirbtų su vaikais, kuriems reikia padėti ir atiduoti save. Senais gerais laikais ji buvo pamišusi dėl darbo. Bet dabar – po tragiško Kalifornijos pakrantės gaisro, praėjusį rudenį sunaikinusio tris iš keturių sporto aikštelių, ką jau kalbėti apie abu pastatus, kuriuose buvo laikoma visa įranga – poilsio centrui ne patys geriausi laikai. Blogiausia, kad pastato nuomos sutartis baigsis metų pabaigoje, o jie negali atsinaujinti.

Keblu buvo tai, kad Reinė turėjo šimtus vaikų, išvarytų iš sudegusių savo pačių namų. Ji troško po užsiėmimų sugalvoti jiems veiklos, kurioje nebūtų sekso, narkotikų, kad vaikai neslampinėtų gatvėmis, nevagiliautų parduotuvėse. Reinė buvo beužverčianti kompiuterį, kai jos akys užkliuvo už Yahoo naujienų puslapio. Rekordus mušanti žinia. Reinė peržiūrėjo vaizdo įrašą apie muštynes tarp Nacionalinės ritulio lygos žaidėjų – Anaheimo Antinų ir Sakramento Mamutų – nutriušusiame bare.

Įrašą rodė jau visą savaitę, nes… Reinė nesuprato kodėl, tikriausiai žmonėms patinka žiūrėti sporto skandalus. Klipe gerai žinomi profesionalūs sportininkai, parvertę vienas kitą, grūmėsi kažkokiame Los Andželo bare, plaikstėsi kumščiais, net dulkėjo.

Reinė pamojo kitam automobiliui ir vėl sužiuro į ekraną: vaizdai surakino galūnes ir gamino testosteroną. Filmuota medžiaga iš Stenlio taurės finalinių rungtynių, kuriose dalyvavo abi komandos. Žaidimą užbaigė ginčytinas sprendimas Antinų naudai ir sužlugdė Mamutų svajones.

Tą vakarą bare Mamutų žaidėjai išprovokavo muštynes prieš keturis Antinų žaidėjus ir nesiliovė tol, kol netikėtai iš kažkur pasirodė vyriausiasis jų treneris. Trisdešimt ketverių Markas Diegas buvo jauniausias ir populiariausias Nacionalinės ritulio lygos treneris visoje šalyje.

Ir tikriausiai žavesnis už savo brolį Riką.

Įraše Markas, išvydęs kovą, prisimerkė ir drąsiai žengė į patį vidurį, išplėšė savo žaidėjus, lyg šie būtų buvę besvoriai. Pirmą smūgį, švystelėjusį visai prie pat veido, Markas atrėmė ir kumščio savininką apdovanojo ilgu, rūsčiu žvilgsniu.

Vyrukas krito atbulas ir mėgino sprukti.

– Pats seksualiausias vaizdelis, kokį teko regėti, – pasakė Lena, įsmeigusi akis į įrašą Reinei per petį.

Aha. Taip, tikrai. Reinė, žinoma, ir anksčiau matė besimušantį Marką. Jiedu su Riku artimai bendravo. Kadaise ir Reinė buvo taip arti jų, augo su broliukais. Tuomet Markas buvo griežtas, protingas ir įnirtingai gynė tuos, kurie jam rūpėjo. Jis turėjo baisų mylios pločio randą, Reinė matė, kiek daug jis mušėsi. Anksčiau tuo žavėjosi, bet dabar jai visai nerūpėjo. Ji yra suaugusi, subrendusi.

Ar bent jau taip bandė save įtikinti.

Ekrane rankas prispaudęs prie šonų Markas kažką pasakė. Labai tyliai, bet agresijos pliūpsnis buvo nuslopintas.

– O, taip. Ateik pas mamytę, – sumurmėjo Lena. – Pažiūrėk į jį, Reine. Aukštas, tamsus, patrauklus. Bebaimis . Nesipriešinčiau, jeigu man parodytų savo jėgą.

Reinės pilve sukirbėjo – ne dėl to, kad prieš valandą tik pauostė tris gabalėlius picos kartu su paaugliais. Markas jau ne pašėlęs paauglys, jis – susitvardantis, rimtas vyras. Nepažįstamasis. Kaip jis rodo savo jėgą – ne Reinės reikalas.

– Lena, tu susitikinėji su jo broliu.

Kalbos apie Marką palietė žaizdą Reinės širdies kampelyje, kurį ji nedažnai prisimindavo.

– Niekada neteko taip ryškiai regėti broliukų Diegų šlovės. – Lena užaugo ne Santa Rėjuje. – Markas niekada nebuvo sugrįžęs namo nuo tada, kai aš draugauju su Riku. Būti jauniausiu, blogiausiu, seksualiausiu Nacionalinės ledo ritulio lygos treneriu atima daug laiko.

– Jis ne tavo skonio, patikėk manimi.

– Todėl, kad jis turtingas ir gerai žinomas? Todėl, kad šiurkštus kaip velnias ir šaltas kaip ledas?

– Todėl, kad jam trūksta pagrindinio organo.

Lena pasibaisėjusi aiktelėjo.

– Jis neturi pe…

– Širdies! Jam trūksta širdies! Jėzau, liaukis galvoti apie aną galą.

Lena nusikvatojo.

– Iš kur žinai, kad jis neturi širdies? – Jos akys išsiplėtė. – Jūs pažįstate vienas kitą! Žinoma, kad pažįstate, juk augote čia kartu su Riku. Kas nors bjauraus? Papasakok!

Reinė atsiduso.

– Aš buvau jaunesnė, todėl Markas visada laikė mane…

– Uždraustu vaisiumi? – viltingai susidomėjo Lena.

– Parazite , – pataisė Reinė. – Klausyk, nenoriu apie tai kalbėti.

– Aš noriu!

Reinė žinojo, kad Lena nepaliks jos ramybėje, todėl nusileido.

– Gerai. Buvau aistringai jį įsimylėjusi, maniau, kad jis atsakys tuo pačiu. Suklydau. Jis net nenutuokė, ką jaučiu, aš to nežinojau ir spėjau baisiai nusižeminti. Pabaiga.

– Oi, man reikia žinoti daugiau, ne tik šitai.

Laimei, Lenos telefonas sugalvojo kaip tik tą akimirką suskambėti. Telaimina Dievas AT&T telefonų tinklą. Lena pažvelgė į numerį ir nusivaipė.

– Turiu eiti. – Ji dūrė pirštu Reinės pusėn. – Šitas pokalbis dar nebaigtas.

– Taip taip. Vėliau, – Reinė mostu nuvijo Leną.

Paskui tyčia nusuko akis nuo kompiuterio ekrano, bet traukė kaip drugį prie liepsnos; Reinė negalėjo atsiplėšti ir vėl sužiuro.

Markas iš nutriušusio Los Andželo baro stūmė žaidėjus priešais save link juodo visureigio. Be pagalbos sutvarkė problemą.

Visa tai vyko prieš tris dienas. Muštynes rodė per visas žinių laidas, komisija norėjo nušalinti įsivėlusius žaidėjus. Manoma, kad įsikišo du treneriai ir pasiūlė sprendimą: lai nusprendžia už abi komandas sergantys gerbėjai.

Reinė pažvelgė į nepermaldaujamą, nepalenkiamą Marko išraišką kompiuterio ekrane ir visi metai išnyko. Ji ieškojo vaikinuko, kurį kažkada šešiolikmetė mylėjo iš visos širdies, bet neįžvelgė nė lašo panašumo.

Po dviejų valandų jie buvo nuplovę pasitenkinimą teikiantį automobilių skaičių, papildę tuščią poilsio centro iždą ir Reinė buvo nusiteikusi šią dieną pavadinti gera. Ji turėjo padėti paaugliams išvalyti plovyklą, kol atvažiuos autobusas. Dauguma vaikų turėjo atlikti namų darbus ir visokių kitokių reikalų.

Šlapia stovėjimo aikštelė buvo putota, ant betono voliojosi žarnos ir kibirai. Automobiliai nebestovėjo eilėje, todėl paaugliai lakstė aplink kaip siautėjančios šmėklos, pajutę laisvę laistėsi ir kankino vieni kitus. Reinė papūtė švilpuką, kad sulauktų dėmesio.

– Šiandien baigiame! – sušuko. – Labai dėkoju už pagalbą. Kuo greičiau susitvarkysime, tuo greičiau galėsime… – Ji nutilo, nes įvažiavo apygardos autobusas ir atidarė duris.

Prakeikimas. Beveik visiems reikėjo važiuoti tuo autobusu. Tai buvo vienintelis reisas.

Kai autobusas išriedėjo, Reinė nužvelgė netvarkingą aikštelę ir likusius du vaikus.

– Dar picos? – viltingai paklausė Todas.

Todas – išstypęs šešiolikmetis, kurio pilve buvo bedugnė arba raitėsi kaspinuotis.

Reinė pasisuko ir sužiuro į picų dėžes. Tuščios. Tada atlapojo kuprinę ir ištraukė pamirštus savo priešpiečius.

– Aš turiu sumuštinį su riešutų kremu ir želė.

– Miela , – tarė Todas ir surijo sumuštinį trimis kąsniais.