Андерс Рюдель - Plėšikai kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Vis dėlto didieji Paryžiaus muziejai apsidraudė nuo netikėtumų. 1939 m. prie neštuvų pritvirtinta „Mona Liza“ slapta paliko miestą anonimišku sunkvežimiu. Daugelis didžiausią vertę turinčių Luvro meno lobynų tuo metu jau buvo evakuoti ir pasklidę pietų Prancūzijos pilyse. Besišypsanti Leonardo da Vinčio gražuolė keliavo į Luarą, kur atsidūrė renesansinėje Šamboro pilyje, bet ilgai ten neužsibuvo.

Kai prasidėjus vasarai vokiečių armija ėmė sparčiai artėti prie Paryžiaus, kilo panika ir milijonai prancūzų leidosi į pietus.

Bėgo ir nemažai Paryžiaus menininkų bei intelektualų. Kubistas Žoržas Brakas spruko paveikslų prikimštu sunkvežimiu. Manui Rėjui pasisekė pabėgti į JAV, tačiau daugumą darbų buvo priverstas palikti Prancūzijoje. Nusigauti anapus Atlanto pavyko ir Salvadorui bei Galai Dali, iš pradžių pasiekus Portugaliją ir Lisaboną, kur rado į Niujorką nuplukdžiusį laivą. 1940 m., kai Atlante siautėjo vokiečių povandeniniai laivai, tokia kelionė buvo labai pavojinga.

Žoanas Miro (Joan Miró) nenoromis iškeitė Paryžių į Ispaniją.

Filosofas Žanas Polis Satras (Jean-Paul Sartre) buvo pašauktas į armiją ir tarnavo meteorologu bei pateko į vokiečių nelaisvę. Kaip karo belaisvis išvežtas į Vokietiją, kur skaitė Martino Haidegerio (Martin Heidegger) „Būtį ir laiką“. Šis kūrinys tapo Sartrui filosofinio lūžio tašku.

Pegei Gugenheim pavyko išvežti iš Paryžiaus neseniai įsigytus paveikslus ir paslėpti daržinėje pietryčių Prancūzijoje.

Siekiant išvengti sunkių karo padarinių, Paryžius buvo paskelbtas „atviru miestu“. Birželio 14 d. vermachtas įžengė į neginamą sostinę. Vokiečiai padalijo Prancūziją į dvi zonas. Pietryčių Prancūzijoje sukurta neokupuota teritorija, tam tikra Vokietijai pavaldi valstybė, kurią valdė prancūzų vyriausybė – vadinamasis Viši režimas. Vokiečiai visiškai kontroliavo šiaurės Prancūziją, Paryžių ir visą Atlanto pakrantę, taip pat ir Bordo.

Tik 1941 m. pradžioje Gugenheim pavyko sukrauti savo paveikslus į krovininį laivą ir nuplukdyti juos į JAV. Ji pati pasitraukė į Marselį, kuris tapo paskutine stotele visiems, trokštantiems bet kuria kaina išvengti fašistų nagų. Žydai, komunistai, politiniai pabėgėliai ir užsieniečiai desperatiškai bandė gauti vietą nuplukdysiančiame į namus laive.

Prieš išvykdama Gugenheim dar spėjo išgelbėti nesėkmių persekiojamą siurrealistą Maksą Ernstą. Nors šis gyveno Paryžiuje nuo trečio dešimtmečio pradžios ir buvo neabejotinai priskiriamas prie „degeneravusių“ menininkų, prasidėjus karui jį kaip galimą priešą sulaikė prancūzų tarnybos ir internavo stovykloje netoli Provanso Ekso, kur buvo laikomas ir jo kolega menininkas bei tautietis Hansas Belmeris (Hans Bellmer). Ernstas buvo paleistas įsikišus kolegoms prancūzų menininkams, tačiau beveik iš karto po invazijos sučiuptas gestapo ir išsiųstas į kitą koncentracijos stovyklą. Ernstui pavyko stebuklingai pabėgti ir nusigauti į Marselį, kur jis susitiko Paryžiuje iš jo paveikslus pirkusią Pegę Gugenheim. Ši sumokėjo už jo kelionę per Atlantą mainais į dar kelis paveikslus. Deja, tėvynės neturinčio Ernsto JAV nelaukė išskėstomis rankomis ir kaip „Vokietijos pilietį“ internavo Eliso saloje Niujorke. Pegė Gugenheim dažnai atplaukdavo į salą mažu laiveliu jo aplankyti. Galiausiai jai pavyko surinkti daugybę žymiausių JAV kultūros veikėjų rekomendacijų ir jį išvaduoti. Panašu, kad Gugenheim taip atkakliai stengėsi ne vien tik dėl meno laisvės – tais pačiais metais jiedu susituokė.

Taip pat ir kitiems Marselyje įstrigusiems menininkams buvo mestas gelbėjimosi ratas iš anapus Atlanto. Praėjus vos kelioms dienoms nuo tada, kai Prancūzija žlugo, įkurtas Skubios pagalbos komitetas ( Emergency Rescue Commitee ), kurio tikslas buvo gelbėti prancūzų menininkus, poetus, rašytojus ir filosofus. Komitetui greitai pavyko gauti iškilių kultūros veikėjų, pavyzdžiui, Džono Dos Pasoso (John Dos Passos) ir Eptono Sinklerio (Upton Sinclair) paramą. Vis dėlto svariausia buvo pirmosios šalies ponios, prezidento žmonos Eleonoros Ruzvelt (Eleanor Roosevelt) pagalba. Jos remiamas komitetas įgijo labai reikalingą politinį svorį, nes daugelis konservatyvių politikų nenorėjo suteikti vizų komunistams, anarchistams ir nihilistams.

Siekdamas koordinuoti gelbėjimo akciją komitetas išsiuntė į Marselį savo agentą žurnalistą Varianą Frajų (Varian Fry). Platų ryšių tinklą turintis Frajus puikiai tam tiko. Kartu su Harvardo laikų kolega, vėliau MFAA nariu tapusiu Linkolnu Kirsteinu (Lincoln Kirstein) jis buvo ir literatūros žurnalo „Hound & Horn“ įkūrėjas. Laisvai prancūziškai ir vokiškai kalbantis Frajus netoli Marselio išsinuomojo vilą, kuri netrukus virto menininkų kolonija. Pagrindinėmis jos figūromis tapo siurrealistas Andrė Bretonas (André Breton) ir jo žmona dailininkė Žaklina Lamba Breton (Jacqueline Lamba Breton).

Per vienus veiklos metus nuo 1940-ųjų rugpjūčio iki 1941-ųjų rugpjūčio Frajus ir Skubios pagalbos komitetas padėjo išvykti į JAV daugiau nei 2 200 asmenų. Paprastai kelias eidavo per Ispaniją ir Portugaliją, o iš ten toliau laivu per Atlantą. Kiti tiesiai iš Marselio plaukė į prancūzų koloniją Martiniką Vest Indijoje, o tada toliau į JAV. Frajus turėjo visą laiką kovoti ne tik su Viši režimu, bet ir su JAV migracijos tarnybomis. Ketvirtame dešimtmetyje nacistinėje Vokietijoje lankęsis Frajus anksti įspėjo, kas laukia žydų nacistinėje Europoje. Tarp Frajaus dėka pabėgusių asmenų buvo ir politikos filosofė Hana Arendt (Hanna Arendt), menininkai Marselis Diušanas (Marcel Duchamp), Markas Šagalas, rašytojai Artūras Kestleris (Arthur Koestler) ir Heinrichas Manas.

Kai kurie, nepaisydami įnirtingų Variano Frajaus bandymų perkalbėti, apsisprendė likti, pavyzdžiui, Pablas Pikasas, užsidaręs savo ateljė Grands-Augustins gatvėje Paryžiuje. Ten jis praleido likusią karo dalį. Kai vėliau nacistai uždraudė naudoti karo pramonei reikalingą bronzą, prancūzų pasipriešinimo judėjimo nariai slapta tiekė metalą garsiajam kubistui, kad šis galėtų toliau lieti skulptūras.

Prancūziją palikti atsisakė rašytoja Gertrūda Stain (Gertrude Stein). Tarpukariu šios moters ir jos gyvenimo partnerės Elis B. Toklas (Alice B. Toklas) butas Fleurs gatvėje buvo svarbiausia Paryžiuje kultūrinių susitikimų vieta, kur dažnai lankydavosi Ernestas Hemingvėjus, Džeimsas Džoisas, F. Skotas Ficdžeraldas, Pablas Pikasas, Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire) ir daug kitų garsenybių. Artėjant karui Stain ir Tobias pasitraukė į kaimo sodybą prie Eks le Beno miesto, netoli Šveicarijos sienos.

Septyniasdešimtmetis ką tik išsituokęs ir ligotas Anri Matisas traukiniais ir taksi nusigavo iš Paryžiaus į Nicą, tačiau nesutiko palikti šalies. Jis sakė: „Jei visi talentingi žmonės paliktų Prancūziją, šalis labai nuskurstų.“ Jis persikėlė į vilą netoli Sen Pol de Vanso ir visai kaip Pikasas per karą tapė toliau.

Vis dėlto ne visiems nusišypsojo laimė būti išgelbėtiems Variano Frajaus. Talentingasis vokiečių dailininkas, Matiso studentas Rudolfas Levis (Rudolf Levy) mirė Aušvice. Toks pat likimas ištiko Monako Ballet de l’Opéra įkūrėją Renė Bliūmą (René Blum), taip pat poetą Benžaminą Fondaną (Benjamin Fondane) ir istoriką Marką Bloką (Marc Bloch).

Daugelis suimtų žydų kilmės menininkų pateko į garsųjį Dransi lagerį netoli Paryžiaus. Čia mirė ir prancūzų dailininkas, poetas bei kritikas Maksas Žakobas (Max Jacob).

Negana to, kad nacistai išvogė Prancūzijos meno lobynus, okupacija sunaikino kai ką dar vertingesnio. Nacistų įsiveržimas į Paryžių reiškė ir paryžietiško aukso amžiaus pabaigą. Miestas buvo išplėštas ir niekada nebepajėgė susigrąžinti Vakarų pasaulio kultūros sostinės statuso. Jis atiteko Niujorkui, kuriam kultūrinę injekciją suteikė iš Europos atvykę dadaistai, siurrealistai ir kubistai.