Umberto Eco - Prahos kapinės

Kaip dieną. Prasidėjus spaliui Simoninis susitiko su pulkininku leitenantu Sanderu. Jo veidas buvo blyškus ir neišraiškingas. Tobula fizionomija žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų vadovui.

— Štai Dreifuso rašysenos pavyzdys, o štai tekstas, kurį reikia perrašyti, — tarė Sanderas paduodamas du lapus. — Kaip matot, šios pastabos turi būti adresuotos ambasados kariniam atašė fon Švarckopenui, čia pranešama, kad gauti kariniai dokumentai apie hidraulinį 120 milimetrų kalibro patrankos stabdį bei kitas ypatybes. Kaip tik tai vokiečiams labai rūpi.

— Ar nereikėtų įterpti kokių techninių detalių? — paklausė Simoninis. — Kompromituotų dar labiau.

— Tikiuosi, suprantat, kad kilus skandalui šis bordereau bus paviešintas, — atsakė Sanderas. — Negalime laikraščiams pateikti techninių detalių. Darbuokitės, kapitone Simonini. Jūsų patogumui paruošiau kambarį, ten rasite viską, ko prireiks darbui. Popierius, plunksna, rašalas tokie patys, kokie naudojami šiame skyriuje. Noriu gauti gerą kūrinį, neskubėkite, bandykite kiek reikia, rašysena turi tobulai atitikti.

Paskui tokie kaip Driumonas sukels viešę skandalą.

Simoninis taip ir padarė. Bordereau buvo ant pergamentinio popieriaus surašytas trisdešimties eilučių — aštuoniolika vienoje pusėje ir dvylika kitoje — dokumentas. Simoninis pasistengė, kad tarpai tarp eilučių vienoje pusėje būtų platesni nei kitoje, o rašysena skubresnė, nes būtent taip nutinka rašant susijaudinus: pradedama ramiai, paskui vis labiau skubama. Atsižvelgė ir į tai, kad toks dokumentas prieš išmetamas į šiukšliadėžę paprastai suplėšomas, taigi statistikos tarnyba gavo skutus, kuriuos turėjo susidėti, todėl, kad šiems būtų lengviau juos suklijuoti, rašė plačiau, bet ne per daug, stengdamasis nenutolti nuo duoto rašysenos pavyzdžio.

Žodžiu, darbą atliko puikiai.

Sanderas nusiuntė bordereau karo ministrui generolui Mersjė ir įsakė patikrinti visus skyriuje dirbančių karininkų dokumentus. Galiausiai patikimiausi bendradarbiai jam pranešė, kad rašysena Dreifuso, ir spalio penkioliktąją šis buvo suimtas. Dvi savaites žinia meistriškai slėpta, retkarčiais nutekinama kokia užuomina žurnalistų smalsumui pakutenti, paskui pašnabždėtas vardas, iš pradžių kaip didžiausia paslaptis, ir pagaliau pareikšta, kad kaltininkas — kapitonas Dreifusas.

Gavęs Sandero leidimą Esterhazis iškart pranešė Driumonui, o šis puolė lakstyti po redakcijos kambarius šaukdamas: „Įrodymai, įrodymai, štai įrodymai!“

Lapkričio pirmosios La Libre Parole numeris didžiosiomis raidėmis skelbė: „Išdavystė. Suimtas karininkas žydas Dreifusas.“ Kampanija prasidėjo, visa Prancūzija degė pasipiktinimu.

Tačiau tą patį rytą, redakcijoje laistant šį. džiugų įvykį, Simoniniui į akis krito laiškas, kuriuo Esterhazis pranešė apie Dreifuso suėmimą. Jis liko ant Driumono stalo su dėme nuo stiklinės, bet lengvai įskaitomas. Simoninis, sugaišęs ilgiau kaip valandą mėgdžiodamas tariamą Dreifuso rašyseną, iškart suprato, kad braižas, kurį taip gerai padirbo, visai toks pat kaip Esterhazio. Niekas nepastebi tokių dalykų, išskyrus klastotoją.

Kas nutiko? Sanderas jam padavė ne Dreifuso, o Esterhazio prirašytą lapą? Įmanoma? Keista, nepaaiškinama, bet nepaneigiama. Ar jis suklydo netyčia? Tyčia? Jei tyčia, tai kodėl? Gal patį Sanderą apgavo koks pavaldinys, pateikęs ne tą pavyzdį? Jei kas nors apgavo patiklųjį Sanderą, derėjo jam nedelsiant apie tai pranešti. Bet jei apgavikas buvo pats Sanderas, prisipažindamas perpratęs jo žaidimą Simoninis būtų rizikavęs. Pranešti Esterhaziui? O jeigu Sanderas tyčia sukeitė raštus, norėdamas pakenkti Esterhaziui, pranešęs aukai Simoninis būtų sukėlęs prieš save visas slaptąsias tarnybas. Tylėti? O jei kurią dieną tarnybos jį patį apkaltins sukeitus dokumentus?

Simoninis nebuvo atsakingas dėl šios klaidos, jam rūpėjo ją ištaisyti, o ypač buvo svarbu, kad jo klastotės būtų, taip sakant, autentiškos. Nutarė surizikuoti ir nuvyko pas Sanderą, ir šis iš pradžių nenorėjo jo priimti, gal bijodamas šantažo.

Simoniniui galiausiai išklojus tiesą (vienintelę toje melagysčių virtinėje), Sanderas, blyškesnis nei įprastai, atrodė nenorįs ja patikėti.

— Pulkininke, — kalbėjo Simoninis, — neabejoju, kad pasilikote bordereau kopiją. Gaukite Dreifuso ir Esterhazio rašysenų pavyzdžius ir sulyginsime tuos tris tekstus.

Sanderas davė nurodymus, ir netrukus ant jo rašomojo stalo sugulė trys lapai, o Simoninis pateikė keletą įrodymų.

— Pažvelkit, tarkim, štai čia. Visuose žodžiuose su dviem s, kaip adresse ir interéssant , Esterhazio pirmoji s visada mažesnė, o antroji didesnė ir jos parašytos skyrium. Kaip tik tai šįryt ir krito man į akis, nes toks stilius rašant bordereau mane ypač vargino. Dabar pažvelkit į Dreifuso rašyseną, ją matau pirmą kartą: stulbinama, iš dviejų s didesnė pirmoji, o antroji mažesnė, ir jos parašytos drauge. Tęsti?

— Ne, gana. Nežinau, kaip šis nesusipratimas įvyko, ištirsiu. Blogiausia, kad dokumentas jau pateko į generolo Mersjė rankas, o jis gali paprašyti palyginti jį su Dreifuso raštu, vis dėlto jis ne ekspertas, negana to, šios dvi rašysenos išties panašios. Tereikia, kad jam netoptelėtų ieškoti ir Esterhazio rašysenos pavyzdžio. Nors nežinau, kam jam apskritai galvoti apie Esterhazį, jei jūs neprasitarsite. Pasistenkit užmiršti šį reikalą ir malonėkit daugiau čia nesirodyti. Jūsų atlygis bus atitinkamai pakoreguotas.

Paskui Simoniniui nebereikėjo ieškoti slaptų pranešimų, kad ką nors sužinotų, nes Dreifuso istorija mirgėjo visuose laikraščiuose. Vyriausiajame štabe irgi būta apdairių asmenų, jie pareikalavo pateikti neginčijamų įrodymų, kad bordereau parašė Dreifusas. Sanderas kreipėsi į garsų rašysenos ekspertą Bertijoną, ir šis pripažino, jog taip, bordereau raštas netapatus Dreifuso rašysenai, bet tai akivaizdus savo braižo klastotės pavyzdys: Dreifusas (kad ir iš dalies) pakeitė rašyseną norėdamas įtikinti, kad laišką parašė kažkas kitas. Nepaisant šių smulkmenų, dokumentas tikrai parašytas Dreifuso ranka.

Kas būtų drįsęs tuo abejoti, jei La Libre Parole kiekvieną dieną formavo viešąją nuomonę ir netgi pakišo mintį, neva affaire bus nuslopinta, nes Dreifusas esąs žydas ir žydai jį apsaugos? Kariuomenėje keturiasdešimt tūkstančių karininkų, rašė Driumonas, kodėl Mersjė patikėjo nacionalinės gynybos paslaptis Elzaso žydui kosmopolitui? Mersjė buvo liberalas, kurį Driumonas ir nacionalistinė spauda jau senokai spaudė,' kaltindami meile žydams. Jis negalėjo ginti išdaviko žydo. Todėl nebuvo suinteresuotas numarinti bylą, priešingai — labai aktyviai ją tyrė.

Driumonas būgnijo:

— Žydų ilgai neįsileido į kariuomenę, todėl ji išlaikė prancūzišką grynumą. Dabar prasiskverbę net į nacionalines karines pajėgas jie taps Prancūzijos šeimininkais ir pranešinės Rotšildui mobilizacijos planus… Turbūt supratote, kokiu tikslu.

Įtampa tvyrojo nepakeliama. Dragūnų kapitonas Kremjė-Foa piktindamasis rašė Driumonui, kad šis įžeidęs visus karininkus žydus, ir reikalavo satisfakcijos. Jie susikovė, o painiava tapo dar didesnė paaiškėjus, kad Kremjė-Foa sekundantas buvo — kas? Esterhazis… Savo ruožtu markizas di Moresas iš La Libre Parole redakcijos iškvietė į dvikovą Kremjė-Foa, tačiau karininko vadai uždraudė jam vėl kautis ir uždarė kareivinėse, jį pakeitęs kapitonas Majeris mirė peršautu plaučiu. Karšti ginčai, protestai prieš religinių karų kurstymą… O Simoninis žavėjosi triukšmingais savo vienos valandos raštininko darbo rezultatais.