Umberto Eco - Prahos kapinės

Jei dabar 1897 metų balandis, tai su Taksiliu ir Diana išgyvenau gerus dvylika metų, per kuriuos nepaprastai daug nutiko. Pavyzdžiui, kada pašalinome Bulaną?

Ko gero, praėjus metams nuo Le Diable leidybos pradžios. Vieną vakarą Bulanas atvažiavo į Otejį visas sukrėstas, be paliovos šluostydamas nosinaite lūpas, ant kurių kaupėsi balkšvos putos.

— Aš miręs, — pasakė, — mane žudo.

Daktaras Batajis nusprendė, kad padori taurė stipresnio gėrimo grąžins jam pusiausvyrą, Bulanas neatsisakė, paskui užsikirsdamas papasakojo apžavų ir burtų istoriją.

Kartą jau buvo užsiminęs apie prastus santykius su Stanislasu de Guaita ir jo kabalistiniu rozenkreicerių ordinu bei su Žozefinu Peladanu, kuris būdamas atskalūniškos dvasios paskui įkūrė katalikišką rozenkreicerių ordiną — apie tuodu veikėjus nemažai skelbta Le Diable leidiniuose. Manau, kad Peladano rozenkreiceriai ir Vintraso sekta, kurios vyriausiuoju šventiku tapo Bulanas, mažai kuo skyrėsi: visi jie vilkėjo kabalistiniais ženklais išmargintus arnotus, tad buvo sunku dorai susigaudyti, ar yra Viešpaties Dievo, ar velnio pusėje, bet gal kaip tik todėl Bulanas susikirto su Peladano šalininkais. Jie ganėsi tuose pačiuose plotuose ir viliojo tas pačias paklydusias sielas.

Ištikimi Guaitos draugai apibūdino jį kaip rafinuotą didiką (buvo markizas), kolekcionuojantį pentagramomis pažymėtus grimuarus, Lulo ir Paracelso veikalus, savo juodosios ir baltosios magijos mokytojo Elifaso Levio rankraščius bei kitus itin retus magijos darbus. Kalbėta, kad gyveno nedideliame butuke pirmame aukšteTriudeno aveniu, priimdavo tik okultistus, o kartais ištisas savaites niekur nesirodydavo. Pasak kitų, kaip tik ten jis kovojo su spintoje įkalinta šmėkla ir, pripampęs alkoholio bei morfijaus, suteikdavo turinį savo kliedesių pagimdytiems vaiduokliams.

Tai, kad jis užsiėmė tamsiaisiais mokslais, bylojo ir jo „Esė apie prakeiktus mokslus“ pavadintas darbas, kuriame atskleidė liuciferiškas ar liuciferoniškas, šėtoniškas ar satanistines, velniškas ar velnioniškas Bulano pinkles, o jį patį vaizdavo kaip iškrypėlį, „ištvirkavimą pavertusį liturgine praktika“.

…jis kovojo su spintoje įkalinta šmėkla ir, pripampęs alkoholio bei morfijaus, suteikdavo turinį savo kliedesių pagimdytiems vaiduokliams.

Ši istorija buvo sena, nes Guaita su sekėjais Bulanui pasmerkti „įšventintųjų teismą“ sukvietė 1887 metais. Ar jų nuosprendis buvo moralinis? Jau kurį laiką Bulanas teigė, kad jis buvęs fizinis, ir sakė esąs be paliovos puolamas, varstomas, žeidžiamas okultinių fluidų, neapčiuopiamos prigimties aksčių, Guaitos ir jo sekėjų svaidomų į jį net iš labai toli.

Tad Bulanas jautėsi galutinai išsekęs.

— Kas vakarą prieš užmigdamas jaučiu smūgius, kumščius, antausius, ir patikėkit — tai ne mano ligotų juslių iliuzija, nes tuo pat metu manasis katinas dūksta lyg elektros kratomas. Žinau, kad Guaita nulipdė vaškinę figūrą ir varsto ją adata, o mane kankina diegliai. Bandžiau pasiųsti jam kerus, kad apaktų, bet Guaita pajuto pinkles, šiame mene jis už mane galingesnis ir grąžino apžavus atgal. Dabar mano akys temsta, dūstu, nežinau, kiek dar gyvensiu.

Nežinojome, ar jis kalba tiesą, bet ne tai buvo svarbiausia. Atrodė, kad vargšeliui išties riesta. Tuomet Taksiliui toptelėjo viena geniali mintis.

— Apsimeskite mirusiuoju, — pasakė. — Per savo patikimus asmenis praneškit išleidęs dvasią viešėdamas Paryžiuje, nebegrįžkit į Lioną, susiraskit prieglobstį čia, mieste, nusiskuskit ūsus ir barzdą, pakeiskit tapatybę. Kaip ir Diana, atsibusite jau kitas asmuo, bet kitaip negu Diana, juo ir pasilikit. Tada Guaita su savo draugeliais patikėję, kad numirėt, liausis jus kamavę.

— O kaip gyvensiu, jei negrįšiu į Lioną?

— Gyvensite su mumis čia, Otejyje, bent jau kol nurims audra ir atsiskleis jūsų priešai. Dianai prireikia vis daugiau pagalbos, o čia kiekvieną dieną būsit naudingesnis, nei retkarčiais apsilankydamas.

— Tačiau jei turite ištikimų draugų, — pridūrė Taksilis, — prieš dėdamasis mirusiuoju parašykit laiškus, įspėdamas apie savo mirtį ir be užuolankų apkaltindamas Guaitą su Peladanu, idant jūsų nepaguodžiami sekėjai pradėtų kampaniją prieš žudikus.

Taip ir nutiko. Vienintelis asmuo, žinojęs apie šią veidmainystę, buvo madam Tibo, Bulano padėjėja, šventike, patikėtinė (gal ir daugiau), jo draugams paryžiečiams pateikusi jaudinamą pasakojimą apie šio agoniją, ir nežinau, kaip ji susitvarkė su jo sekėjais Lione, gal užsakė užkasti tuščią karstą. Netrukus vienas iš Bulano draugų ir jo gynėjų, toks Hiuismansas, madingas rašytojas, priėmėją guvernante, ir esu tikras, jog tais vakarais, kai būdavau ne Otejyje, ji atvykdavo pasimatyti su savo senuoju bendrininku.

Išgirdęs apie Bulano mirtį žurnalistas Žiulis Bua užsipuolęs Guaitą laikraštyje Gil Blas apkaltino raganavimu ir Bulano nužudymu, o Figaro išspausdino pokalbį su Hiuismansu, kuris išsamiai išaiškino Guaitos apžavų poveikį. Bua tame pačiame Gil Blas nesiliovė kaltinti ir reikalavo palaikų autopsijos, norėdamas pamatyti, ar Bulano kepenys ir širdis tikrai išvarpytos Guaitos fluidų strėlių, ir ragino pradėti teismo tyrimą.

Guaita atsikirto tame pat Gil Blas, ironizuodamas savo žudikiškas galias („taigi, taip, pasitelkęs velnišką meną išgaunu subtiliausius nuodus, paverčiu juos pragaištingais garais, kuriuos šimto mylių nuotoliu pučiu į savo priešų šnerves, esu ateinančio amžiaus Žilis de Rė“), ir iškvietė dvikovon Hiuismansąsu Bua.

Batajis kikendamas pareiškė, kad visos tos magiškos galios, tiek vienų, tiek ir kitų, dar niekam nepadarė nė menkiausio įdrėskimo, bet viename iš Tulūzos laikraščių pasirodė straipsnis, jog kažkas išties raganauja: Bua važiuojant į dvikovą, vienas iš lando traukiančių žirgų krito be jokios priežasties, buvo įkinkytas kitas, bet ir tas parpuolė ant žemės, lando apsivertė, ir Bua atvyko į dvikovos vietą visas apdraskytas ir nusėtas mėlynėmis. Dar kalbėta, kad jo kulka pistoleto vamzdyje įstrigo dėl antgamtinių jėgų.

Bulano draugai parašė į laikraščius ir apie tai, kad Peladano rozenkreiceriai Dievo Motinos katedroje laikę mišias, bet per pakylėjimą grėsmingai mojavę durklais prieš altorių. Ką gali žinoti. Le Diable knygelėms tokios naujienos buvo gardus kąsnelis, be to, įtikinamesnės už tas, su kuriomis skaitytojai jau buvo apsipratę. Bet reikėjo be didesnių skrupulų įtraukti į tai ir Bulaną.

— Jūs miręs, — pasakė Batajis, — ir viskas, kas apie šią mirtį bus pasakyta, neturėtų jūsų dominti. Be to, jei vieną dieną vėl pasirodytumėte, būsime sukūrę tokią paslapties aurą, kuri jums bus naudinga. Todėl nesirūpinkit, ką rašysim, nes tai ne apie jus, o apie tokį veikėją Bulaną, kuris nebeegzistuoja.

Bulanas sutiko ir tikriausiai narciziškai klejodamas džiūgavo skaitydamas, ką Batajis prasimano apie jo okultinę veiklą. Nors atrodė pakerėtas vien Dianos. Liguistai nesitraukė nuo jos nė per žingsnį, ir baiminausi matydamas, kaipją vis labiau užvaldo jo fantazijos, lyg ji irtaip gyventų neatitrūkusi nuo tikrovės.

…sakė esąs be paliovos puolamas, varstomas, žeidžiamas okultinių fluidų, neapčiuopiamos prigimties aksčių, Guaitos ir jo sekėjų svaidomų į jį net iš labai toli.