Umberto Eco - Prahos kapinės

Ji pasisuka ir nepadoriai minkštai užlipa tris laiptelius prie altoriaus, tada ant jo atsigula padedama celebranto ir padeda galvą ant juodo aksomo pagalvėlės sidabriniais kutais. Plaukai banguoja abipus altoriaus, pilvas švelniai iškilęs, kojos ištiestos taip, kad matosi vario spalvos plaukai, dengiantys kelią į jos moterišką ertmę, o kūnas grėsmingai švyti rausvais žvakių liepsnų atšvaitais. Viešpatie, nežinau, kokiais žodžiais apsakyti tai, ką regėjau, tarsi mano įgimtas pasibaisėjimas moters kūnu ir jo keliama baimė išsisklaidę užleido vietą naujam jausmui, o mano gyslomis sruvo niekada neragautas gėrimas…

Ant Dianos krūtinės Bulanas padeda mažą dramblio kaulo falą, o jos pilvą pridengia siuvinėta drobe, ant jos pastato tamsaus akmens kieliką…

Paėmęs iš jo ostiją, ne vieną iš tų pašventintų, kuriomis prekiaujate jūs, kapitone Simonini, bet mažesnę, Bulanas, vis dar Šventosios Romos bažnyčios kunigas, turintis visas galias, nors dabar gal ir ekskomunikuotas, šventina ant Dianos pilvo.

Sukalba:

— Suscipe, Domine Satona, hanc hostiam, quom ego indignus famulus tuus offero tibi. Amen . [97] Priimk, viešpatie Šėtone, šią auką, kurią aš, nevertas tavo tarnas, tau aukoju. Amen. (lot.).

Tada paima ostiją ir, du kartus nuleidęs prie žemės, paskui du kartus pakėlęs į dangų ir po kartą apsukęs į kairę ir į dešinę, parodo tikintiesiems sakydamas:

— Iš pietų šaukiuosi Šėtono palankumo, iš rytų šaukiuosi Liuciferio palankumo, iš šiaurės šaukiuosi Belialo palankumo, iš vakarų šaukiuosi Leviatano palankumo, teatsiveria pragaro vartai ir teateina pas mane šių vardų pakviesti prarajos šulinio sargybiniai.Tėve mūsų, kuris esi pragare, tebūnie prakeiktas tavo vardas, tesunyksta tavo karalystė, tebus paniekinta tavo valia kaip žemėje, taip ir pragare! Tebus pagarbintas Žvėries vardas!

Ir jaunuolių choras garsiai sušunka:

— Šeši šeši šeši!

Žvėries skaičius!

Dabar jau šaukia Bulanas:

— Tebus pašlovintas Liuciferis, kurio vardas Nelaimė. O nuodėmės, neprigimtinės meilės, kraujomaišos, dieviškosios sodomijos mokytojau Šėtone, tave mes garbinam! O tave, Jėzau, verčiu įsikūnyti šioje ostijoje, idant galėtume atnaujinti tavo kančias ir dar kartą tave nukankinti vinimis, kuriomis buvai prikaltas prie kryžiaus, ir perverti Liongino ietim!

— Šeši šeši šeši, — kartoja vaikai.

Bulanas pakelia ostiją ir ištaria:

— Pradžioje buvo kūnas, tas kūnas buvo pas Liuciferį, ir kūnas buvo Liuciferis. Jis pradžioje buvo pas Liuciferį, ir viskas per jį atsirado, o be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Ir kūnas tapo žodžiu ir apsigyveno tarp mūsų tamsybėse, ir mes pamatėme tamsią didybę vienatinės Liuciferio dukters, rėksmingos, tūžmingos ir geidulingos.

Jis perbraukia ostija Dianai per pilvą, paskui įkiša į makštį. Išėmęs iškelia į viršų, į navą, ir garsiai šaukia:

— Imkite ir valgykite!

Du androginai suklumpa prie jo, pakelia chlamidę ir sutartinai bučiuoja stovinčią lytį. Paskui pripuola jau visas būrys jaunuolių, ir kai berniukai masturbuojasi, mergaitės plėšia viena nuo kitos tunikas ir glaustosi, gašliai aikčiodamos. Oras pritvinksta kitų, nepakeliamų kvapų, ir pamažu visi susirinkusieji, iš pradžių geidulingai dūsaudami, paskui užvaldyti geidulių, apsinuogina ir pradeda sanguliauti vieni su kitais, neskirdami nei lyties, nei amžiaus, pro ūkanas regiu senesnę kaip septyniasdešimties metų raganą, visą susiraukšlėjusią, krūtimis lyg salotos lapai, kaulėtomis kojomis raitantis ant grindų, o paauglys godžiai bučiuoja vietą, kur kadaise buvo vulva.

Visas drebu, dairausi aplink ieškodamas kelio iš to kekšyno, erdvė, kurioje susigūžiau, tokia pritvinkusi nuodingų garų, kad jaučiuosi lyg tirštame debesyje, tai, ką pirmiau išgėriau, mane tikrai apnuodijo, nebegaliu mąstyti, viską matau lyg pro rausvą šydą. Ir pro tą šydą regiu, kaip Diana, vis dar nuoga, tik be kaukės, nulipa nuo altoriaus, o pamišėlių minia, nenutraukdama savo kūniško siautulio, prasiskiria prieš ją. Diana eina prie manęs.

Apimtas baimės pavirsti tokiu pat, kaip toji bepročių minia, traukiuosi, bet atsitrenkiu į koioną, Diana uždususi pripuola, Viešpatie, plunksna dreba, mintys blausias, ašarodamas iš pasidygėjimo savo nuopuoliu (tada ir dabar), negalėdamas net rėkti, nes burnoje jaučiu įsibrovus kažką, kas nėra mano, krintu ant žemės, kvapai temdo protą, tas kūnas, bandantis susilieti su manuoju, teikia priešmirtinį jaudulį, apsėstas nelyginant Salpetriero ligoninės isterikė liečiu (savo rankomis, lyg to norėčiau) tą svetimą kūną, skverbiuosi į jos žaizdą su nesveiku chirurgo smalsumu, meldžiu kerėtoją palikti mane ramybėje, gindamasis kandu, ji rėkia, kad pakartočiau, atmetu galvą, prisimenu daktarą Tiso, žinau, kad nuo šitos beprotystės mano kūnas sunyks, veidas mirtinai išblykš, akys apsiblaus, kamuos siautulingos klejonės, gerklė užkims, skaudės akių obuolius, veidą išmuš raudonos dvokiančios dėmės, vėmalai taps žalsvi, širdis daužysis ir galiausiai nuo sifilio apaksiu.

O kai jau nieko nebematau, staiga užplūsta skausmingiausias, neapsakomas, nepakeliamas gyvenimo potyris, tarsi visų mano gyslų kraujas būtų staiga ištryškęs pro visas iki skausmo įtemptas galūnes, pro nosį, ausis, pirštų galus, netgi pro išangę, padėkit, gelbėkit, suprantu, kas yra mirtis, nuo kurios bėga kiekvienas gyvas padaras, nors ir ieško jos dėl prigimtinio instinkto padauginti savo sėklą…

Nebegaliu rašyti, dabar jau ne tik atsimenu, bet ir vėl išgyvenu tą nepakeliamą potyrį, kaip norėčiau užmiršti visa, ką atsimenu…

Ir štai lyg atsigaivelėjęs iš alpulio matau greta stovintį Bulaną, jis laiko už rankos jau prisidengusią apsiaustu Dianą. Bulanas sako, kad prie durų laukia karieta: reikia parvežti Dianą namo, ji labai pavargusi. Diana dreba ir murma nesuprantamus žodžius.

Bulanas nepaprastai paslaugus, ir iš pradžių pamaniau, gal siekia atleidimo — galų gale tai jis įtraukė mane į tą pasibjaurėtiną istoriją. Bet kai pasakiau, kad gali eiti, kad pasirūpinsiu Diana, primygtinai nori mus lydėti priminęs, kad ir jis gyvena Otejyje. Tarsi pavydėtų. Norėdamas jį išprovokuoti sakau, kad važiuosiu ne į Otejį, o kitur, nuvešiu Dianą pas patikimą draugą.

Išblykšta, lyg atimčiau iš jo grobį.

— Nesvarbu, — sako, — aš irgi važiuosiu. Dianai reikia pagalbos.

Įlipęs į fiakrą pasakau Mokytojo Alberto gatvės adresą, lyg nusprendęs, jog nuo šio vakaro Diana nebegyvens Otejyje. Bulanas žiūri nesuprasdamas, bet tyli, įlipa, paima Dianos ranką.

Visą kelią tylim, įleidžiu juos į savo butą. Parverčiu Dianą ant lovos, suspaudžiu jos riešą ir pirmą kartą prabylu po to, kas mums nutiko. Rėkiu:

— Kodėl? Kodėl?

Bulanas mėgina įsikišti, iš visų jėgų bloškiu jį į sieną, jis susmunka — tik tada suvokiu, koks trapus ir ligotas tas velnias, palyginti su juo esu Heraklis.

Diana išsilaisvina, apsiaustas prasiskleidžia jai ant krūtinės, negaliu matyti jos kūno, stengiuosi pridengti, ranka įsipina į jos medaliono grandinėlę, ši nutrūksta, medalionas lieka mano rankoje, Diana bando jį atsiimti, pasitraukiu į kambario gilumą ir atidarau tą mažytį relikvijorių.

Pamatau auksuotą kontūrą, kuris, be jokios abejonės, atkartoja Įstatymo mozaikas, ir užrašą hebrajiškai.

— Kas čia? — klausiu artindamasis prie Dianos, gulinčios lovoje išplėstomis akimis. — Ką reiškia tie ženklai už tavo motinos portreto?

— Mano mama… — sumurma bespalviu balsu, — mama buvo žydė… Tikėjo Adonajum…