Umberto Eco - Prahos kapinės

— O kaip Jėzus? Jis buvo žydas, bet mirė jaunas, nesirūpino pinigais, galvojo tik apie dangaus karalystę…

Atsakymą išklojo Žakas de Bjė:

— Ponai, tai, kad Kristus buvo žydas, yra pačių žydų, tokių, kaip šventasis Paulius ir keturi evangelistai, paskleistas mitas. Iš tiesų Jėzus buvo keltų kilmės, kaip ir mes, prancūzai, kuriuos lotynai užkariavo labai vėlai. O keltai, kol lotynai neatėmė jų vyriškumo, buvo užkariautojų tauta, juk girdėjot apie galatus, kurie pasiekė net Graikiją? Galilėja taip pavadinta, nes ją kolonizavo galai. Kita vertus, legendą apie sūnų pagimdžiusią nekaltą mergelę sukūrė keltai ir druidai. Gana peržvelgti visus turimus Jėzaus paveikslus: jis buvo šviesiaplaukis ir mėlynakis. Smerkė lupikavimą, prietarus, žydų ydas ir priešingai tam, ko žydai laukė iš Mesijo, — skelbė, kad jo karalystė ne šioje žemėje. Žydai buvo monoteistai, o Kristus, remdamasis keltiškuoju politeizmu, skelbia Trejybės idėją. Todėl jį ir nužudė. Žydas Kajafas jį nuteisė, žydas Judas jį išdavė, žydas Petras jo išsižadėjo…

Pradėjęs leisti laikraštį La Libre Parole Driumonas tais pačiais metais, sėkmės ar nuojautos vedamas, atskleidė Panamos skandalą.

— Paprasta, — paaiškino Simoniniui prieš pradėdamas savo kampaniją. — Ferdinanas de Lesepsas, tas pats, kuris iškasė Sueco kanalą, įpareigojamas perkasti Panamos sąsmauką. Tam reikia šešių šimtų milijonų frankų, ir Lesepsas įkuria akcinę bendrovę. Darbai pradedami 1881 metais, bet eina be galo sunkiai, Lesepsui reikia daugiau lėšų, tad jis skelbia viešą akcijų pardavimą. Tačiau dalį surinktų pinigų išleidžia žurnalistams papirkti ir iškilusiems sunkumams slėpti, mat aštuoniasdešimt septintaisiais buvo iškasta vos pusė kanalo, o išleista tūkstantis keturi šimtai milijonų frankų. Lesepsas kreipiasi pagalbos į Eifelį, į tą siaubingą bokštą pastačius} žydą, ir toliau renka pinigus, kad papirktų spaudą ir visokius ministrus. Taip prieš ketverius metus „Kanalo“ bendrovė žlugo, o aštuoniasdešimt penki tūkstančiai nusipirkusių akcijas šauniųjų prancūzų prarado visas savo lėšas.

— Sena istorija.

— Taip, tačiau dabar galiu įrodyti, kad Lesepso ranką valdė žydų finansininkai, tarp jų ir baronas Žakas de Reinachas (Prūsijos baronas!). La Libre Parole rytdienos numeris sukels triukšmą.

Ir sukėlė, į skandalą buvo įtraukti žurnalistai, vyriausybės valdininkai, buvę ministrai, Reinachas nusižudė, keletas svarbių asmenų buvo įkalinti, Lesepsą išgelbėjo senatis, Eifelis išsisuko per plauką, Driumonas triumfavo kaip kovotojas prieš amoralumą, ir svarbiausia, dėl to, kad jo kampanija prieš žydus buvo pagrįsta konkrečiais argumentais.

Tačiau dar prieš pradėdamas artimiau bendrauti su Driumonu Simoninis gavo Hebuterno kvietimą atvykti į įprastą vietą Dievo Motinos katedros navoje.

— Kapitone Simonini, — tarė, — kadaise įpareigojau jus pastūmėti Taksilį į kampaniją prieš masonus, kuri taip įsisuko, jog atsigręžė prieš vulgariausius antimasonus. Abatas Dala Pikola jūsų vardu užtikrino mane, kad viskas bus valdoma, ir aš jam patikėjau nemažai pinigų. Dabar manau, kad Taksilis perlenkė lazdą. Kadangi abatas man atsiuntė jus, prašau paspausti ir jį, ir Taksilį.

Čia Simoninis prisipažįsta pajutęs atminty spragą: jam dingojasi, tarsi žinotų, jog Dala Pikola turėjęs pasirūpinti Taksiliu, tačiau neatsimena, kad būtų jį įpareigojęs tai daryti. Atsimena tepasakęs Hebuternui pasidomėsiąs šiuo reikalu. Paskui išsitarė besidomintis žydais ir pradėjęs megzti ryšius su Driumono aplinka. Apstulbo pajutęs begalinį Hebuterno prielankumą šiai grupei. Argi ne jis kartojo, kad vyriausybė nenori veltis į kampanijas prieš žydus?

— Kapitone, viskas keičiasi, — atsakė Hebuternas. — Matot, dar neseniai žydai buvo arba geto vargetos, kaip dabar Rusijoje ar Romoje, arba kaip mūsų šalyje — turtingi bankininkai. Neturtingi žydai skolindavo pinigus už palūkanas ar vertėsi medicina, tačiau turtingieji finansavo dvarą ir turtėjo iš paskolų karaliui, skolindami jam pinigų karui. Šia prasme jie visada buvo valdžios pusėje ir nesikišo į politiką. Rūpinosi finansais, todėl neužsiėmė pramone. Paskui įvyko tai, ką mes pastebėjome per vėlai. Po revoliucijos Luomams prireikė daug didesnio finansavimo, nei žydai galėjo įstengti, tad jie pamažu prarado kredito monopolį. Tuo tarpu revoliucija, bent pas mus, pamažėle sulygino visus piliečius, o mes tik dabar susivokėme. Ir, išskyrus kaip visada getų vargetas, žydai virto buržuazija: ne tik stambiaisiais kapitalistais, bet ir smulkiaisiais buržua — amatininkais, valstybės tarnautojais, karininkais. Ar žinote, kiek dabar karininkų žydų? Daugiau nei manote. Tačiau taip nutiko ne vien kariuomenėje: žydai pamažu prisigretino prie perversmininkų anarchistų ir komunistų. Jei seniau revoliucionieriai snobai buvo nusiteikę prieš žydus, nes šie buvo kapitalistai, o žydai visada buvo valdžios sąjungininkai, tai šiandien madinga būti opozicijos žydu. Ne kitoks ir tas Marksas, apie kurį tiek kalba mūsų revoliucionieriai. Aristokratės žmonos išlaikomas nuskurdęs buržua. Neužmirškime, tarkim, ir to, kad jie valdo visą aukštąjį mokslą — nuo Collége iki École des Hautes Études [84] Kolegija ir aukštoji mokykla (pranc.). , visus Paryžiaus teatrus, daugumą laikraščių, pavyzdžiui, Journal des débats , o tai oficialus banko leidinys.

Simoninis niekaip nesuprato, ką Hebuternas dar nori sužinoti apie ir taip viską užvaldžiusius žydus buržua. Paklaustas tas tik neapibrėžtai mostelėjo ir atsakė:

— Nežinau. Bet turime būti budrūs. Svarbiausia, ar galime šia naująja žydų kategorija pasitikėti. Ir nemanykit, kad kalbu apie sklandančius pramanus dėl žydų sąmokslo užvaldyti pasaulį! Žydai buržua nebesieja savęs su bendruomene, iš kurios kilo, dažnai net jos gėdijasi, betgi yra nepatikimi piliečiai, nes tik neseniai tapo tikrais prancūzais ir rytoj gali mus išduoti galbūt susitarę su prūsų žydais buržua. Prūsams įsiveržus į Prancūziją šnipais dažniausiai dirbo Elzaso žydai.

Kai jie jau ruošėsi atsisveikinti, Hebuternas pridūrė:

— Beje, Lagranžo laikais bendradarbiavot su tokiu Gavialiu. Pasistengėt, kad jį suimtų.

— Taip, jis vadovavo Ušetės gatvės maištininkų grupei. Regis, visi jie dabar Kajenoje, ar panašiai.

— Išskyrus Gavialį. Jis neseniai pabėgo ir buvo pastebėtas Paryžiuje.

— Iš Velnio salos galima pabėgti?

— Pabėgti galima iš bet kur, tereikia turėti kietus kiaušius.

— Kodėl jo nesuimat?

— Todėl, kad geras bombų meistras dabar mums gali būti naudingas. Mes jį suradom: dirba skudurininku Klinjankūre. Kodėl jums negrąžinus jo į apyvartą?

Paryžiuje rasti skudurininkus nesunku. Nors ir buvo pasklidę po visą miestą, kadaise jie karaliavo Mufetaro ir Šen Medaro gatvių rajone. Dabar bent tie, apie kuriuos kalbėjo Hebuternas, telkėsi prie Klinjankūro vartų ir gyveno malksnomis dengtose lūšnose, o aplink jas nežinia kodėl gražiuoju metų laiku žydėdavo saulėgrąžos.

Anuomet netoli veikė „Šlapių kojų“ restoranas, kurio lankytojai turėjo laukti eilėje gatvėje, o patekę vidun už vieną soldą galėjo smeigti į katilą milžiniška šakute ir ką pagriebdavo — tą turėdavo, jei pasisekdavo, tai būdavo gabalas mėsos, jei ne — morka, ir šalin.

Skudurininkai turėjo savo hôtels garnis . Apstatydavo skurdžiai: lova, stalas, dvi skirtingos kėdės. Ant sienų šventi paveikslai ar graviūros iš šiukšlyne rastų senų romanų. Veidrodžio šukė, būtina sekmadienio tualetui. Bet svarbiausia — čia skudurininkas galėjo išrūšiuoti ką suradęs: kaulus, porcelianą, stiklą, senas juostas, šilko skiautes. Diena prasidėdavo šeštą ryto, bet po septintos vakaro miesto prievaizdai (ar flics, kaip juos vadino dabar) radę ką nors dirbantį priversdavo mokėti baudą.