Umberto Eco - Prahos kapinės

O kaip tik tomis dienomis Lotynų kvartalo vyrukus suerzino toks senas nukaršėlis senatorius Berenžeras, iškart pramintas Père la Pudeur [85] Tėtušis Doruolis (pranc.). nes pasiūlė įstatymą sutramdyti dorovės niekintojus, o pirmosios įstatymo aukos (sakoma) buvę būtent studentai. Dingstis pasiūlyti tą įstatymą buvo tokios Saros Braun viešas akibrokštas, kai toji putli mergina pusnuogė (ir tikėtina, kaip reikiant suprakaitavusi, šiurpo Simoninis) pasirodė per Bal des Quat'z Arts.

Vargas, jei kas išdrįsta pasikėsinti į teisėtus vujaristinius studentų malonumus. Taigi, Fajolo bičiulių būrelis ketino protestuoti po senatoriaus langais. Tereikėjo sužinoti, kada jie pasirengs tą daryti, ir pasirūpinti, kad netoli būtų mėgėjų paleisti į darbą rankas. Už nedidelį užmokestį Fajolas sutiko viską iššniukštinėti. Simoniniui beliko pranešti Hebuternui dieną ir valandą.

Tad vos tik studentai pradėjo triukšmauti, pasirodė kareivių ar žandarų būrys. Nesvarbu, kokiose platumose, bet niekas taip nepakelia studentų kovos dvasios kaip policija, tad nušvilpė vienas kitas akmuo, nors daugiau rėkauta, bet vieno kareivio dūminė raketa pataikė atsitiktinai pro šalį einančiam nelaimėliui į akį. Štai ir neišvengiamas negyvėlis. Ko dar norėti. Žinoma, iškart iškilo barikados ir prasidėjo tikras maištas. Tada į žaidimą įsitraukė ir Fajolo samdyti smogikai. Studentai sustabdė omnibusą, mandagiai paprašė keleivius išlipti, iškinkė arklius ir apvertė vežimą barikadai, tačiau tie karštakošiai tuoj tą vežimą padegė. Trumpai tariant, triukšmingas protestas virto maištu, o šis netrukus įgavo revoliucijos požymių. To ilgam užteko pirmiesiems laikraščių puslapiams — ir sudie, Panama.

Bet vidinėse salėse karaliavo ne valkatos, o senos, prastai apsitaisiusios šliundros, keturiolikmetės įžūlios kekšytės pajuodusiais paakiais ir blyškiais džiovininkių veidais ir kvartalo niekšeliai, mūvintys ryškius žiedus su dirbtiniais brangakmeniais ir vilkintys redingotus, kiek geresnius už pirmosios salės skudurus.

Daugiausia pinigų Simoninis susižėrė 1894 metais. Darbas pasitaikė kone atsitiktinai, nors atsitiktinumui visada reikia truputį padėti.

Tuo laikotarpiu Driumonui vėl sukilo apmaudas, kad žydų kariuomenėje per daug.

— Visi tyli, — guodėsi jis, — nes jei imsim kalbėti apie tuos galimus tėvynės išdavikus šlovingiausioje mūsų institucijoje ir sakyti, jog žydai užnuodijo mūsų kariuomenę (tarė ces Juëfs, ces Juëfs atkišęs lūpas, lyg siekdamas aistringai ir atšiauriai suartėti su visa tų niekingų izraelitų tauta), tai neteksim pasitikėjimo kariuomene, bet kas nors juk turi apie tai prabilti. Ar žinot, kaip žydas stengiasi tapti gerbiamu piliečiu? Ogi siekdamas karininko karjeros arba sukiodamasis po aristokratų salonus kaip menininkas ir pederastas. Ak, ponioms jau nusibodo svetimauti su seno kirpimo džentelmenais ar doraisiais kanauninkais, jos trokšta keistenybių, egzotikos, baisenybių, leidžiasi sugundomos it moterys apsitaisiusių ir išsikvėpinusių veikėjų. Man nerūpi aukštuomenės ištvirkimas, ne geresni buvo ir markizai, paleistuvavę su visokiais Liudvikais, bet jei ištvirks kariuomenė — prancūzų civilizacijai galas. Esu tikras, kad dauguma karininkų žydų priklauso prūsų šnipų tinklui, tačiau man trūksta įrodymų, įrodymų.

— Suraskite juos! — rėkė savojo laikraščio redaktoriams.

La Libre Parole redakcijoje Simoninis susipažino su komendantu Esterhaziu, tikru dabita, nuolat besipuikuojančiu aukšta kilme, Vienoje įgytu išsilavinimu, jis kalbėjo apie buvusias ir būsimas dvikovas, linko nuo skolų naštos, redaktoriai slėpdavosi jam artinantis, nujausdami, jog ims kaulyti pinigų, mat visi žinojo, kad skolų Esterhazis niekada negrąžindavo. Jis buvo kiek moteriškas, nuolat laikydavo prie burnos siuvinėtą nosinaitę, tad sklido kalbos, kad serga džiova. Karinė karjera klostėsi keistai: iš pradžių buvo raitininkų karininkas 1886 metų Italijos kampanijoje, paskui tarnavo popiežiaus zuavų batalione, vėliau su Užsienio legionu dalyvavo 1870 metų kare. Šnabždėtasi, kad jis dirba karinei kontržvalgybai, bet, žinoma, tokiais dalykais niekas viešai nesipuikuoja. Driumonas jį labai gerbė greičiausiai norėdamas užsitikrinti ryšį su kariuomenės vyresnybe.

Vieną vakarą Esterhazis pakvietė Simoninį vakarienės į Boeuf d la Mode restoraną. Užsakęs mignon d'agneau aux laitues [86] Ėrienos su salotomis (pranc.). ir aptaręs vynų sąrašą, Esterhazis ėmėsi reikalo:

— Kapitone Simonini, mūsų draugas Driumonas ieško įrodymų, kurių niekada neras. Svarbiausia ne tai, kad kariuomenėje yra žydų kilmės prūsų šnipų. Dėl Dievo meilės, šiame pasauly je visur knibžda šnipų, tikrai nepasipiktinsim radę vienu daugiau ar mažiau. Politinė problema yra įrodytu kad jų yra. Sutikite, norint pričiupti šnipą ar sąmokslininką nebūtina ieškoti įrodymų, daug lengviau ir pigiau juos sukurti, o jei pasitaiko galimybė, sukurti ir patį šnipą. Tad tautos labui mes privalome išsirinkti karininką žydą, gana įtartiną dėl kokios nors savo silpnybės, ir įrodyti, kad jis perdavė svarbią informaciją prūsų ambasadai Paryžiuje.

— Ką turite omeny sakydamas mesi

— Kalbu Service des Renseignements Français statistikos skyriaus, kuriam vadovauja pulkininkas Sanderas, vardu. Gal žinote, jog šiam skyriui tokiu neutraliu pavadinimu iš esmės rūpi vokiečiai: iš pradžių jis domėjosi, kas vyksta ten, pas juos, rinko visokiausią informaciją — iš laikraščių, oficialių kelionės ataskaitų, žandarmerijų, mūsų agentų abipus sienų, kad kuo daugiau sužinotume apie jų kariuomenės struktūrą: kiek joje raitininkų divizijų, kiek jai skiriama pinigų, žodžiu, viską. Tačiau pastaruoju metu skyrius susidomėjo ir tuo, ką vokiečiai veikia čia, pas mus. Kai kas dejuoja, kad žvalgyba ir kontržvalgyba susilieja, bet juk šios dvi veiklos glaudžiai susijusios. Privalome žinoti, kas vyksta vokiečių ambasadoje, nes tai užsienio teritorija, ir tai vadinama žvalgyba, tačiau ir jie renka informaciją apie mus, o sužinoti, kokia tai informacija, jau yra kontržvalgyba. Taigi, ambasadoje mums dirba tokia madam Bastjan, valytoja, apsimeta berašte, nors moka skaityti ir rašyti net vokiškai. Jos darbas kasdien ištuštinti ambasados šiukšliadėžes ir perduoti mums užrašus bei dokumentus, kuriuos prūsai (juk žinot, kokie jie užsispyrę) mano atidavę sunaikinti. Tai štai, reikia sukurti dokumentą, kuriuo mūsų karininkas praneša ypač slaptą informaciją apie prancūzų kariuomenę. Kils įtarimas, kad autorius greičiausiai turi prieigą prie slaptos informacijos, ir mes jį išaiškinsime. Mums reikia sąrašėlio, pastabų, pavadinkim tai bordereau. Štai kodėl kreipiamės į jus, girdėjome, esate tikras menininkas.

Simoninis nesvarstė, iš kur tarnybos darbuotojai žino apie jo gebėjimus. Gal iš Hebuterno. Padėkojęs už komplimentą tarė:

— Kaip suprantu, turėčiau pamėgdžioti kažkokio asmens rašyseną.

— Jau išrinkome idealų kandidatą. Tai kapitonas Dreifusas, žinoma, elzasietis, dirba skyriuje kaip stažuotojas. Vedė turtingą merginą ir įsivaizduoja esąs tombeur defemmes , tad visi kolegos negali jo pakęsti, nepakęstų, net jei jis būtų krikščionis. Niekas jo neužstos. Idealus atpirkimo ožys. Gavę dokumentą atliksim patikrinimą ir atpažinsim Dreifuso rašyseną. Paskui tokie kaip Driumonas sukels viešą skandalą, demaskuos pavojingą žydą ir išgelbės meistriškai jį išaiškinusių bei nukenksminusių karinių pajėgų garbę. Aišku?