Umberto Eco - Prahos kapinės

Simoninis išsirengė ieškoti Gavialio ten, kur šis ir turėjo būti. Paieškoms baigiantis, vienoje bibine, kur prekiauta ne tik vynu, bet ir vadinamuoju nuodinguoju absentu (lyg paprastajame nebūtų buvę užtektinai nuodų), jam nurodė tokį individą. Simoninis atsiminė, kad susipažinęs su Gavialiu neturėjo barzdos, ir ta proga jos neprisikli javo. Prabėgo dvi dešimtys metų, tačiau manė esąs atpažįstamas. Neatpažįstamas buvo Gavialis.

Veidas blyškus, raukšlėtas, ilga barzda. Po purvina apykakle, iš kurios kyšojo laibas kaklas, parištas gelsvas kaklaryšis veikiau priminė virvę. Galvą dengė nudryžusi skrybėlė, žalsvas redingotas — suglamžytą liemenę, batai buvo tokie purvini, lyg ilgus metus nematę šepečio, suskretę raišteliai prie jų net prilipę. Skudurininkai į Gavialį nekreipė menkiausio dėmesio, nes nė vienas nevilkėjo geriau.

Simoninis prisistatė tikėdamasis džiugaus atpažinimo šūksnių, bet Gavialis nužvelgė jį atšiauriai.

— Kapitone, išdrįsot man pasirodyti? — paklausė. O regėdamas, kaip Simoninis sutriko, pridūrė: — Laikot mane kvailiu? Gerai mačiau, kaip tądien, kai prisistatę žandarai ėmė šaudyti, paleidote malonės šūvį į tą nelaimėlį, paties siųstą mums kaip savo agentą. Paskui mes visi išgyvenusieji atsidūrėme viename laive į Kajeną, tik jūsų ten nebuvo. Nesunku suskaičiuoti, kad du ir du bus keturi. Per penkiolika dyko buvimo metų Kajenoje įgyjama išminties. Jūs surengėt mūsų sąmokslą, kad paskui išduotumėt. Matyt, pelningas amatas.

— Ir kas? Norit atkeršyti? Dabar jūs tik atmata, ir net jei spėjate teisingai, policija klausys manęs, tereikia, kad praneščiau, kam priklauso, ir grįšit į Kajeną.

— Kapitone, dėl Dievo meilės. Kajenoje praleisti metai man įkrėtė proto. Sąmokslininkas privalo numatyti galimą susitikimą su mouchard. Čia kaip žaisti žandarus ir vagis. Be to, kažkas yra pasakęs, kad ilgainiui visi revoliucionieriai stoja ginti sosto ir altoriaus. Man nerūpi nei sostas, nei altorius, manau, didžiųjų idealų metas baigėsi. Vadinamojoje Trečiojoje respublikoje nežinia nė kur tas tironas, kurį reikia nudėti. Temoku vieną dalyką — daryti bombas. O jei mane susiradote, vadinasi, jums reikia bombų. Sutinku, jeigu sumokėsite. Matot, kur gyvenu. Pakaktų pakeisti būstą ir restoraną. Ką turėčiau pasiųsti myriop? Kaip ir visi buvę revoliucionieriai tapau nuperkamas. Tą amatą turėtumėt gerai išmanyti.

— Gaviali, iš jūsų man reikia bombų, dar nežinau, nei kokių, nei kur. Aptarsime atėjus laikui. Galiu jums pažadėti pinigų, švarią praeitį ir naujus dokumentus.

Gavialis pareiškė tarnausiąs bet kam, kas tik padoriai sumokėsiąs, o Simoninis paliko jam užtenkamai pinigų, kad šis galėtų bent mėnesį išgyventi nerinkdamas skudurų. Nėra nieko geriau už kalėjimą, kad būtum pasirengęs paklusti įsakymams.

Paskui Hebuternas pasakė Simoniniui, ką Gavialis turėtų daryti. 1893 metų gruodį anarchistas Ogiustas Valjanas surikęs: „Mirtis buržuazijai! Tegyvuoja anarchija!“ — į deputatų rūmų salę įmetė nedidelį sprogmenį (užtaisytą vinimis). Simbolinis veiksmas.

— Jei būčiau norėjęs žudyti, būčiau užtaisęs bombą šrapneliais, — teisiamas kalbėjo Valjanas. — Neketinu meluoti, kad suteikčiau jums malonumą mane nukirsdinti.

Bet jį vis tiek nukirsdino dėl pavyzdžio. Tiesa, problema buvo kitokia: slaptosios tarnybos sunerimo, kad panašūs veiksmai pasirodys didvyriški ir juos ims kartoti.

— Yra blogų mokytojų, — aiškino Hebuternas, — kurie pateisina ir skatina terorą bei socialinį nepasitenkinimą, o patys tuo metu klubuose ar restoranuose ramiai kalbasi apie poeziją, gurkšnodami šampaną. Kad ir tas netikša žurnalistėlis Loranas Tajadas (tačiau jis dar ir deputatas, taigi, turi dvejopą įtaką visuomenės nuomonei). Apie Valjaną jis parašė: „Ar svarbu aukos, jei veiksmas buvo gražus?“ Valstybei tokie kaip Tajadas pavojingesni už tokius kaip Valjanas, nes sudėtinga jiems nukirsti galvas. Reikia viešai pamokyti tuos intelektualus, kurie visada išsisuka.

Pamoką turėjo surengti Simoninis ir Gavialis. Po keleto savaičių Foyot restorane, kaip tik tame kampe, kur Tajadas įprastai valgydavo savo prabangius patiekalus, sprogo bomba, ir Tajadas neteko akies (Gavialis buvo išties genialus: taip padirbo bombą, kad auka nemirtų, o būtų sužeista kiek reikia). Valstybiniai laikraščiai gerai pasilinksmino rašydami sarkastiškus komentarus, pavyzdžiui: „Na, pone Tajadai, ar veiksmas buvo gražus?“ Puikus vyriausybės, Gavialio ir Simoninio laimėjimas. O Tajadas prarado ne tik akį, bet ir gerą vardą.

Labiausiai patenkintas liko Gavialis, ir Simoniniui dingtelėjo, kad gražu sugrąžinti gyvenimą ir pasitikėjimą tam, kuris buvo nelaimingai juos praradęs dėl nelemtų gyvenimo aplinkybių.

Tais metais Hebuternas patikėjo Simoniniui ir kitų užduočių. Panamos skandalas pamažu liovėsi jaudinęs visuomenės nuomonę, nes tos pačios žinios ilgainiui tampa nuobodžios, Driumono tas reikalas nebedomino, bet kiti vis dar žarstė žarijas, ir vyriausybė akivaizdžiai nerimavo, kad (kaip dabar sakoma?) vėl neįsipliekstų liepsna. Reikėjo atitraukti visuomenės dėmesį nuo tos pasenusios istorijos trupinių, ir Hebuternas paprašė Simoninio surengti kokį maištą, kuris galėtų užpildyti pirmuosius laikraščių puslapius.

Nelengva surengti maištą, atsakė jam Simoninis, o Hebuternas pakišo mintį, kad triukšmauti labiausiai linkę studentai. Patogiausia būtų pradėti studentų rankomis, o paskui infiltruoti viešosios tvarkos ardymo specialistą.

Simoninis neturėjo pažinčių studentų pasaulyje, bet iškart sumojo, kad jam naudingi tik studentai revoliucionieriai, o dar labiau anarchistai. Kas geriausiai pažinojo anarchistus? Meistriškai tarp jų įsiterpiantis ir paskui įskundžiantis asmuo, taigi, Račkovskis. Todėl susisiekė su Račkovskiu, o šis neva draugiškai nusišypsojęs rodydamas vilko dantis paklausė, kam jam to prireikė.

— Man reikia kelių studentų, kurie mokėtų pagal komandą patriukšmauti.

— Paprasta, — pasakė rusas, — eikite į Šato Ružą.

Lotynų kvartalo Galando gatvėje įsikūręs Šato Ružas iš pažiūros priminė vargetų prieglaudą. Jis tūnojo kiemo gilumoje, nudažytas sukruvintos giljotinos spalva, o vos įėjus kvapą gniaužė paplėkusių riebalų, pelėsių ir virtų bei pervirtų sriubų smarvė, per ilgus metus ant riebaluotų sienų palikusi tarsi apčiuopiamus pėdsakus. Ir negalėjai suprasti kodėl, nes maisto reikėdavo atsinešti — vietoje galėjai nusipirkti tik vyno. Dvoki tabako ir iš nesandarių degiklių besiveržiančių dujų migla, regis, apsvaigino ne vieną dešimtį clochards , susėdusių abipus stalų po tris ar keturis ir snaudusių vienas kitam ant pečių.

Bet vidinėse salėse karaliavo ne valkatos, o senos, prastai apsitaisiusios šliundros, keturiolikmetės įžūlios kekšytės pajuodusiais paakiais ir blyškiais džiovininkių veidais ir kvartalo niekšeliai, mūvintys ryškius žiedus su dirbtiniais brangakmeniais ir vilkintys redingotus, kiek geresnius už pirmosios salės skudurus. Toje nešvankioje aplinkoje sukiojosi išsipusčiusios ponios ir vyrai vakariniais drabužiais, nes apsilankyti Šato Ruže tapo tarsi privaloma pramoga: vėlų vakarą po teatro ten sukdavo prabangios karietos ir visas Paryžius eidavo grožėtis padugnių girtuoklyste, kurią, ko gera, nemokamu absentu skatino smuklės savininkas, idant pritrauktų dorus buržua, kurie už tą patį absentą sumokėdavo dvigubai.

Račkovskio patartas, Simoninis Šato Ruže susirado tokį Fajolą, prekiaujantį žmogaus gemalais. Tai buvo senyvas vyriškis, leisdavęs vakarus Šato Ruže ir aštuoniasdešimties laipsnių degtinei išleisdavęs viską, ką per dieną uždirbdavo vaikščiodamas po ligonines, rankiodamas išmestus gemalus ir embrionus, kuriuos paskui parduodavęs École de Médecine studentams. Nuo jo trenkė ne tik alkoholiu, bet ir pūvančia mėsa, tad dėl skleidžiamo dvoko jis sėdėjo atskirai net Šato Ružo smarvėje, bet, kalbėta, pažinojo daug studentų, ypač studentaujančių jau ilgus metus, labiau linkusių paleistuvauti, o ne studijuoti gemalus, ir pasirengusių triukšmauti vos pasitaikius progai.