Umberto Eco: Prahos kapinės

1897 metų kovo 25 diena, auštant

Magny užeiga… Mėgstu gerą virtuvę, o jei teisingai prisimenu, toje užeigoje Dofino Kotreskarpo gatvėje žmogus galėdavo pavalgyti mažiau kaip už dešimt frankų, ir kokybė atitiko kainą. Bet juk kasdien nevaikščiosi į Foyot. Kažkada daugelis eidavo į Magny iš tolo paspoksoti į garsius rašytojus, tarkim, Gotjė ar Floberą, o dar seniau ir į džiovininką lenkų pianistą, išlaikomą kelnes mūvinčios degeneratės. Vieną vakarą nuėjau pažiūrėti, bet tuoj išėjau. Menininkai nepakenčiami net iš tolo — dairosi norėdami įsitikinti, ar juos atpažinome.

Paskui „didieji“ apleido Magny ir persikraustė į Brébant-Vachette restoraną Puasonjerės bulvare, kur maistas buvo geresnis ir kainavo brangiau, bet akivaizdu, kad carmina dant panem[14] Dainos pelno duoną (lot.). Kai Magny, sakykim, apsišvarino, prasidėjus devintajam dešimtmečiui retkarčiais į ją užsukdavau.

Mačiau ten lankantis daug mokslo žmonių, tarkim, tokį garsų chemiką kaip. Bertelo, ir daug Salpetriero ligoninės daktarų. Ligoninė ne greta užeigos, bet gal tie medikai veikiau linkę pasivaikščioti Lotynų kvartalu nei valgyti tose siaubingose gargottes[15] Prasta, pigi užeiga (pranc.). , kur renkasi ligonių giminaičiai. Daktarų kalbos įdomios todėl, kad jie visada pasakoja apie kitų negalias, o Magny visi kalba labai garsiai, kad perrėktų triukšmą, tad įgudusi ausis visada gali išgirsti ką įdomaus. Klausytis nereiškia tikėtis sužinoti šį tą konkretaus. Viskas, net ir tai, kas nesvarbu, vieną dieną gali praversti. Svarbu žinoti ką nors, ko kiti nenumano, kad žinai.

Literatai ir tapytojai visada burdavosi prie vieno stalo, mokslo vyrai valgydavo pavieniui, kaip ir aš. Tačiau jei valgai prie gretimų staliukų, ilgainiui susipažįsti. Pirmiausia susipažinau su daktaru Diu Morjė, nepakenčiamu individu, ir sunkiai galėjai suvokti kaip tokio nemalonaus veido psichiatras (nes jis juo buvo) pelno savo pacientų pasitikėjimą. Blyškus, pavydo iškreiptas veidas žmogaus, kuris žino amžinai būsiąs antras. Jis vadovavo nedidelei Venseno nervų ligų klinikai, bet puikiai suprato, kad jo gydymo įstaiga niekada nebus tokia garsi ir turtinga, kaip žymesnio daktaro Blanšo klinika, nors Diu Morjė sarkastiškai murmėdavo, kad prieš trisdešimt metų joje gydęsis toks Nervalis (pasak jo, gana geras poetas), kurį garsiosios Blanšo klinikos gydymo metodai pastūmėję į savižudybę.

Kiti du nuolatiniai tos užeigos lankytojai, su kuriais užmezgiau gerus santykius, buvo daktarai Buru ir Būro — keisti tipai, atrodę lyg broliai dvyniai, visada juodais kone vienodais drabužiais, tokiais pat juodais ūsais ir glotniais smakrais, visada neišvengiamai pajuodusiomis apykaklėmis, mat į Paryžių jie atvažiuodavo iš Rošforo, kur dėstytojavo Medicinos mokykloje, o į sostinę kas mėnesį atvykdavo keletui dienų dalyvauti Šarko eksperimentuose.

— Kaip, ar šiandien neturite porų? — vieną dieną suirzęs paklausė Buru.

O Būro pasipiktino:

— Nėra porų?

Kol padavėjas atsiprašinėjo, sėdėdamas prie gretimo stalelio įsiterpiau:

— Bet yra puikių valgomųjų putelių. Man jie patinka labiau už porus.

Ir šypsodamas uždainavau: Tous les legumes / au clair de lune / étaient en train de s'amuser / et les passants les regardaient. / Les cornichons / dansaient en rond, / les salsifis / dansaient sans bruit… [16] Mėnulis švyti, / praeiviai stebis, / darže šėlionės — / daržovės dūksta. / Čia kornišonų smagus ratukas, / pūteliai tykiai, be garso sukas. (pranc.).

Abudu pasirinko salsifis. Taip tas dvi dienas per mėnesį įpratome nuoširdžiai pasikalbėti.

— Matote, pone Simonini, — aiškino man Buru, — daktaras Šarko iš esmės studijuoja isteriją, tokią neurozės formą, kuri pasireiškia įvairiomis psichomotorinėmis, sensorinėmis ir vegetatyvinėmis reakcijomis. Seniau manyta, kad šis reiškinys vargina tik moteris ir yra susijęs su gimdos funkcijos sutrikimais, tačiau Šarko atskleidė, kad isterijos apraiškos vienodai būdingos abiem lytims ir gali sukelti paralyžių, epilepsiją, aklumą ar kurtumą, kvėpavimo, kalbos, rijimo sutrikimų.

Seniau manyta, kad šis reiškinys vargina tik moteris ir yra susijęs su gimdos funkcijos sutrikimais…

— Kolega dar nepasakė, — įsiterpė Būro, — kad Šarko mano atradęs simptomus šalinantį gydymą.

— Kaip tik rengiausi pasakyti, — apmaudžiai pertarė Buru. — Šarko nusprendė gydyti hipnoze, kuri dar vakar buvo laikoma tokių šarlatanų kaip Mesmeras sritimi. Užhipnotizuoti pacientai turėtų atsiminti isteriją sukėlusius trauminius epizodus, o juos perpratę — pasveikti.

— Ir pasveiksta?

— Tai ir svarbiausia, pone Simonini, — kalbėjo Buru. — Tai, kas vyksta Salpetriero ligoninėje, mums labiau primena teatrą nei psichiatrijos kliniką. Žinoma, nė kiek neabejojame akivaizdžia diagnostine Mokytojo kvalifikacija…

— Nedvejotame, — patvirtino Būro. — Tiesiog pati hipnozės technika…

Buru ir Būro man papasakojo apie įvairius hipnozės būdus, ir apie šarlataniškus, kaip abato Farijos (išgirdęs tą Diuma minėtą pavardę pastačiau ausis, bet juk žinoma, kad Diuma medžiodavo tikras istorijas), ir apie mokslinius, kaip daktaro Breido, tikrojo hipnozės pradininko.

— Dabar, — kalbėjo Būro, — geri hipnotizuotojai taiko paprastesnius metodus.

— Ir veiksmingesnius, — patikslino Buru. — Prieš ligonio akis švytuojamas medalis ar raktas, ir šis turi jį įdėmiai stebėti: jo vyzdžių judesiai trunka nuo vienos iki trijų minučių, pulsas sulėtėja, akys užsimerkia, veidas atsipalaiduoja, o miegas gali tęstis iki dvidešimties minučių.

— Derėtų pasakyti, — pridūrė Būro, — kad viskas priklauso nuo subjekto, nes magnetizmą lemia ne paslaptingų fluidų transmisija (kaip teigė juokdarys Mesmeras), o savitaigos fenomenas. Indijos guru tokį pat rezultatą gauna įsistebeiliję į nosies galiuką, o Atono kalno vienuoliai žiūrėdami į savo bambą. Mes ne itin tikime tomis savitaigos formomis, — tęsė Būro, — nors nedarome nieko daugiau, tik praktiškai pritaikome Šarko įžvalgas, kuriomis jis rėmėsi dar prieš šventai įtikėdamas hipnoze. Mes domimės asmenybės susidvejinimu, tais pacientais, kurie vieną dieną mano esą vienas asmuo, o kitą dieną — jau kitas, ir abu šie asmenys vienas kito nepažįsta. Praeitais metais į mūsų ligoninę pateko toks Liudvikas.

— Įdomus atvejis, — aiškino Buru. — Tą Liudviką kamavo paralyžius, nejautra, traukuliai, raumenų mėšlungis, padidėjęs kraujospūdis, mutizmas, odos bėrimai, kraujavimas, kosulys, vėmimas, epilepsijos priepuoliai, katatonija, somnambulizmas, šv. Vito traukuliai, kalbos sutrikimai…

— Kartais jis manydavo esąs šuo, — pridūrė Būro, — arba garvežys. Be to, jį ištikdavo persekiojimo kliedesiai, susiaurėjo regos laukas, vargino skonio, uoslės ir regos haliucinacijos, pseudotuberkuliozinė plaučių kongestija, galvos skausmai, skrandžio negalavimai, vidurių užkietėjimas, anoreksija, bulimija ir letargija, kleptomanija…

— Žodžiu, įprastas vaizdelis, — baigė Buru. — Mes taikėm ne hipnozę, bet prie dešinės ligonio rankos pritvirtinom plieninį strypą ir tada subjektas stebuklingai tapo kitu personažu. Paralyžius ir nejautra, dingę iš dešinės pusės, perėjo į kairiąją.