Umberto Eco: Prahos kapinės

Čia abato Dala Pikolos užrašai nutrūko, keista, kad jis taip atvirai paliko tokį konfidencialų dokumentą — aiškiai buvo susijaudinęs. Tai viskas, ką pavyko apie jį sužinoti.

Sugrįžau į butą Mobero skersgatvio pusėje ir atsisėdau prie savo darbo stalo. Kaip abato Dala Pikolos gyvenimas siejosi su manuoju?

Žinoma, negalėjau neiškelti akivaizdžiausios hipotezės. Mudu su abatu Dala Pikola esame vienas ir tas pats asmuo, o jei išties taip ir yra, viskas paaiškėja: ir du sujungti butai, ir net tai, kodėl įėjau į Simoninio butą apsirengęs Dala Pikola, palikau sutaną ir peruką, o paskui užmigau. Tik viena smulkmenėlė: jei Simoninis yra Dala Pikola, kodėl apie Dala Pikolą nieko nežinau ir nesijaučiu esąs Dala Pikola, kuris nieko nežino apie Simoninį, negana to, kad sužinočiau apie Dala Pikolos mintis ir jausmus, turėjau perskaityti jo užrašus? Jei būčiau Dala Pikola, turėčiau viešėti Otejyje, tuose namuose, apie kuriuos jis, regis, žinojo viską, o aš (Simoninis) nežinojau nieko. Ir kas toji Diana?

Nebent kartkartėmis būčiau Simoninis, kuris viską užmiršo apie Dala Pikolą, o kartais — Dala Pikola, kuris nieko neprisimena apie Simoninį. Nebūtų nieko naujo. Kas man pasakojo apie asmenybės susidvejinimą? Argi ne Dianai taip nutinka? Bet kas gi toji Diana?

Nutariau veikti metodiškai. Žinojau turįs sąsiuvinį, į kurį surašydavau savo darbus, jame radau tokias pastabas:

Kovo 21, mišios Kovo 22, Taksilis

Kovo 23, Gijo dėl Bonfua testamento

Kovo 24, pas Driumoną?

Nežinau, kodėl kovo dvidešimt pirmąją turėjau eiti į mišias, maniau esąs netikintis. Jei esi tikintis, tai kažką tiki. Ar aš ką nors tikiu? Nemanau. Taigi esu netikintis. Logiška. Bet tiek to. Kartais į mišias einama dėl įvairių priežasčių, ir tikėjimas čia niekuo dėtas.

Svarbiausia, kad diena, kuri man atrodė antradienis, iš tikrųjų buvo trečiadienis, kovo dvidešimt trečioji, ir išties atėjo Gijo, kad surašyčiau Bonfua testamentą. Buvo dvidešimt trečia diena, o aš maniau, kad dvidešimt antroji. Kas nutiko dvidešimt antrą dieną? Ir kas tas Taksilis?

Negalėjo būti nė kalbos, kad ketvirtadienį eičiau pas Driumoną. Kaip galėjau su juo susitikti, jei nežinojau nė kas esu pats? Turiu pasislėpti, kol praskaidrės protas. Driumonas… Įkalbinėjau save puikiai žinantis, kas jis toks, bet vos apie jį pagalvodavau, galva apsvaigdavo lyg nuo vyno.

Pamėginkime pasvarstyti, tariau sau. Pirma, Dala Pikola yra kitas asmuo, kuris nežinia kodėl dažnai lankosi mano namuose, sujungtuose su jo butu daugiau ar mažiau slaptu koridoriumi. Kovo dvidešimt pirmosios vakarą jis atėjo į mano butą Mobero aklagatvyje, nusivilko sutaną (kodėl?), paskui nuėjo miegoti į savo būstą ir rytą atsibudo praradęs atmintį. O aš lygiai taip pat praradęs atmintį atsibudau kitą rytą. Tačiau jei taip, tai ką dariau antradienį, kovo dvidešimt antrąją, jei atsibudau netekęs atminties tik dvidešimt trečiosios rytą? Ir kodėl Dala Pikola nusirengė pas mane, o paskui nuėjo į savo būstą be sutanos — ir kada? Apėmė siaubas, kai pagalvojau, kad nakties pradžią galėjo praleisti mano lovoje… Viešpatie, tikrai bijau moterų, tačiau abatas — dar blogiau. Esu skaistus, ne iškrypėlis…

Antra, mudu su Dala Pikola esame vienas asmuo. Sutaną radau savo miegamajame, todėl tą dieną po mišių (dvidešimt pirmąją) galėjau ateiti į butą Mobero skersgatvyje apsirengęs Dala Pikola (jei turėjau eiti į mišias, labiau tikėtina, kad ėjau į jas kaip abatas), paskui atsikratyti sutanos ir peruko ir nueiti miegoti į abato butą (užmiršęs, kad sutaną palikau Simoninio bute). Kovo dvidešimt antros dienos rytą atsibudęs kaip Dala Pikola ne tik buvau praradęs atmint}, bet lovūgalyje neradau ir sutanos. Būdamas atminties netekęs Dala Pikola galėjau susirasti kitą sutaną koridoriuje ir turėjau daug laiko tą pačią dieną sprukti į Otejį, o dienai baigiantis apsigalvoti ir vėlyvą vakarą grįžti į Paryžių, į butą Mobero skersgatvyje, miegamajame ant vagio pakabinti sutaną ir atsibusti vėlgi be atminties trečiadienį, bet jau kaip Simoninis, manydamas, kad tebėra antradienis. Taigi, svarsčiau: Dala Pikola praranda atmintį kovo dvidešimt antrąją ir nieko neprisimena visą dieną, o kovo dvidešimt trečiąją atsipeikėja kaip atmintį praradęs Simoninis. Ir nieko čia keista, kaip sužinojau iš… kuo vardu tas Venseno klinikos daktaras?

Tik vienas menkas kabliukas. Perskaičiau savo užrašus: jei viskas išties būtų buvę taip, kovo dvidešimt trečiąją Simoninis miegamajame turėjo rasti ne vieną, o dvi sutanas — vieną paliktą kovo dvidešimt pirmosios vakarą, o kitą paliktą kovo dvidešimt antrosios vakarą. Tačiau sutana buvo viena.

O ne, koks aš kvailas. Dvidešimt antrosios vakarą Dala Pikola iš Otejo grįžo į būstą Mokytojo Alberto gatvėje, pasidėjo sutaną, paskui perėjo į butą Mobero skersgatvyje, atsigulė miegoti, o rytą (dvidešimt trečiosios) atsibudo kaip Simoninis ir ant kabyklos pamatė tik vieną sutaną. Iš tiesų jei viskas būtų buvę taip, tai dvidešimt trečiosios rytą įėjęs į Dala Pikolos butą kambaryje turėjau rasti dvidešimt antrosios vakare paliktą sutaną. Bet juk jis galėjo pakabinti ją koridoriuje, iš kur ir paėmė. Tereikėjo patikrinti.

Kiek bijodamas, pasišviesdamas žiburiu perėjau koridorių. Jeigu aš ne Dala Pikola, sakiau sau, gal išvysiu jį ateinantį iš kito koridoriaus galo, galbūt irgi su žiburiu pakeltoje rankoje… Laimė, taip nenutiko. Koridoriaus gale radau kabančią sutaną.

Ir vis dėlto… Jei Dala Pikola grįžęs iš Otejo ir pakabinęs sutaną per visą koridorių atėjo į mano butą ir nedvejodamas atsigulė į lovą, tai tik todėl, kad apie mane žinojo ir suprato galįs miegoti kaip savo lovoje, nes esame vienas asmuo. Tai yra Dala Pikola įsitaisė lovoje žinodamas esąs Simoninis, o kitą rytą Simoninis pakirdo nebežinodamas esąs Dala Pikola. Kitaip tariant, Dala Pikola pirma prarado atmintį, paskui ją atgavo, permiegojo naktį ir perdavė savo užmarštį Simoniniui.

Užmarštis… Tas žodis, įvardijantis atsiminimų nebuvimą, tarsi praplėšė tirštą užmiršto laiko rūką. Kalbėjausi apie užmaršumą Magny užeigoje daugiau kaip prieš dešimt metų. Būtent ten šnekėjau apie jį su Buru ir Būro, su Diu Morjė ir su tuo daktaru austru.