Umberto Eco - Prahos kapinės

Gal tai kiek perdėta, vaikystėje mano veidas buvo spuoguotas, bet, regis, tokio amžiaus visiems taip nutinka, o gal todėl, kad visi berniukai mėgaujasi tais pačiais malonumais, kai kurie net per daug, ir glosto save dieną naktį. Dabar jau moku susivaldyti, neramūs sapnai kankina tik grįžusį po vakarėlio smuklėje, ir manęs erekcija neištinka kaip kitų vos pamačius gatvėje sijoną. Darbas sulaiko nuo palaidų įpročių.

Tačiau kodėl filosofuoju, o ne aprašau įvykius? Gal todėl, kad noriu žinoti ne tik tai, ką veikiau užvakar, bet ir tai, kas mano sieloje. Žinoma, jei siela apskritai yra. Sakoma, siela yra tokia, kokią susikuriame, bet jei ko nekenčiu ir tą neapykantą puoselėju, tai, ačiū Viešpačiui, reiškia, jog ten manyje kažkas yra! Kaip sakė filosofas? Odi ergo sum . [6] Nekenčiu, vadinasi, esu (lot.).

Kažkas paskambino į duris, baiminausi, kad koks kvailys nori ką nors pirkti, bet tas tipelis iškart prisistatė atėjęs nuo Tiso — kodėl pasirinkau šį slaptažodį? Jis norėjo rankraštinio testamento, Bonfua pasirašyto Gijo naudai (aišku, tai buvo jis pats). Turėjo to Bonfua naudojamo ar naudoto laiškų popieriaus ir jo rašysenos pavyzdį. Pakviečiau Gijo užlipti į raštinę, parinkau plunksną ir tinkamą rašalą ir nė neišmėginęs iškart sukurpiau dokumentą. Tobulą. Gijo, lyg žinotų įkainius, man sumokėjo gaunamam palikimui proporcingą atlygį.

Ar toks mano amatas? Malonu iš nieko sukurpti notarinį aktą, padirbti laišką, kad šis atrodytų kaip tikras, surašyti kompromituojančią išpažintį, sukurti dokumentą, kuris ką nors pražudys. Meno galia… Nusipelniau apsilankyti Cafè Anglais.

Matyt, turiu uodžiamąją atmintį, tačiau toks įspūdis, kad jau ištisus amžius neteko uosti tų valgių kvapų: souffl é à la reine, filets de sole à la Venitienne, escalopes de turbot au gratin, seile de mouton pur é e bretonne… O kaip entr é e: poulet à la portugaise arba pâté chaud de cailles, arba homard à la parisienne , arba viskas kartu, o kaip plat de resistance , nežinau, gal canetons à la rouennaise arba ortolans sur canap é s, o kaip entremet, aubergines à l'espagnole, asperges en branches, cassolettes princesse [7] Vištienos suflė su trumais, venecijietiška jūros liežuvio filė, plekšniažuvės kepsnys, ėrienos nugarinė su piurė ir bretonišku padažu… užkandžiai: portugališka vištiena arba karštas pupelių paštetas, arba paryžietiškas omaras… kiti užkandžiai… antiena su kraujo padažu arba sumuštinukai su startų mėsa… užkandis prieš desertą, ispaniški baklažanai, smidrų užkandis, „princesės dubenėliai“ (pranc.). … O dėl vyno, gal Château-Margaux arba Château-Latour , arba Château-Lafite , nelygu metai. O pabaigoje — bombe glacée [8] Ledai (pranc.). .

Maistas visada patenkindavo mane geriau nei seksas — gal tokį įspaudą paliko kunigai.

Visada jaučiuosi, tarsi migla būtų užtraukusi protą ir neleistų pažvelgti atgal. Kodėl staiga iškilo prisiminimai, kaip bėgdavau į Bicerin kavinę persirengęs tėvu Bergamaskiu? Visai užmiršau tėvą Bergamaskį. Kas jis? Mėgstu vedžioti plunksna, kaip liepia instinktas. Pasak to austrų daktaro, turėčiau pasiekti išties skaudžią savo atminties akimirką, kuri paaiškintų, kodėl staiga iš jos ištryniau tiek daug dalykų.

Vakar, kaip maniau, antradienį, kovo dvidešimt antrąją, pabudau puikiai žinodamas, kas esu: kapitonas Simoninis, šešiasdešimt septynerių metų, bet dar nenusenęs (esu gana storas, kad mane laikytų, kaip sakoma, išvaizdžių vyru), titulą įsitaisiau Prancūzijoje senelio atminimui už miglotus karinius žygius Garibaldžio Tūkstantinės gretose, o tai šioje šalyje, kur Garibaldis gerbiamas labiau nei Italijoje, man suteikia tam tikrą prestižą. Simonas Simoninis, gimęs Turine, turiniečio ir prancūzės (arba savojietės, nors jai gimus po kelerių metų Sardinijos karalystė perleido Savoją Prancūzijai) šeimoje.

Dar nepakilęs iš lovos užsisvajojau… Dėl keblumų su rusais (rusais?) pamėgtuose restoranuose verčiau nesirodyti. Galėčiau ką nors pasigaminti. Keletą valandų padirbėjęs gamindamas kokj skanėstą atsipalaiduoju. Tarkim, côtes de veau Foyot: bent keturių centimetrų storio mėsos gabalas, žinoma, porcija dviem, du vidutinio dydžio svogūnai, penkiasdešimt gramų duonos džiūvėsėlių, septyniasdešimt penki gramai tarkuoto griujero sūrio, penkiasdešimt gramų sviesto, džiūvėsėlius sumaišyti su griujeru, paskui nulupti ir smulkiai supjaustyti svogūnus, keturiasdešimt gramų sviesto ištirpinti nedideliame puode, o kitame su likusiu sviestu palengva pakepinti svogūnus, suberti ant indo dugno pusę svogūnų, apibarstyti mėsą druska ir pipirais, įdėti į indą ir užberti džiūvėsėlių ir griujero sluoksnį, gerai suslėgti mėsą, apipilti tirpintu sviestu ir paspausti ranka, tada it kupolu uždengti antru džiūvėsėlių sluoksniu, dar kartą apšlakstyti tirpintu sviestu ir viską apipilti baltuoju vynu bei sultiniu iki pusės mėsos aukščio. Pašauti į krosnį maždaug pusvalandžiui, kartkartėmis apšlakstyti baltuoju vynu su sultiniu. Patiekti su skrudintais žiediniais kopūstais.

Sugaišti laiko, bet maisto malonumai prasideda prieš gomurio malonumus, o gaminti reiškia iš anksto mėgautis, kaip dariau dar gulėdamas lovoje. Kvailiai, kad nesijaustų vieniši, trokšta po užklotu turėti moterį ar berniuką. Jie nežino, kad burnoje besikaupiančios seilės geriau už erekciją.

Namuose turėjau beveik visko, išskyrus griujero sūrį ir mėsą. Jei būtų buvusi kuri kita diena, Mobero aikštėje būtų dirbęs mėsininkas, bet antradieniais nežinia kodėl jo mėsinė būdavo uždaryta. Pažinojau kitą už dviejų šimtų metrų Šen Žermeno bulvare — trumpai pasivaikščioti man tikrai nepakenks. Apsirengiau, prieš išeidamas priešais veidrodį virš praustuvės prisiklijavau įprastus juodus ūsus ir savo gražiąją barzdą. Paskui užsitraukiau peruką ir pamerkęs šukas į vandenį sušukavau jį perskyręs plaukus per vidurį. Apsivilkau redingotą, į liemenės kišenę įsmukdžiau sidabrinį laikrodį taip, kad jo grandinėlė būtų gerai matyti. Kad atrodyčiau panašus į atsargos kapitoną, kalbėdamas mėgstu žaisti vėžlio kiauto dėžute su saldymedžio pastilėmis ir moters portretu vidinėje dangtelio pusėje: ne gražuolės, bet dailiai apsitaisiusios, be abejonės, kokios mirusios meilės. Kartkartėmis įsidedu į burną pastilę ir volioju liežuviu iš vieno krašto į kitą, taip kalbu lėčiau, o klausytojas seka lūpų judesius ir nelabai paiso, ką sakai. Svarbiausia atrodyti, lyg būtum apdovanotas neeiliniu intelektu.

Išėjau į lauką ir pasukau Sotono gatve, stengdamasis nestabtelėti prie smuklės, iš kurios jau nuo pat ryto sklido šiurkštūs puolusių moterų balsai.

Mobero aikštė dabar jau ne toks stebuklų laukas kaip prieš trisdešimt penkerius metus, kai atvykau; anuomet čia knibždėjo iš nuorūkų iškrapštyto tabako prekeivių: stambaus — cigarų ir iš pypkių iškratytų likučių, smulkaus — iš cigarečių, stambų pardavinėjo po franką dvidešimt santimų už svarą, smulkų — nuo pusantro franko iki franko šešiasdešimties santimų (nors verslas neatsipirkdavo nei tada, nei dabar, ir nevienas iš tų versliųjų perdirbėjų, išleidę didžiąją savo uždarbio dalį kokioje vyninėje, vakare neturi kur prisiglausti), sąvadautojai, kurie prakirmiję lovose bent iki antros valandos dienos, likusią dienos dalį leisdavo atsirėmę į sieną rūkydami it kokie dar nepasiligoję pensininkai, o sutemus puldavo į darbą tarsi aviganiai, vagys, priversti vogti vienas iš kito, nes joks miestietis (nebent koks iš provincijos atvykęs dykūnas) nedrįso kirsti šios aikštės, ir aš būčiau buvęs puikus grobis, jei nebūčiau žingsniavęs kariškai sukdamas savo lazdelę, bet vietos kišenvagiai mane pažinojo, vienas kitas net pasisveikindavo, vadindamas mane kapitonu, gal numanė, jog kažkaip esu susijęs su jų posluoksniu, o varnas varnui akies nekerta. Ir suvytusios kekšės, kurios būdamos patrauklesnės dar dirbtų brasseries à femmes , o dabar tesisiūlydavo skudurininkams, sukčiams ir atgrasiems panaudoto tabako prekeiviams, bet pamačiusios deramai apsitaisiusį poną išpuoselėtu cilindru gal išdrįstų prisiliesti ar netgi įsikibti į parankę ir priglusti taip arti, kad pajustum siaubingą su prakaitu sumišusių pigių kvepalų tvaiką — tokia patirtis man būtų buvusi perdėm nemaloni (nenorėjau naktimis jos sapnuoti), todėl vos pamatęs kurią artinantis imdavau sukti aplink lazdelę, tarsi norėdamas aplink save sukurti neprieinamą apsaugos ratą, ir jos iškart susiprasdavo, nes buvo pratusios klausyti įsakymų ir gerbė lazdą.