Umberto Eco: Prahos kapinės

Italai nepatikimi, melagiai, bailūs, išdavikai, jiems durklas mielesnis už kardą, nuodai geriau už vaistus, jie slidūs derybose ir visada pasirengę išversti kailį — mačiau, kas nutiko Burbonų generolams vos pasirodžius garibaldiečiams ir Pjemonto generolams.

Mat italai sukurpti pagal kunigus, vienintelę tikrą kada nors jų turėtą valdžią nuo tada, kai barbarai iškrušo iškrypėlį paskutinį romėnų imperatorių, nes krikščionybė jau buvo nustekenusi senosios tautos išdidumą.

Kunigai… Kada su jais susipažinau? Regis, senelio namuose. Miglotai atmenu tuos kreivus žvilgsnius, sugedusius dantis, slogų burnos kvapą ir prakaituotas rankas, siekiančias paglostyti man sprandą. Šlykštu. Tie dykaduoniai priklauso tokiems pavojingiems luomams kaip vagys ir bastūnai. Kunigu ar vienuoliu tampama tik norint dykinėti, o jų gausa tą dykinėjimą užtikrina. Jei kunigų būtų, tarkim, vienas tūkstančiui sielų, jie turėtų tiek darbo, kad negalėtų išsidrėbę valgyti vištieną. O iš mažiausiai vertų kunigų vyresnybė išrenka kvailiausius ir skiria vyskupais.

Jie pradeda suktis aplink vos gimsti, kad pakrikštytų, vėl pasirodo mokykloje, jei tik tėvai tokie šventeivos, kad jiems tave patiki, paskui per Pirmąją Komuniją, per katekizmą, Sutvirtinimo sakramentą; sutuoktuvių dieną kunigas pasako, ką turi daryti miegamajame, o kitą dieną per išpažintį klausinėja, kiek kartų darei, ir sėdėdamas klausykloje susijaudina. Baisėdamiesi kalba apie seksą, bet kasdien matai, kaip keliasi iš nuodėmingos lovos ir nė rankų nenusiplovę valgo ir geria mūsų Viešpatį, kad paskui jį iškakotų ir išsisiotų.

Jie vis kartoja, kad jų karalystė ne šiame pasaulyje, bet ima viską, ką tik gali nugriebti. Civilizacija niekada nebus tobula, kol paskutinė bažnyčia neužgrius ant paskutinio kunigo ir žemė neišsivaduos nuo jų padermės.

Komunistai skelbė, kad religija — opijus liaudžiai. Ir tai tiesa, nes ji padeda sutramdyti valdinių pagundas, — jei ne religija, ant barikadų būtų užlipę dvigubai daugiau žmonių, o Komunos dienomis jų nepakako, todėl netrukus pavyko visus nušluoti. Tačiau prisiklausęs austrų daktaro kalbų apie kolumbietiškų kvaišalų naudą, galiu pasakyti, kad religija yra ir kokainas liaudžiai, nes būtent ji skatino ir tebeskatina karus, kitatikių skerdynes, tai tinka krikščionims, musulmonams bei kitiems stabmeldžiams, ir jei afrikiečiai seniau galabydavo tik vieni kitus, tai misionieriai atvertę juos padarė kolonijų kariūnais, tinkamais mirti pirmose linijose, o užėmus miestą žaginti baltaodes moteris. Žmonės niekada su tokiu atsidavimu ir įkarščiu nepridirba tiek blogio, kiek padaro iš religinių įsitikinimų.

Be abejo, iš visų blogiausi jėzuitai. Numanau, kad esu jiems prikrėtęs šunybių, o gal jie mane nuskriaudė, gerai neatmenu. Gal ten buvo jų tikri broliai masonai. Jie kaip jėzuitai, tik labiau sutrikę. Anie bent jau turi savo teologiją ir moka ja pasinaudoti, o šie turi per daug teologijų, dėl to pameta galvas. Apie masonus man pasakojo senelis. Drauge su žydais jie nukirto galvą karaliui. Ir sukūrė karbonarus, kiek kvailesnius masonus, nes juk vieni iš pradžių leidosi sušaudomi, o paskui kiti buvo nukirsdinti, mat nevykusiai padirbo bombą, tada atsirado socialistai, komunistai ir komunarai. Visi prie sienos. Gerai padirbėta, Tjerai.

Masonai ir jėzuitai. Jėzuitai — tie patys masonai, tik moteriškais drabužiais.

Jėzuitai — tie patys masonai, tik moteriškais drabužiais.

Niekinu moteris, nors menkai jas pažįstu. Ilgus metus buvau apsėstas tų brasseries à femmes[3] Moterų aludės (pranc.). , kur renkasi visokio plauko piktadariai. Blogiau už viešnamius. Šiems bent jau kyla kliūčių įsikurti, nes pasipriešina kaimynai, o smuklę gali atidaryti kur tinkamas, nes, kaip sakoma, tai vieta, kur einama gerti. Bet geriama pirmame aukšte, o ištvirkaujama viršuje. Kiekviena smuklė turi savo temą arba įvaizdį, ir merginos apsitaisiusios pagal ją: vienose dirba vokiečių kellerine, o priešais Teisingumo rūmus jos apsirengusios advokatų togomis. Kita vertus, gana pažvelgti į tokius pavadinimus, kaip Brasserie du Tirecul, Brasserie des belles marocaines ar Brasserie des quatorze fesses[4] Slunkių užeiga, Gražiųjų marokiečių užeiga, Keturiolikos užpakalių užeiga (pranc.). , netoli Sorbonos. Beveik visas smukles valdo vokiečiai, štai koks puikus būdas pakirsti prancūzų dorovę. Tarp penkto ir šešto arrondissement[5] Rajonas (pranc.). jų yra bent šešiasdešimt, o visame Paryžiuje — beveik du šimtai ir visos atviros net jaunimui. Jaunuoliai iš pradžių užeina iš smalsumo, paskui iš įpročio ir pagaliau susigriebia triperį — ar dar ką blogesnio. Jei smuklė prie mokyklos, mokiniai po pamokų eina pro duris pažiopsoti į merginas. Aš ten einu gerti. Ir iš vidaus paspoksoti į pro duris žiopsančius mokinius. Ir ne tik į mokinius. Ten daug sužinai apie suaugusiųjų papročius ir bendravimą, o tai visada gali praversti.

Labiausiai smaginuosi stebėdamas už stalų susėdusius belaukiančius sąvadautojus: kai kuriuos iš jų išlaiko žmonos, tokie buriasi draugėn, jie gerai apsirengę, rūko ir lošia kortomis, o smuklininkas su merginomis juos vadina raguotųjų stalu. Tačiau Lotynų kvartale daugelis lankytojų — studentai nevykėliai, nuolat būgštaujantys, kad juos nepelnytai apsuks, ir visada pasirengę išsitraukti peilius. Ramiausi vagys ir žudikai, jie ateina ir išeina, nes turi rūpintis darbu ir žino, kad merginos jų neišduos, antraip jau kitą dieną plūduriuotų Bjevre.

Yra ten ir iškrypėlių, ieškančių sau ištvirkėlių šlykščiausioms paslaugoms. Jie ieško klientų prie Karališkųjų rūmų ar Eliziejaus laukuose, prisivilioja juos sutartiniais ženklais. Tada į miegamąjį dažnai įsiveržia jų bendrai, persirengę policininkais, ir pagrasina bekelnį klientą suimti, o šis maldaudamas pasigailėti ištraukia pluoštą šlamančių.

Eidamas į tuos viešnamius esu atsargus, nes žinau, kas man gali nutikti. Jei lankytojas atrodo pinigingas, smuklininkas duoda ženklą, prieina mergina ir pamažu prišnekina jį pakviesti prie stalo kitas, tada prasideda brangios vaišės (tačiau merginos vengdamos apsvaigti geria tik anisette superfine ar cassisfin , dažytą vandenėlį, už kurį lankytojas kuo brangiausiai sumoka). Paskui priverčia lošti kortomis, žinoma, susimirksi, tada praloši ir turi vaišinti visus vakariene, net ir smuklininką su žmona. Jei mėgini išsisukti — įkalbina lošti ne iš pinigų, o kaskart išlošus kuri nors iš merginų nusirengia drabužį… Ir kiekvienas nukrintantis mezginys apnuogina bjaurius baltus kūnus, išpampusias krūtis, nuo dvokaus prakaito parudusias pažastis…

Niekada nebuvau užlipęs į viršutinius aukštus. Kažkas pasakė, kad moterys — tai vienatvėje puoselėjamos ydos pakaitalas, tik reikia daugiau vaizduotės. Todėl grįžęs namo naktimis jas sapnuoju, nesu iš akmens, be to, tai jos mane pakurstė.

Skaičiau daktarą Tiso, žinau, kad jos net iš toli skleidžia blogį. Nežinia, ar gyvybiniai syvai ir genitalijų išskyros yra viena ir tas pat, bet: šiedu fluidai tikrai kažkuo panašūs, ir po ilgų naktinių poliucijų prarandamos ne tik jėgos, bet sunyksta ir kūnas, veidas pabąla, atmintis nusilpsta, akys aptemsta, balsas prikimsta, neramūs sapnai trikdo miegą, skauda akis, o veidą išmuša raudonos dėmės, vieni ima spjaudytis karkalais, kamuojasi nuo širdies permušimo, dūsta, alpsta, kiti skundžiasi vidurių užkietėjimu ar vis labiau dvokiančiomis išmatomis. Galiausiai apanka.