Umberto Eco: Prahos kapinės

Ten sukiodavosi ir policijos prefektūros šnipai, verbuojantys savo mouchards[9] Skundikus (pranc.). arba patikėtinius ar tiesiog šniukštinėjantys kokios svarbios informacijos apie rengiamas suktybes, apie kurias kas nors per garsiai šnabždėdavo kam kitam manydamas, kad visuotiniame šurmulyje jo balso nebus girdėti. Tačiau juos atpažindavo iš pirmo žvilgsnio dėl perdėtai grėsmingos išvaizdos. Tikras sukčius nepanašus į sukčių. O jie būdavo panašūs.

Dabar per aikštę kursuoja tramvajus ir nebesijauti lyg namuose, bet jei moki atskirti, dar gali rasti reikalingų tipelių, parimusių prie kampo netoli Maître-Albert kavinės durų ar kuriame nors gretimame skersgatvyje. Žodžiu, dabar, kai iš visų pusių matyti tolumoje styrantis Eifelio bokštas drožtukas, Paryžius jau ne toks kaip kadaise.

Gana, nesu sentimentalus, yra ir kitų vietų, kur visada galiu rasti reikalingą daiktą. Vakar man reikėjo mėsos ir sūrio, o Mobero aikštėje to vis dar gali gauti.

Nusipirkęs sūrio, ėjau pro įprastą mėsinę ir pamačiau, kad ji atidaryta.

— Kodėl dirbat antradienį? — paklausiau užėjęs.

— Kapitone, šiandien trečiadienis, — nusijuokęs atsakė mėsininkas.

Sutrikęs atsiprašiau, pasakiau, kad senstant sušlubuoja atmintis, jis atitarė, jog tebesu jaunuolis, be to, visiems nutinka pamesti galvą per anksti kėlus, išsirinkau mėsos gabalėlį ir susimokėjau nė neužsiminęs apie nuolaidą — vienintelis būdas priversti prekeivius tave gerbti.

Grįžau namo svarstydamas, kokia gi šiandien diena. Nusiklijavau ūsus ir barzdą, kaip visada darau likęs vienas, ir įžengiau į miegamąjį. Tik tuomet pastebėjau kažką, kas čia buvo svetima: prie komodos ant pakabo kabojo drabužis, be jokių abejonių, kunigo sutana. Prisiartinęs pamačiau ant komodos padėtą kaštoninių, veik rausvų plaukų peruką.

Svarstydamas, kokį persirengėlį įsileidau į namus praeitą dieną, susivokiau, kad ir pats dėviu kaukę, nes juk ūsai ir barzda yra ne mano. Taigi, esu tas, kuris kartais persirengia garbiu ponu, kartais — dvasininku? Bet kodėl apie šią antrąją savo prigimtį nieko neprisimenu? Tikriausiai dėl kokios nors priežasties (gal norėdamas išvengti suėmimo) prisiklijuodavau ūsus su barzda ir tuo pat metu įsileisdavau į savo namus tą, kuris persirengdavo abatu? O jeigu tas apsimetėlis abatas (juk tikras abatas nebūtų dėvėjęs peruko) gyveno su manimi, tai kur miegodavo, juk namuose tėra viena lova? Arba jis gyveno ne su manim, tačiau vakar kažkodėl čia pasislėpė ir paliko drabužius, kad išėjęs Dievas žino kur darytų Dievas žino ką?

Galvoje spengė tuštuma, tarsi būčiau anksčiau žinojęs ką nors, ką dabar turėjau atsiminti, bet neatsiminiau, noriu pasakyti — ką nors, kas priklausė kito atsiminimams. Manau, kur kas geriau kalbėti apie kitų atsiminimus. Tą akimirką jaučiausi lyg kas kitas, stebintis save iš šalies. Kažkas stebėjo Simoninį, kuris netikėtai pasijuto nežinantis kas esąs.

Ramiai pasvarstykim, tariau sau. Galimybė, kad individas, kuris prisidengęs bric-à-brac[10] Senienų (pranc.). krautuvėle klastoja dokumentus ir gyvena mažiausiai rekomenduotiname Paryžiaus kvartale, suteiktų prieglobstį kam nors įsivėlusiam į machinacijas, buvo visai tikėtina. Bet kad galėčiau užmiršti, kam suteikiau prieglobstį, man atrodė nenormalu.

Jaučiausi lyg turėčiau nuolat gręžiotis, ir mano paties namai staiga tapo svetimi, pilni visokių slėpinių. Leidausi apžiūrėti savo namų lyg kieno nors kito būsto. Išėjus iš virtuvės dešinėje matyti miegamasis, o kairėje — svetainė su įprastais baldais. Ištraukiau rašomojo stalo stalčius su savo darbo įnagiais: plunksnomis, įvairaus rašalo buteliukair, baltais (ar pageltusiais) įvairių laikotarpių ir dydžio popieriaus lapais. Lentynose sustatytos knygos ir mano dokumentų dėžutės bei senovinis riešutmedžio tabernakulis. Kai pamėginau atsiminti, kam gi jo reikia, išgirdau skambinant į laukujės duris. Nulipau ketindamas nuvyti įsibrovėlį, bet pamačiau senę, kurią, kaip man dingojosi, pažinojau. Už durų stiklo ji pasakė „atsiųsta Tiso“, tad turėjau įsileisti — kodėl pasirinkau tokį slaptažodį?

Ji įėjo ir praskleidusi drobulę prie krūtinės parodė dvi dešimtis ostijų.

— Abatas Dala Pikola man sakė, kad jus tai domina.

Nustebau atsakęs „Žinoma“ ir paklausiau kiek. Dešimt frankų viena, atsakė senolė.

— Jūs pamišusi, — pasipiktinau kaip tikras prekeivis.

— Tai jūs pamišęs, kad rengiat juodąsias mišias. Manot, lengva per tris dienas apeiti dvidešimt bažnyčių, priimti Komuniją sausa burna, priklaupti užsidengus delnais veidą ir išspjauti iš burnos ostijas, kol nesudrėko, surinkti į kapšelį prie krūtinės taip, kad nei kunigas, nei greta esantys nieko nepastebėtų? Ką jau kalbėti apie šventvagystę ir manęs laukiantį pragarą. Taigi jei norit — du šimtai frankų, arba einu pas abatą Bulaną.

— Abatas Bulanas mirė, akivaizdu, senokai nevaikštot Komunijos, — atsakiau kone automatiškai. Paskui nusprendžiau — jei galvoje toks jaukalas, verčiau vadovautis nuojauta per daug negalvojant. — Nesvarbu, perku, — pasakiau ir sumokėjau. Ir žinojau, kol sulauksiu kokio suinteresuoto pirkėjo, turiu jas padėti į tabernakulį studijoje. Toks pat darbas, kaip ir kiti.

Žodžiu, viskas man atrodė kasdieniška, pažįstama. Tačiau jaučiau, kad aplinkui tvyro kažkas nelemta, kažkas, ko niekaip negalėjau atsiminti.

Užlipau į raštinę ir jos gilumoje pastebėjau užuolaida pridengtas duris. Atidariau jas žinodamas pateksiąs į koridorių, tokį tamsų, kad turėsiu eiti pasišviesdamas žiburiu. Tas koridorius priminė teatro rekvizitų sandėlį ar Šventyklos skudurininko krautuvėlės užkaborius. Ant sienų kabojo visokiausi apsiaustai — kaimiečio, karbonaro, pasiuntinio, duoneliautojo, kareivio švarkas su kelnėmis, o greta jų — atitinkami priedai. Ant medinės lentynos tvarkingai stovėjo tuzinas galvų su tiek pat perukų. Gilumoje buvo coiffeuse[11] Tualetinis staliukas (pranc.). , panašus į stovinčius aktorių kambarėliuose, su veido baltalų ir skruostų skaistalų indeliais, juodais ir mėlynais pieštukais, zuikio letenėlėmis, plunksnelėmis, teptukais, šepetėliais.

Paskui koridorius pasisuko stačiu kampu, o jo gale durys vedė į kambarį, šviesesnį už manuosius, nes į jį sklido šviesa iš gatvės, ne tokios siauros kaip Mobero aklagatvis. Išties pažvelgęs pro vieną langą pamačiau, kad jie išeina į Mokytojo Alberto gatvę.

Iš kambario laipteliai vedė tiesiai į gatvę, ir tiek. Vieno kambario būstas, darbo kambarys ir miegamasis kartu, santūrūs tamsūs baldai — stalas, klauptas, lova. Prie laukujų durų virtuvėlė, o ant laiptų chiotte[12] Tupykla (pranc.). su praustuve.

Akivaizdu, kad atsidūriau dvasininko pied-à-terre[13] Laikina buveinė (pranc.). turėjau būti su juo susijęs, jei jau mūsų butai jungėsi. Tačiau nors visa tai kažką ir priminė, jaučiausi tame kambaryje besilankantis pirmą kartą.

Priėjęs prie stalo pamačiau laiškų pluoštą, visi adresuoti vienam asmeniui: garbiajam arba didžiai gerbiamam ponui abatui Dala Pikolai. Prie laiškų išvydau keletą lapų, prirašytų grakščia, aiškia, kone moteriška rašysena, visai kitokia nei manoji. Paprasčiausių laiškų juodraščiai, padėkos už aukas, susitikimų patvirtinimai. Tačiau pačiame viršuje gulintis lapas buvo prikeverzotas netvarkingai, tarsi rašantysis būtų brūkštelėjęs pastabas, kurias paskui ketino apsvarstyti. Sunkiai perskaičiau: