Umberto Eco: Prahos kapinės

Man visada pavykdavo išvengti žydų, nes esu itin dėmesingas pavardėms. Prakutę Austrijos žydai nusipirkdavo grakščius vardus — gėlių, brangakmenių ar brangiųjų metalų, tokius kaip Zilbermanas ar Goldšteinas. Skurdesni įsitaisydavo tokias pavardes kaip Griunšpanas (žalvaris). Prancūzijoje ir Italijoje jie dangstėsi miestų ar vietovių vardais, kaip Ravena, Modena, Pikardas, Flamandas, kartais įkvėpimo semdavosi iš revoliucijos kalendoriaus (Fromanas, Avuanas, Lorjė) — ir tai suprantama, nes jų tėvai ir buvo slaptieji sumanymo nužudyti karalių kalviai. Tačiau nederėtų pamiršti ir vardų, kurie kartais paslepia žydiškus, tarkim, Morisas kilęs iš Mozės, Isidoras iš Izaoko, Eduaras iš Aarono, Žakas iš Jokūbo, o Alfonsas iš Adomo…

Ar Zigmundas — žydiškas vardas? Instinktyviai nusprendžiau nepasitikėti tuo šundaktariu, bet vieną dieną imdamas druskinę Froidas ją išvertė. Valgantys prie gretimų stalelių turi laikytis tam tikrų mandagumo normų, tad padaviau jam savąją, tarstelėjęs, kad kai kuriose šalyse išpilti druską laikoma blogu ženklu, jis juokdamasis atsakė nesąs prietaringas. Nuo tos dienos persimesdavome vienu kitu žodžiu. Jis atsiprašinėjo dėl savo prancūzų kalbos, kurią vadino labai netaisyklinga, tačiau kalbėjo visai suprantamai. Žydai pratę klajoti ir turi prisitaikyti prie visų kalbų. Maloniai tariau: „Jums tereikia pripratinti ausį.“ Jis dėkingas nusišypsojo. Lipšniai.

Kaip žydas, Froidas buvo dar ir apsimetėlis. Visada girdėjau sakant, kad jo tautos žmonės privalo valgyti tik ypatingus patiekalus, specialiai pagamintus, todėl gyvena getuose, bet Froidas užeigoje pasičepsėdamas krimto viską, ką jam patiekdavo, o valgydamas nepaniekindavo ir bokalo alaus.

Tačiau vieną vakarą jis, regis, panoro atsipalaiduoti. Alaus jau buvo išgėręs du bokalus, o po deserto, nervingai rūkydamas, užsisakė ir trečiąjį. Kai taip kalbėjo mosuodamas rankomis, antrąkart išvertė druską.

— Nesu kerėpla, tik susijaudinęs, — atsiprašė. — Jau trys dienos negaunu laiškų iš savo sužadėtinės. Nesitikiu, kad ji man rašytų kone kasdien kaip aš, bet toji tyla mane trikdo. Sužadėtinė labai silpnos sveikatos, tad baisingai kenčiu negalėdamas būti greta. Be to, kad ir ką daryčiau, man reikia jos pritarimo. Norėčiau, kad ji parašytų, ką galvoja apie mano vakarienę pas Šarko. Nes, žinote, monsieur Simonini, prieš keletą dienų man teko pas tą garsų vyrą vakarieniauti. Tokia garbė tenka ne kiekvienam atvykusiam jaunam daktarui, o dar svetimšaliui.

Na štai, pagalvojau, mažasis semitas prasisiekėlis skverbiasi į garsias šeimas, stengiasi daryti karjerą. O argi ta įtampa dėl sužadėtinės neliudija jausmingos ir gašlios nuolat lytinių santykių ištroškusio žydo prigimties? Naktimis ją sapnuoji, tiesa? O gal net glostinėjies, svajodamas apie ją, tau irgi reikėtų paskaityti Tiso. Bet leidau jam kalbėti.

— Kviestiniai svečiai buvo neprasti: Dodė sūnus, daktaras Štrausas, Pastero asistentas, profesorius Bekas iš Instituto ir Emilijus Tofanas, didis italų dailininkas. Tas vakaras man kainavo keturiolika frankų: gražus juodas Hamburgo kaklaryšis, baltos pirštinės, nauji marškiniai ir frakas — pirmąkart gyvenime. Ir pirmąkart gyvenime pasikirpau barzdą pagal prancūzų madą. O dėl drovumo — užteko trupučio kokaino liežuviui atrišti.

— Kokaino? Argi jis — ne nuodai?

— Viskas yra nuodai, jei vartojama nesaikingai, net vynas. Jau dvejus metus tyrinėju šią stebuklingą substanciją. Matote, kokainas yra alkaloidas, gaunamas iš augalo, kurį Amerikos čiabuviai kramto, kad iškęstų aukštikalnių sąlygas. Kitaip nei opijus ir alkoholis, jis sukelia džiugias psichines būsenas, bet jokių neigiamų padarinių. Jis puikus analgetikas, ypač oftalmologijoje ar sergant astma, naudingas gydant alkoholizmą ar toksikomaniją, puikiai padeda nuo jūros ligos, nepamainomas gydant diabetą, stebuklingai numalšina alkį, mieguistumą, nuovargį, yra puikus tabako pakaitalas, gydo dispepsiją, vidurių pūtimą, dieglius, skrandžio skausmus, hipochondriją, juosmens skausmus, šienligę, yra puikus vaistas nuo džiovos ir migrenos, o sergant dantų ėduonimi į ertmę įkišus vatos gumuliuką, pamirkytą keturių procentų kokaino tirpale, skausmas iškart atlėgsta. Tačiau svarbiausia — depresijos kamuojamiems žmonėms jis stebuklingai grąžina pasitikėjimą savimi, pakelia dvasią, jie tampa veiklūs ir optimistiški.

Daktaras gėrė jau ketvirtą bokalą ir akivaizdžiai buvo melancholiškai apgirtęs. Palinko prie manęs lyg norėdamas atlikti išpažintį.

— Kokainas puikiai tinka tokiems kaip aš, kurie — visada tą kartoju savo mieliausiajai Martai — nemano esantys labai patrauklūs, jaunystėje niekada nebuvo jauni, o sulaukę trisdešimties negali subręsti. Kadaise buvau kupinas ambicijų, troškau mokytis ir kasdien sielojausi, kad motina gamta per vieną iš savo malonės akimirkų neapdovanojo manęs genialumu, kurį kartais suteikia kitiems.

Jis staiga nutilo tarsi suvokęs, kad per daug apnuogino savo sielą. Mažas apgailėtinas žydelis, pamaniau. Ir nutariau jį sugluminti.

— Argi kokainas nevartojamas kaip afrodiziakas? — paklausiau.

Froidas paraudo:

— Turi jis ir tokią savybę, bent taip manau… bet tokios patirties neturiu. Kaip vyras tokioms paskatoms nesu jautrus, o kaip daktarą lytinių santykių klausimai mane ne itin domina. Nors net ir Salpetriero ligoninėje apie juos jau pradėta daug kalbėti. Šarko paaiškino, kad viena iš jo pacienčių, tokia Augustina, per vieną iš aukštesnių isterijos fazių atskleidė, jog pirminė trauma buvusi vaikystėje patirta seksualinė prievarta. Žinoma, nieku gyvu neneigiu, kad tarp isteriją sukeliančių traumų negali būti ir su lytiniais santykiais susijusių reiškinių. Tiesiog manau, kad nederėtų visko suversti seksui. Bet gal tai mano miesčioniškas pruderie [18] Per didelis drovumas (pranc.). laiko mane atstu nuo šių problemų.

…sergant dantų ėduonimi į ertmę įkišus vatos gumuliuką, pamirkytą keturių procentų kokaino tirpale, skausmas iškart atlėgsta.

Ne, pamaniau, tai ne tavo pruderie , kaip ir visi tavo tautos apipjaustytieji esi apsėstas sekso, tik stengiesi tai užmiršti. Vos tik toji Marta paklius į tavo purvinas letenas, kažin ar nepridarysi jai krūvos žydukų ir ar persidirbusi nesusirgs ji džiova…

Tuo tarpu Froidas tęsė:

— Visa bėda, kad pabaigiau savąsias kokaino atsargas ir dabar grimztu į melancholiją, seniau daktarai būtų sakę, kad man išsiliejo tulžis. Pirmiau galėdavau nusipirkti Merck ar Gehe kompanijų gaminamų preparatų, tačiau jie nebegauna tinkamos žaliavos ir buvo priversti nutraukti gamybą. Šviežius lapus galima apdoroti tik Amerikoje ir geriausi yra Detroito Parke-Davis kompanijos produktai: tirpesni, tyros baltos spalvos, kvapnūs. Turėjau atsargų, bet čia, Paryžiuje, nė nežinau, ko galėčiau paprašyti padėti.

Žinančiam visas Mobero aikštės ir jos apylinkių paslaptis šie žodžiai skambėjo it kvietimas į puotą. Pažinojau tipelių, kuriems tereikėjo užsiminti apie kokainą ar net apie deimantus, liūtų iškamšas arba vitriolio krežinę, ir jau kitą dieną viskas pristatyta, tik nereikia klausti, iš kur jie tai gavo. Man kokainas yra nuodai, pamaniau, ir mielai padėsiu tam žydui nuodytis. Todėl nuraminau daktarą Froidą taręs, kad po kelių dienų parūpinsiu jam nemažas jo pamėgtojo alkaloido atsargas. Žinoma, Froidas neabejojo, kad mano veiksmai bus nepriekaištingi.