Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

EMYL JENKINS

Stilinga vagystė

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Alma littera

Versta iš: Emyl Jenkins STEALING WITH STYLE,

Algonquin Book of Chapel Hill, 2005

First published in the United States under the title:

STEALING WITH STYLE by Emyl Jenkins

Copyright © 2005 by Emyl Jenkins

Published by arrangement with Algonquin Books of Chapel Hill,

a division of Workman Publishing company, New York.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2006

© Leidykla „Alma littera“, 2006

Skiriu Čakui Adamsui,

draugui, dvasios mokytojui

apskritai šauniam vaikinui

Louise Brockwell Joslin

atminimui

1905–1999

„Būdami per daug godus, rizikuojame

netekti visko.“

(Jean de la Fontaine, „Le Heren“)

1 skyrius

Gyvenime esu padariusi daugybę klaidų, nes pirma pasakau, o paskui pagalvoju. Pavyzdžiui, kai sutikau rašyti straipsnių seriją apie antikvarinius dalykus vienai spaudos agentūrai. Griežti terminai, klausimai, į kuriuos beveik neįmanoma atsakyti keliais žodžiais, o kur dar šūsnys laiškų apie vos kelerių metų senumo daiktus... Atrodo, bemaž kiekvienas galvoja, kad jeigu daiktas priklausė tavo senelei, tai jau yra antikvarinė relikvija. Toli gražu ne. Kiekvienas teisininkas jums pasakys, kad „antikvarinės vertės“ daiktas gali būti tik sulaukęs ne mažiau kaip šimto metų, o šios srities žinovai dar tvirtina, kad tikrosios antikvarinės vertybės siekia apie 1820 ar 1840 metus, kai naujosios pramoninės mašinos ir įrengimai pakeitė nemažai rankų darbo. Taip, man iš tiesų pirmiausia reikia pagalvoti, o tik tada kalbėti.

Bet tikriausiai pati didžiausia mano klaida buvo tada, kai sykį visiškai rimtai pareiškiau:

— Pakvieskite mane aprodyti savo daiktų ir po pusės minutės aš apie jus žinosiu beveik viską.

Gyriausi trokšdama pasirodyti aštriaprotė. Tikrai. Tai buvo pasakyta vieno draugiško pokalbio per kokteilių vakarėlį metu. Iš pasibaisėjimo kupino žvilgsnio (jį man pasiuntė piniginga sutuoktinių porelė, kurią aš tikėjausi tapsiant mano klientais) supratau, kad ne tik leptelėjau nesąmonę, bet dar ir mirtinai juos išgąsdinau. Kiekvienuose namuose rastum aibes šeimos paslapčių, kad ir ne drabužių spintose ar senelių kraičių skryniose — vis tiek tokių, kurių nenorima viešinti. Betgi, matot, aš esu turto vertintoja. Žmonės mane kviečia į namus ne tik apžiūrėti jų daiktų, bet dar ir moka pinigus už tai, ką jiems papasakoju. Kad ir kaip ten būtų, aš negaliu nekyštelėti nosies į jų giliausias paslaptis.

Man tikrai nereikia knaisiotis senose paplėkusiose skryniose, kad ką nors sužinočiau apie savo klientus, nereikia man nė būrimo kortų. Keli atidūs žvilgsniai po kambarį man pasako viską — tie žmonės išsilavinę ar savamoksliai, keliauja ar prisirišę prie namų, turtingi ar vargšai. Jeigu kvepia pinigais (paprastai tuose namuose, kur mane kviečia ir moka už apsilankymą, pinigų tikrai nestokojama), nesunku nuspėti, ar pinigai nauji ar seni. Viskas matyti kaip ant delno. Aš sprendžiu iš knygų, kurias šeimininkai išdėlioja ant kavos staliukų, ant sienų iškabintų paveikslų, perkamų šviestuvų gaubtų, porceliano figūrėlių, išdėliotų kampinėse stiklo indaujose. Labai svarbus ir pačios indaujos parinkimas — antikvarinė ar nauja, paprasta ar prašmatni, tradicinė ar moderni. Taip, iš tiesų žmonės patys pagarsina savo gyvenimus savo pačių namuose. Taip darydavo mano senelė, kai namo kieme pakabindavo džiūti savo skalbinius.

Tokia jau mano profesija, kad nuolat esu apsupta geidulio, godulio, pavydo, kartais net piktdžiugos, bet visai nesistengiu to įžvelgti. Betgi ko tikėtis, kai antikvariniai daiktai neša tokius didžiulius pinigus? Ak, gal nuo šių neįkainojamų praeities vertybių ir dvelkia poniškumu ir rafinuotumu, bet esmė yra ta, kad antikvarinių vertybių rinka labai primena akcijų rinką. Iš išorės yra blizganti ir tviskanti, o viduje — verdanti ir kunkuliuojanti blogiu.

Pamąstykime štai taip. Sakoma, pinigus lydi nusikaltimai. Jeigu nusikaltimai vyksta Wall Street’e (o mes žinom, kad ten tikrai jie vyksta), tai kitapus jūsų gyvenamos gatvės antikvariniuose kioskuose, parduotuvytėse ir aukcionuose gali dėtis įvairiausių dalykų. Pinigai gimdo gobšumą, o gobšumas tyko už kiekvienų durų, kiekviename name, kiekvienoje gatvėje. Susiduriu su tuo vos ne kasdien, kai atlieku turto įkainojimą turtingiems, labai turtingiems ir trokštantiems praturtėti, o kartais tiesiog mieliems ir paprastiems žmoneliams, kurie per daug prisižiūrėjo tiesioginių laidų apie antikvariatus. Juos visus vienija tikėjimas, jog jų daiktai bus istoriškai vertingi.

Net mano draugai, dirbantys aukcionuose ir muziejuose, suvokia, kaip sunku gyventi šalia brangių daiktų, kai neįstengi jų nusipirkti. Dingsta verslo skaidrumas, ima vyrauti pikta valia. Kartais jie pasisavina tai, ko neįstengia įsigyti. Tada aš sakau, kad „vagiama stilingai“.

Aš ir pati nesu gerutė, nesu Dievo avinėlis. Turiu gerą skonį brangiems drabužiams, papuošalams ir, žinoma, moku atsirinkti senienas. Kartais ir aš kankinuosi dėl matyto daikto, kurio negaliu turėti ar tiesiog neįstengiu nusipirkti. Betgi niekas nedraudžia aistringai ko nors trokšti. Esu susikūrusi nuostabų gyvenimą, dirbu turto vertintoja Lemonte, Virdžinijos valstijoje, ir nemanau, kad iš manęs išeitų bent jau pusėtinas vagis.

Norėdama išlikti versle, aš dar išmokau ir to, jog privalau saugoti pačias giliausias ir tamsiausias paslaptis, nes savo buvusio vyro dėka pati sukiojuosi tuose pačiuose socialiniuose sluoksniuose kaip ir mano klientai. Beje, galima būtų paaiškinti ir mano pavardės — Sterling Glas — atsiradimą. Žinau gerai, kad tokia pavardė turto vertintojui yra tiesiog Dievo dovana, nes ją gavau tikrai sąžiningai. Kai gimiau, mano tėvai jau buvo nebe pirmos jaunystės ir nujautė, kad kitų tėvų aš jau nebeturėsiu, todėl man prilipdė tiek vardų, kiek tik įstengė, net ir mano tėčio. Mane pakrikštijo Klara Elizabeta Sterling Smit. Vėliau aš ištekėjau už Henko Glaso, kurio pavardė puikavosi tarp pirmųjų kilmingųjų Virdžinijos šeimų pavardžių ir skambėjo taip — Henris Kečingtonas Glasas Penktasis. Vėliau, kai po dvidešimties metų mano santuoka subyrėjo į šipulius (anoks čia kalambūras), aš pasilikau Glasų pavardę iš dalies savo dukters, sūnaus ir savo pačios labui. Virdžinijoje atsisakyti Glasų pavardės būtų buvę tas pats, kas Kenedžių pavardę išmainyti į O’Malio. Be to, man labai patinka mano pavardė. Tie, kas ją gauna, niekada jos nepamiršta.

Vis dėlto kartais būdavo akimirkų, kai aš trokšdavau, kad mano pavardė nebūtų tokia garsi ir įsimintina. Lygiai taip pat trokšdavau, kad žmonės nebūtų tokie godūs. Turbūt dėl to ir jaučiu būtinybę papasakoti jums šią istoriją. Istoriją, kuri prasidėjo vieną vėlyvą, daug žadančią sausio popietę, bet pasibaigusią kaip ir visos kitos dienos. Tą dieną mano gimtajame miestelyje ir pačioje antikvarinio pasaulio širdyje — Niujorke aš pradėjau suvokti, kaip yra svarbu pasitikėti žmogaus prigimtimi. Tą dieną mano gyvenimas virto siaubingu košmaru, nuo jo ir šiandien dar negaliu atsigauti.

2 skyrius

K. Mano senelė turi seną XIX amžiaus dygsniuotą lovos užtiesalą Jis nė kiek nepanašus į tuos, kuriuos tenka regėti šiandien — iš įvairiausių raštų skiaučių. Vienose jo skiautėse pavaizduoti paukščiai, o kitoje — kažkokio namo atvaizdas.

Ar šis užtiesalas kiek nors vertingesnis už tuos rankų darbo skiautinius?