Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

Jis tą dieną užklupo mane namie, ir aš neturėjau kur dingti, todėl teko eiti. Be to, bankas jau dvylika metų buvo vos ne svarbiausias mano klientas. Henko senelis jau dirbo banko valdyboje, todėl ir po skyrybų banko vadovybė naudojosi mano paslaugomis įprastine tvarka. Tad kas man liko daryti?

Prisimindama tą dieną, galvoju, kad galėjau pasakyti, jog esu peršalusi, trūko indaplovės žarna, išsiliejo vanduo ar nusėdo automobilio akumuliatorius. Visos priežastys pateisinamos, kad tik galėčiau ramiai sau pasilikti namie.

Į butą atvykau greičiau po valandos nei po pusvalandžio. Rojus pasitiko mane namo vestibiulyje ir nušvietė padėtį: Sara Rouz Vilkins, ta trapi senučiukė, ankstų pirmadienio rytą buvo nuėjusi pas savo gydytoją ir išklojo jam ilgiausią sąrašą sveikatos sutrikimų. Po poros dienų, praleistų ligoninėje, kai nieko rimto nebuvo pastebėta, ji pareikalavo išleidžiama namo. Ligoninėje ji visus varė iš proto, todėl niekas dėl to neprieštaravo. Vos po kelių valandų, kai sugrįžo namo, ji paskambino numeriu 911. Jos iškvietimas buvo kažkoks nerišlus. Staiga Vilkins ėmė dusti ir žiopčioti, tarsi būtų ištikęs širdies smūgis. Bet pirma dar ji buvo liepusi kažkam nešdintis lauk iš jos buto.

Prie durų budintis pareigūnas mums linktelėjo ir praleido į vidų, perspėjęs nieko neliesti, o tada buvo duotas leidimas laisvai viską apžiūrėti. Čia juk, šiaip ar taip, Lemontas.

Kreidos žymės lygiai tokios, kokias matome detektyviniuose filmuose, liudijo vietą prie miegamojo, kur buvo rastas lavonas. Aš nusipurčiau ir sugrįžau į svetainę.

Man pasirodė neįprasta tai, kaip keistai buvo apverstas žurnalinis staliukas su kėde. Ant grindų gulėjo sudaužytas porcelianinis arbatinis ir puodelis. Prie lauko durų mėtėsi šukės kadaise buvusios labai dailios porcelianinės balerinos figūrėlės su gėlėtu nėriniuotu pūstu sijonėliu.

Remdamasis numerio 911 pranešimu ir šitokia netvarka, Rojus pareiškė, kad pirmiausia policija įtarė įsilaužimą, bet, kai jie atvyko, ponios Vilkins lauko durys buvo užrakintos. Nebuvo jokių ženklų, kad vidury šviesios dienos būtų kas įsilaužęs. Vidinės buto durys buvo nepaliestos, neperrėžtas nė vieno lango stiklas. Pažliugusioje nuo žiemos sniego žemėje aplink namą nesimatė jokių pėdų ar statomų kopėčių žymių. Viduje nebuvo jokios užuominos apie galimą įsilaužimą, nerasta jokių svetimų pirštų atspaudų. Ant jos kūno nepastebėta jokių įbrėžimų ar įdrėskimų, nesimatė ir kraujo ar įpjovimo žymių, kaip galima buvo tikėtis, nuo aštrių porceliano šukių.

Kol policijos kapitonui pranešė, kad atvykom mudu su Rojumi, jis jau buvo spėjęs padaryti išvadą, jog Sarai Rouz Vilkins staiga pasidarė bloga svetainėje ir ji bandė nusigauti iki miegamojo, pakeliui išvartydama daiktus. Jis manė, kad ji tikriausiai ketino kažkam paskambinti, ir ją ištiko lemtingas širdies priepuolis. Jo žodžiuose būta tiesos. Ir dar buvo aišku, kad nėra jokios prasmės daryti skrodimą.

Tik niekas nesugebėjo paaiškinti to fakto, kad telefonu žmonės girdėjo, kaip ji liepė kažkam nešdintis lauk. Atrodytų, kad kaip tik dėl to ji ir skambino numeriu 911.

Paskui vienas iš jaunesniųjų policijos pareigūnų pakišo mintį, kad jai galbūt buvo užėjusios haliucinacijos. Gal Sarai Rouz Vilkins tik pasivaideno, kad bute yra dar kažkas. Jo senelė, gulėdama mirties patale, aiškiai kaip dieną regėjo savo velionį vyrą. Jis pasakojo toliau: „Mano senelė net kalbėjosi su seneliu ir prižadėjo netrukus pas jį iškeliauti“.

Aš juo tikėjau. Vieni tokius apsireiškimus vadina vaiduokliais, kiti — angelais, o dar kiti, siekdami išlikti nuovokūs šiais technologinės modernizacijos laikais — dvasiomis. Kad ir kaip juos vadintume, tokių svečių apsilankymai užregistruojami gana dažnai. Jų normalūs žmonės nemato, su jais bendrauja tik mirštantieji. Kartą man viena seselė porino, kad ji tikinti, jog šie dvasių apsireiškimai yra labai naudingi, nes dvasios neva ateinančios palydėti mirštančiųjų į paskutinę kelionę. Bet tuomet vėl savęs paklausiau: jeigu Sarą Rouz aplankė gerasis angelas, kodėl tada ji liepė jam nešdintis lauk? Ir dar taip piktai?

Nesileisk lengvai apmulkinama tos nakties įvykių, — prisiminiau mamos pastabą. Gerai, kad nespėjau užduoti to klausimo garsiai. Žinodama apie bekompromisę Saros Rouz prigimtį, supratau, kad mamos pastaba yra tikrai prasminga.

Aš gerai žinojau, kad nesu pratusi lėkti pagal iškvietimą į namus, kuriuose šeimininko lavonas dar neatšalęs, policija tiria nusikaltimo aplinkybes, o žmonės kalba apie vaiduoklius ir nukrypimus nuo sveikos mąstysenos. Turbūt kaip tik dėl to aš delsiau ir nebaigiau savo misijos, prižadėtos Rojui Medisonui. Man nepatiko slogi atmosfera Saros Rouz bute, vis nubėgdavo per nugarą šiurpuliukai, kai tik sėsdavau prie jos turto vertinimo.

Lemonto Taupomojo ir paskolų banko Turto patikėjimo skyrius buvo paskirtas ponios Vilkins turto globos patikėtiniu jau prieš dvylika metų, kai tik mirė ponas Vilkinsas. Bobas Vilkinsas neuždirbo daug pinigų kaip farmacininkas, bet jis buvo paveldėjęs žemės, kuri įgavo vos ne aukso vertę, kai 1960 metais Lemontas pradėjo sparčiai plėstis. Jis tada tą žemę pardavė, o kadangi iš prigimties buvo konservatyvus, padėjo pinigus į banką Saros Rouz vardu. Štai taip galima būtų paaiškinti, kodėl aš drauge su banko tarnautoju atsidūriau tiriamo nusikaltimo vietoje.

Užvirus tokiai maišalynei, niekas per daug nenustebo, kai spintoje netikėtai suradau tą arbatos kaitintuvą, suvyniotą į kandžių sukapotą paklodę ir įgrūstą į rudą popierinį maišelį. Betgi mane visada domino antikvariniai daiktai. Ne tiek jau daug žmonių nusimano, kodėl vienas daiktas gali būti lengva ranka išmetamas ar atiduodamas, o kitas — atnešti milijonus dolerių. Ak, tiesioginė televizijos laida apie antikvariatus iš tiesų bandė auklėti ir mokyti publiką, kaip vertinti daiktų kokybę, jų išskirtinumą ir atlikimo meistriškumą. Bet dauguma žmonių visa tai praleisdavo pro ausis ir paprastai suklusdavo tik tada, kai turto vertintojas paklausdavo: „Sakykit, ar bent nutuokiat, kokių pinigų vertas šis daikčiukas?“

Šitas retorinis klausimas visada juos įklampina lyg į liūną, kaip ir tą popietę, kai, išvyniojusi kaitintuvą ir atsigavusi po pirmojo šoko, pasisukau į Rojų Medisoną ir paklausiau:

— Ar nutuoki, kokių pinigų vertas šis daikčiukas?

— Ne, — atsakė jis man tada ir dar paskubom pridūrė: — Iš kur kavinukas gali būti toks jau brangus?

— Arbatos kaitintuvas, — pataisiau jį. — Daugiau nei prieš 175 metus, gerokai anksčiau, nei atsirado aukščiausios rūšies panelė Kava ir poniutė Arbata, patys prašmatniausi ir brangiausi kavos ir arbatos kaitintuvai buvo aprūpinti kaitinimo prietaisėliais, kuriuose ir slypi visas jų žavesys. Iki raudonumo įkaitintas geležies strypelis ar žiupsnelis anglių buvo dedami į kaitintuvo ertmę po cilindro formos kolba, kurie ir neleisdavo skysčiui ataušti. Per daugelį metų didžioji dauguma tokių kaitintuvų neteko šio sumanaus prietaiso, vadinasi, tie kaitintuvai, kurių kaitinamoji kolba sveika ir gyva, yra nepalyginti didesnės vertės — štai kaip šitas.

Iš pat pradžių Rojus buvo kupinas ryžto siekti, kad tik nepaaiškėtų, jog šis kaitintuvas kažkuo ypatingas. Kai jau trečią kartą atsisakiau jam pateikti konkrečią piniginę to daikto vertės išraišką, jis dar atkakliau ėmė reikalauti apibūdinti jo vertę arba, tiksliau tariant, jo vertės stoką.

— Na, pabandyk tiesiog paspėlioti, Sterling. Kiek? Trys šimtai? Keturi? Sakyk, ir baigiam šį reikalą, — maldavo jis. — Klausyk, niekas apie šitą kavinuką, tai yra arbatos kaitintuvą, nebūtų žinojęs, jeigu nebūtum jo pati suradusi...