Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

Kiti, ne tokie jam nuolankūs, čiauškėjo, kad Virdžinijos aristokratas, įpratęs gauti viską, ko tik užsigeisdavo, galiausiai nusivylė gyvenimu, nes sužinojo, kad jam nebus lemta tapti savo vyskupijos vyskupo padėjėju.

Aš su Piteriu artimai susipažinau maždaug po pusės metų, kai jis atsikėlė gyventi į mūsų miestą. Buvome šiek tiek pažįstami ir anksčiau. Visos miestelio aštrialiežuvės poruotojos jau senokai bandė pripiršti man šį maloniai išvaizdų bevaikį našlį, su poniškomis manieromis ir visu penketu metų už mane vyresnį. Pora kaip tvora. Bet tik nieko iš to neišėjo — iki tos lemtingos dienos, kai mudu visai atsitiktinai susitikom ant Kotsvoldo antikvariato slenksčio. Paklusdami likimo valiai, mudu tuojau pat užmezgėme pokalbį ir pratęsėme jį Gandų kavinėje, garsėjusioje nuostabiai gardžiu duonos pudingu, gausiai apšlakstytu viskiu ir pagardintu kaušeliu ledų su razinomis ir romu. Netrukus mudu įsiplepėjome kaip seni geri draugai. Prisimindama anuos laikus, galiu tai drąsiai liudyti. Tuo metu jo nedviprasmiškumas mane tiesiog nustebino.

— Kai mirė Emilija, buvau priverstas išvykti iš Čarlstono, — nutęsė Piteris savo neskubriu Virdžinijos dialektu. — Aš jau ir taip buvau pradėjęs abejoti, ar dar ilgai liksiu tarnauti Bažnyčiai. Emilijos mirtis galutinai privertė mane apsispręsti.

— Betgi Čarlstone taip gražu, — pasakiau aš, bandydama bent kiek nuasmeninti mūsų pokalbį.

— Teisybė. Dažnai jo pasiilgstu. Bet dar nespėjus nuvysti gėlėms ant Emilijos kapo, bene visos vienišos ar greitai būsiančios vienišos miestelio moteriškės puolė mane kviestis vakarienės, į koncertus ar kokią dailės parodą. Esant tokioms aplinkybėms, mane tai pradėjo labai nervinti, nes jos vaikėsi ne mane, o mano pinigus, — truktelėjęs pečiais padarė skubią išvadą.

— Abejoju, — tariau aš, su vargu atplėšdama savo žvilgsnį nuo jo rudų melancholiškų akių ir šviesių, smėlio spalvos plaukų galvodama, kiek moterų griebtųsi progos suteikti jam moralinę paramą.

— Ne, — tęsė jis, — tuo metu aš buvau visiškai tamsus.

— O ko čia atvažiavot? — klausinėjau toliau.

Vos tik užsiminiau apie Lemontą, Piterio veidas prašviesėjo.

— Aš nuo seno mylėjau Virdžiniją, bet grįžti į Leksingtoną nenorėjau. Čia labai gražu, o kadangi neliko nei šeimos, nei artimų draugų, pagalvojau, kad jeigu nepritapsiu, visada galėsiu išvažiuoti. Beje, Lemontas gana didelis ir čia gali lengvai pasiklysti, bet ne toks kaip Atlanta ar Hiustonas.

Palinkęs per stalą ir padovanojęs man akinamai baltų dantų šypseną, Piteris pridūrė:

— Kertu lažybų, kad nė už ką neatspėsite, kuo verčiuosi savo malonumui, — ir, pritildęs balsą, tarė: — Beveik niekam to nepasakoju.

Minutę kitą mąsčiau.

— Neturiu nė menkiausio supratimo, — prisipažinau.

— Nagi, pamėginkit atspėti. Juk jūs — turto vertintoja. — Ir, kad būtų išraiškingiau, pagrasino pirštu. — Kartais antikvarines vertybes reikia gelbėti lygiai taip kaip ir žmones.

Piteris atsilošė kėdėje ir kantriai laukė, kol aš mąsčiau, ką jis galėtų dirbti.

Bandžiau sugalvoti kokį šmaikštų atsakymą, bet nieko neišėjo.

— Tiek to, pasiduodu.

— Nė nemėginsite spėti?

Aš papurčiau galvą.

— Tuomet užbėkite kada nors į Gelbėjimo Armijos sendaikčių parduotuvę. Ten mane rasite sandėlyje, besirausiantį po senienas.

— Nejuokaukit! — nustebau taip smarkiai, kad negalėjau sugalvoti jokio gudresnio atsakymo. — Ye Olde Thrifte Shoppe? Negali būti! Norėjau pasakyti, kodėl ten? — Žodžiai kaip žvirblis išlėkė iš burnos, ir aš dabar iš gėdos norėjau susirangyti po stalu.

Piteris net krenkštelėjo iš pasitenkinimo, išgirdęs mano reakciją.

— Išsiaiškinkim vieną dalyką: pavadinimą ar, tiesą sakant, pretenzingą jo rašybą, — tęsė jis. — Juk ne aš prilipdžiau tas nereikalingas e raides ir dar vieną p. Kažkas kitas tą jau buvo padaręs dar gerokai prieš man ten įsidarbinant. — Ir jis šyptelėjęs nutilo. — Bet, žinot ką? Ta kvaila rašyba baisiai masina žmones. Pripratau ir man ji labai patinka. Dabar grįžkime prie jūsų klausimo, kodėl būtent čia. Netrukus po Emilijos mirties vieną dieną kaip paprastai traukiau į savo kontorėlę bažnyčioje, bet buvau smarkiai išsiblaškęs, — Piteris pritilo, — iš tikrųjų ne tiek išsiblaškęs, kiek susimąstęs, paskendęs savo mintyse. Staiga netyčia užkliuvau koja už kažkokio daikto ir suklupau, tiesą sakant, parvirtau. Žnektelėjau tiesiai ant juoduko džentelmeno, susirangiusio ant sekmadieninės mokyklos pastato slenksčio. Nepamenu, kuris iš mūsų labiau išsigando. Matyt, buvo gražus vaizdelis žiūrint iš šalies, kai mudu kepurnėdamiesi bandėme atsistoti ant kojų. Kaip tik tada aš ir pastebėjau, kad tas vyrukas buvo susisiautęs į seną antikvarinį lovos užtiesalą. Iš pradžių pamaniau, kad tai tipiškas Viktorijos laikų užtiesalas, nors ir toks man būtų buvusi tikra staigmena. Bet atidžiau žvilgtelėjęs pamačiau, kad spoksau į patį nuostabiausią albuminį skiautinį, kokio dar niekada nebuvau regėjęs.

Piteris padėjo į šalį duonos riekę, kurią kalbėdamas buvo pradėjęs tepti sviestu. Kai rankos buvo laisvos, jis nupiešė ore užtiesalo kontūrus.

— Viename langelyje buvo pavaizduotas tabako lapas, apsiuvinėtas auksiniu siūlu. Kitame — rąstų trobelė, taip dailiai susiūta iš medžiagos gabaliukų, kad rudos pailgos audinio skiautelės buvo labiau panašios į pusiau obliuoto medžio sijas, nei į namuose austos medvilnės atraižas. Aš net žado netekau.

— Ir ką jūs darėte? — paklausiau jo, slapta žavėdamasi jo žiniomis apie lovos užtiesalus.

— Pirmiausia pasielgiau kaip tikras krikščionis, — tiesiai šviesiai atšovė jis. — Susiradau panelę Fenę, bažnyčios ekonomę, ir mudu pavaišinom Čarlį — jo pavardė Čarlzas Dunlapas — kava ir kepta kiaušiniene su duona. Tada paklausinėjau jo apie užtiesalą.

— Ar ta sena paklodė? — nustebo Čarlis. — Radau ją anapus upės, kareivinėse, tik manęs ji nė trupučio nešildo.

Piteris nusišypsojo.

— Pasirodo, kažkoks Gelbėjimo Armijos parduotuvės darbininkas leido Čarliui išsirinkti užtiesalą iš visos krūvos apklotų, ir jis pasirinko šitą, nes jam pasirodęs gražiausias. Kol kalbėjomės, Čarlis vis dejavo, kad tas užtiesalas jo nė kiek nešildo. Neverta nė aiškinti, kad tą vakarą mudu apnakvydinom Čarlį „Saugioje prieglaudoje“ ir suradom jam šiltesnį apklotą.

— O kaip užtiesalas?

— Aha, — linktelėjo jis. — Kitokių raštų ten nebuvo, tik arklio pasaga su aplink ją išsiuvinėtomis geltonomis pienėmis. Pamaniau, kad tai talismanas — geros kloties ženklas. Nunešiau užtiesalą atgal į Gelbėjimo Armijos parduotuvę, tikėdamasis išsiaiškinti, iš kur jis ten atkeliavo, kad žinočiau, kam paskui grąžinti, — pasakojo Piteris. — Deja, pasirodo, jis buvo išmestas su kitais skudurais į vieną iš daugybės po miestą išstatinėtų atliekų dėžių. Man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas ir kada jį ten įmetė.

— O varge, — tariau aš. — Kiek brangaus turto prarandama per tokį neapdairumą.

— Tada man armijos kapitonas ir sako, jeigu jau aš tą užtiesalą suradau, be to, dar ir pasirūpinau senuku Čarliu, tai galiu jį pasiimti. Nunešiau užtiesalą garbingam antikvarinių daiktų perpardavėjui, kuris tuojau pat pardavė jį beveik už dvidešimt tūkstančių dolerių. Atskaičiavus mokesčius ir komisinius, mes pateikėme beveik šešiolikos tūkstančių dolerių čekį Armijos popamokinei programai remti. — Piteris iš laimės švytėjo it mažas vaikas. — Negaliu pasigirti, kad iš sakyklos būčiau naudingiau pasitarnavęs didesniam žmonių būriui.