Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

— Na, pažvelk kitaip į tuos daiktus, — pasiūliau jam. — Šeima geranoriškai pati atsisakė šių daiktų. Ar matei šios dienos laikraštyje straipsnį apie virtinę apiplėšimų Šiaurės Karolinoje? Juk būtų tikra tragedija, jei iš tavo šeimos imtų kas ir pavogtų visas šias vertybes.

Aš įdėmiai apžiūrėjau ant stalo pažertas miniatiūrines brangenybes.

— Piteri, sakyk man, iš kur tu žinai, kad čia tikrai Mardi Gras suvenyriniai atminimo daikčiukai? — paklausiau. — Dauguma žmonių pamanytų, kad čia tik smulkūs niekučiai, sėkmės amuletai, neturintys jokios istorinės reikšmės.

— Mudu su Emilija Naujajame Orleane turėjom draugų, kurie dažnai mus kviesdavosi į Mardi Gras šventes, — kalbėjo Piteris. — Būdavo labai linksma, bet mums tekdavo išvykti prieš didžiąsias Užgavėnių linksmybes, kad spėtume grįžti į Čarlstoną Pelenų dienos mišių.

Pabandžiau prisiminti, kada aš pirmą kartą susidūriau su Mardi Gras atributika. Ogi man teko turėti porą klientų, kilusių iš Naujojo Orleano, kurie turėjo nuostabių ir gana vertingų Mardi Gras daikčiukų. Taip aš buvau priversta sužinoti viską apie tuos dalykėlius. Juk niekada nežinai, kada koks niekaliukas, pakliuvęs į rankas vienuose namuose, kada nors pareikalaus iš tavęs gilių žinių kituose.

— Ar pameni, kaip praeitą balandį važiavau į Naująjį Orleaną įvertinti vienos garsios šeimos turto Norfolke? — paklausiau jo. — Spėk, ką jie ten turėjo? Ogi pilnus stalčius Mardi Gras atmintinų daiktų.

— Dauguma Virdžinijos gyventojų Mardi Gras šventes laiko pernelyg masinėmis ir triukšmingomis jų prigimčiai, — aiškino Piteris. — Per daug prancūziško šurmulio jų santūriam angliškam skoniui. Man patinka Vilsonai. Jų namuose nėra vietos jokiems bon temps. Tai ką parekomenduosi mums dabar daryti su šitais neįkainojamais perliukais, Madam Vertintoja?

— Išsiųsk juos atgal į Naująjį Orleaną. Tik ten jiems ir vieta.

— Tu teisi. Bet koks prancūzų perpardavėjas mielai juos pasisavins.

— Ir, žinoma, už vos kelis skatikus, todėl protingiausia būtų atiduoti juos į aukcioną. Aš rinkčiausi Nylo varžytynių kompaniją.

Paėmusi į rankas auksinę, baltai emaliuotą persiško kardo formos smeigę su vieninteliu gėlavandeniu perlu, tabaluojančiu ant rankenos galo, apverčiau ją ir bakstelėjau pirštu į išgraviruotą užrašą.

— Žiūrėk, Piteri, 1902-ieji ir... — sukiojau smeigę ir šiaip, ir taip, kad geriau matyčiau, kas ten taip neaiškiai parašyta. — Aha. Rex. Žinodami, kad ji buvo pagaminta specialiai 1902 metų Karališkajam pokyliui, žmonės siūlys už ją du ar net tris šimtus dolerių. Ir tik už šitą vieną daikčiuką. Gerai įsiūbuok varžytuves ir už visus daiktelius surinksi kur kas daugiau nei tūkstantį dolerių.

— Štai dėl to aš ir laukiau, kol pirma tu juos pamatysi, o tada ką nors spręsiu. Šįvakar netgi rengiausi nunešti juos į muziejų tau parodyti. Norėjau suspėti su tavim pasimatyti, kol neišvykai į Niujorką.

— Oi, į Niujorką išskrendu tik ketvirtadienį, — atsakiau jam. — Žinai, nėra prasmės skubėti jų atsikratyti. — Aš atsargiai sužėriau tuos daikčiukus atgal į porcelianinę dėžutę. — Atiduoti vasario išpardavimui jau vėlu. Kol kas pasidėk juos, o kai grįšiu, padarysiu sąrašiuką ir išsiųsiu Nylui. Žinai, gerai pagalvojus, tai visai neseniai Nylas pardavė aukštos prabos sidabrinę emaliuotą 1914 ar 1915 metų smeigę su spalvota papūgėle ir beždžionėle už beveik 375 dolerius, jeigu teisingai pamenu. Brangūs daikčiukai, pagaminti net po 1950 metų, gali būti parduoti nuo 200 iki 250 dolerių. Taip, — tęsiau aš, vis labiau pasitikėdama savimi, — viską sumetus į krūvą, bendra suma sudarytų apie 2000 ar net 3000 dolerių.

Išėjau iš Gelbėjimo Armijos parduotuvės džiūgaudama, kad pavyko susitikti su Piteriu ir kad buvau jam kažkuo naudinga. Ir dar man nereikėjo išleisti nė cento kokiam niekučiui, kurių ir taip jau buvo pilni mano namai.

Man taip buvo gera, kad net išsukau iš medžiais apsodinto Lemonto bulvaro, kuris driekėsi upės pakrante, ir „dobilo lapo“ formos sankryžoje patraukiau į verslo rajoną, kur viena šalia kitos grūdosi greito maisto užkandinės. Pasukau į automobilių eilę prie Taco Bell ir užsisakiau meksikietišką picą su didele stikline dietinės pepsikolos. Venoje rankoje laikydama picą, o su kita vairuodama automobilį, suplanavau likusią dienos dalį.

Prisiekiau sau, kad nieku gyvu nedirbsiu iki paskutinės minutės, o pasiliksiu pakankamai daug laiko susiruošti šio vakaro iškilmėms muziejuje. Juk apskritai visos Lemonto damutės jau buvo pradėjusios ruoštis pokyliui nuo ankstaus ryto, vos tik jų vyreliai spėjo išskubėti į darbą.

3 skyrius

K. Viename antikvariniame leidinyje neseniai skaičiau straipsnį apie anglų sidabrakalį Polą Storą. Ten publikuojami jo dirbiniai buvo tiesiog pasakiški. Norėčiau įsigyti bent vieną. Ar įmanoma šiais laikais rasti antikvariatuose jo darbų?

Ar jų kainos įkandamos? O gal man tektų užstatyti namą?

A. Polas Storas garsėjo savo nuostabiai ekstravagantiškais dirbiniais, pagamintais XVIII amžiaus pradžioje kilmingų patronų ir karališkos šeimos narių užsakymu. Dabar dauguma jo kūrinių randami tik muziejuose ar priklauso labai turtingų kolekcininkų nuosavybei. Nors Storas kalė ir smulkesnius dirbinius — arbatinukus, vyno butelių etiketes, net stalo įrankius, — dėl jo reputacijos ir meistriškumo kainos pasakiškai augo. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad porą Storo sukurtų padažo samtelių ar serviravimo šaukštų galima įsigyti už 2500 dolerių, o ąsotėlis grietinėlei ar cukrinė, ko gero, jums atsieitų per 5000 dolerių, bet jo monumentaliausi darbai siekia nuo 50 000 iki 100 000 dolerių ar net daugiau.

Užmečiau akį į laikroduką. Pats laikas. Tarp ketvirtos ir penkiolika po keturių turi paskambinti Rojus Medisonas iš Lemonto Taupomojo ir paskolų banko pasidomėti dėl daiktų įvertinimo, kurį buvau jam prižadėjusi atlikti. Nė kiek nepykau ant Rojaus, kad prašė to įvertinimo, nes jau buvo penktadienio popietė, tradiciškai vadinamas „apsišvarinimo“ metas.

Ką gi, jis tikrai gaus atsakymą, dėl kurio bus skambinama. Aš buvau tikra, kad rezultatai jį apstulbins.

Daiktas Nr. 338. Garsus sidabrinis arbatos kaitintuvas, pagamintas Polo Storo apie 1807 metus. Pakeltas ant rutulio formos kojyčių, kriaušės formos korpusas dailiai puoštas raižiniais su to laikmečio heraldika. Kaitinamasis indas nepažeistas. Aiškiai matomas prabavimo spaudas. Iš Džono ir Merės de Kamp namų. Vertinamas 35 000-50 000 dolerių.

Aš niekaip nesupratau, kaip toks vertingas sidabro dirbinys galėjo tapti Saros Rouz Vilkins nuosavybe. Niekas nežinojo, kad ji turi tokį daiktą. Teisybė, ji ne iš tokių, kuri puikuotųsi ir visiems demonstruotų bei girtųsi turinti tą kaitintuvą, kaip daro dauguma žmonių. Vis dėlto kas nors apie tą daiktą turėjo žinoti ar bent jau jis turėjo būti kur nors aprašytas. Vienintelė priežastis, dėl ko šitas arbatos kaitintuvas išvydo dienos šviesą, buvo ta, kad Rojus, perdėm sąžiningas jaunesnysis Taupomojo ir paskolų banko Turto patikėjimo skyriaus tarnautojas, atsakingas už ponios Vilkins kuklios nuosavybės globą, man paskambino tą pačią dieną, kai ji mirė.

— Reikalas labai svarbus ir skubus, — tarė jis. Jo balse iš tiesų išgirdau nekantravimą. — Atvyko policija ir mums labai reikia, kad tu apžiūrėtum tai, kas yra buto viduje. Kuo skubiausiai!

— Rytoj rytą?

— Geriau jau šiandien. Sakykim, po pusvalandžio, — paprašė jis. — Matai, mirties aplinkybės gana neįprastos, vadinasi, bus keičiamos durų spynos. Atvirai tariant, Sterling, mes būtume tau labai dėkingi.