Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

— O ką dabar, kai aš jį suradau, ketini su juo veikti? — paklausiau. — Po visų šių įvykių jį parduoti, o tik paskui bandyti aiškinti Mokesčių inspekcijai, kaip šitas senas trijų šimtų dolerių vertės kavinukas, kaip tu sakai, buvo perparduotas už dvidešimt penkis tūkstančius ar daugiau?

Taip aš išsikovojau sau šiek tiek laiko.

Pasižiūrėjau į kataloge esančią arbatos kaitintuvo nuotrauką. Šis daiktas buvo įvertintas ir pateiktas pardavimui nuo trisdešimt penkių iki penkiasdešimties tūkstančių dolerių.

Ponios Vilkins kaitintuvas buvo netgi gražesnis. Jis buvo padarytas 1810 metais, porą metų vėliau nei tas, kur mačiau kataloge. Neabejotinai per tą laiką Polas Storas buvo patobulinęs jo dizainą. Kataloge pavaizduoto kaitintuvo kojelės buvo gražios, bet paprastos, rutulinės. Saros Rouz Vilkins kaitintuvo pagrindas buvo įmantresnis, o kojelės — puošnių klasikinio stiliaus delfinų formos, neskaitant dar įspūdingesnio dangtelio. Ant jo dar buvo išgraviruotas įmantrus herbas ir du heraldiniai ornamentai. Nustatyk pagal juos kunigaikštį, grafą ar lordą, kuris užsakė pagaminti šį daikčiuką, ir jo kaina milžiniškai šoktels aukštyn. Bet aš neturėjau jokio pagrindo gaišti laiką ir aiškintis kažkokio karališkos kilmės velionio anglo šaknų. Tai jau tam tikrų specialistų darbas. Esu tik bendroji turto vertintoja, kaip sakoma, bendrosios paskirties antikvarinio pasaulio tarnautoja. Aš tikrai gerai išmanau brangius dirbinius, todėl iš tų dviejų Saros Rouz kaitintuvas vienu mostu nušluostė nosį esančiam kataloge.

Atsiverčiau paskutinįjį aukciono katalogo puslapį, kur buvau prisegusi aukciono pardavimo rezultatų suvestinę.

Daiktas Nr. 338. 55 000 dolerių.

Tas daug paprastesnis kaitintuvas prieš ketverius metus buvo parduotas penkiais tūkstančiais dolerių brangiau už didžiausią aukcionui siūlytą kainą. Kiek tada kainuotų ponios Vilkins kaitintuvas? Žinoma, jis bus daug brangesnis už aną, nežiūrint į tai, ar rinkos vertė kyla ar krinta. Šešiasdešimt penkis tūkstančius dolerių? Daugiau? Septyniasdešimt penkis tūkstančius? Galbūt kokią ypač sėkmingą dieną. Bet greičiausiai apie šešiasdešimt aštuonis ar septyniasdešimt tūkstančių dolerių.

Pati sau priminiau, kad bankas pageidautų mažesnio įvertinimo. Šiaip ar taip šios penkiaženklės kainos svyravimai yra, kaip mes įpratę sakyti, „kailiuko auginimas“ prie trijų ar keturių šimtų dolerių vertės.

Asmeniškai aš jau nuo pat vaikystės esu tiesiog įsimylėjusi sidabrą. Mano tėvų namai buvo užgriozdinti įvairiausiais menkaverčiais Viktorijos laikų sidabriniais niekučiais — servetėlių žiedais, puoštais dviem krūtinėmis susiglaudusiais ant šakelės tupinčiais žvirbliukais; marinavimo stiklainiais su sidabriniais dangteliais, ant kurių puikavosi gražiausias bokserių veislės šuo, pasistiebęs ant užpakalinių kojų; sviestinė su karve, tešmeniu ir visa kuo, kas reikalinga, susirangiusia ant išgaubto dangtelio. Bet labiausiai žadą gniaužė ruoniai ir jūrinės ūdros, tarsi gyvai nardančios aplink mūsų 1870 metų vandens ąsočio dugną. Aš žvelgdavau į tuos visiškai neįtikėtino grožio daiktus ir jie man tapdavo keliu į kitokį pasaulį, kitokį laikmetį.

Dabar esu truputį išrankesnė. Užuot dievinusi išdykėliškus XIX amžiaus šunis, karves ir jūrines ūdras, aš pradėjau žavėtis rafinuotais XVIII amžiaus kriauklyčių, delfinų, užraitymų ir akantų papuošimais ant mano sidabrinių daiktų. Vis dėlto nepraleisdavau nė vienos galimos progos pavartinėti, puslapis po puslapio, sidabro dirbinių aukcionų katalogus, užuot naršiusi po internetą ar landžiojusi po ArtFact puslapius ir varvinusi seilę į meno šedevrus. Į juos galėčiau tik spoksoti ir niekada jų neturėti. Man tai buvo tolygu pasilakstymui su Ferrari.

Pasižymėjau kataloge puslapį, kuriame buvo rašoma apie tai, kas man jau seniai žinoma. Bet jis man buvo reikalingas tik kaip daiktinis įrodymas. Užvertusi katalogą padėjau ant stalo kaip tik tuo metu, kai suskambo mano telefonas. Pačiu laiku.

— Aš dėl to kavinuko, — pradėjo Rojus nė nepasilabinęs.

— Oi! Laba diena, Rojau. Beje, tai arbatos kaitintuvas, — pataisiau jį jau nežinia kelintą kartą.

— Tebūnie kaip tu nori. Arbatos kaitintuvas.

— Spėju, kad tau teks velniškai, na... — pritilau, kad būtų didesnis įspūdis, — apstulbti sužinojus, kiek jis vertas. Dabar jau gali Saros Rouz Vilkins bylą užversti. Aš jos nuosavybę, esančią tame bute, įvertinčiau apie... — žvilgtelėjau į savo užrašus, — dvidešimt tris ar dvidešimt keturis tūkstančius dolerių. Į tą sumą įeitų nesudaužyti porceliano ir krištolo daiktai, ta mažytė XIX amžiaus antologija, kurią įvertinau keturiais šimtais dolerių, ir baldai. Saros Rouz Vilkins bute nebuvo kažin kokių labai vertingų daiktų, o lėkštės, puodai ir visi kiti fajansiniai indai drauge su kasdieniais virtuvės rakandais, net įskaitant ir elektrinius prietaisus, siekia ne daugiau kaip... — padariau ilgoką pauzę, — dar šešis ar septynis šimtus dolerių.

Išgirdau, kaip kitame laido gale sušiureno popieriai. Kol kalbėjau, įsivaizdavau Rojų dienos pabaigoje žvalų ir gaivų, lyg po rytinio dušo, paskubom dėliojantį per dieną ištrauktus bylų segtuvus atgal į stumdomas lentynas.

— Sakykim, iš viso dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių už jos turtą be automobilio. Primesk dar septyniasdešimt gabalų už kaitintuvą ir turėsi apie...

— Septyniasdešimt gabalų? Gal tu iš proto išsikraustei? Sterling, iš kur? Iš kur traukei tokius skaičius? Ar tikrai sakei septyniasdešimt tūkstančių dolerių?

Palaukiau, kol Rojus nusiramins, ir visai atlaidžiai krestelėjau savo plastikinį stebuklingąjį kamuoliuką, užsilikusį pas mane dar nuo vaikystės laikų. Pro drumzliną skystį, esantį jo viduje, išryškėjo užrašas: „Taip, septyniasdešimt tūkstančių. Neginčijamai taip“.

— Klausyk, Rojau, — kalbėjau toliau. — Suprantu, kad ne mano reikalas aiškinti, kodėl, po velnių, taip nusiminei, kad tas daikčiukas toks vertingas. Tikėjausi, kad nudžiugsi. Tu po viso šio sandorio išeisi kaip čempionas. Argi Turto patikėjimo skyrius negauna procentų nuo visos žmogaus turto įkainotos vertės? Juk devyniasdešimt keturi tūkstančiai ausiai skamba daug maloniau nei dvidešimt keturi. Bent jau mano ausims tai tikrai. Pridėk dar patikėtą indėlį... O gal aš čia kai ko nesuprantu?

Kažkodėl mane truputį nustebino Rojaus tyla, paskui negarsus krenkštelėjimas, atodūsis ir galiausiai pratisas: „Na...“

— Suprantama, tai turi likti griežčiausioj paslapty, — galiausiai išstenėjo jis.

— Žinoma, aš jau vertinau turtą Lemonto Taupomajam ir paskolų bankui tuo metu, kai tu dar mokeisi vidurinėje, — priminiau jam.

— Pasakysiu tau visiškai atvirai, Sterling.

Toks nuolankus Rojaus balso tonas manęs visai nedžiugino. Dar kartą pasukiojau rankoje savo stebuklingąjį kamuoliuką džiaugdamasi, kad Lemonte pokalbiai vaizdo telefonu buvo dar negirdėtas dalykas. Pasirodė užrašas: „Geriau tuo nepasikliauti“.

— Kaip žinai, Vilkinsai vaikų neturėjo, o artimiausi jų giminės, kurie iš tiesų jiems visai nebuvo artimi, gyvena gana toli, — prabilo Rojus. — Abu Vilkinsai buvo aktyvūs bendruomenės nariai, todėl visai logiška, kad jie savo pinigus išdalijo vietos labdaringoms organizacijoms.

— Vadinasi, jų pinigai vis tiek pasilieka Lemonte. Argi nuo to mums ne geriau?

— Ne visai. Bent jau mūsų bankui, — atsakė jis.

Nesu tikra, ar Rojus iš tiesų uždarė kabineto duris, ar man tik taip pasigirdo.