Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

Kol kas išmečiau iš galvos tą skambutį ir grįžau prie svarbesnių reikalų. Šepetėliu brūkštelėjau per skruostus „natūralaus“ raudonio ir rūpestingai paryškinau akis rudu akių kontūrų pieštuku bei blakstienų tušu. Mes, blondinės, gal ir turime daugiau privalumų, bet mums tikrai reikia sugaišti daugiau laiko, kad mūsų akys atrodytų išraiškingesnės. Ant savo trumpų garbanų užpurškiau tirštą debesį ypač stipraus plaukų lako. Jį nusipirkau paklausiusi patarimo, kad su šiuo laku galėsiu pasidaryti profesionalią šukuoseną, mano plaukai blizgės, bus nesulipę ir malonu bus juos liesti. Už ausų kelis kartus bakstelėjau pirštu šlakelį Tresor kvepalų ir dar tiek pat ant abiejų riešų. Tada užsisegiau ant kaklo savo ikiskyrybinį perlų vėrinį su safyrais ir deimantu.

Pirmiausia veido kosmetika, o tik paskui perlai, — mama man buvo įkalusi į galvą. Daryti pastabas dėl tokių smulkmenų jai buvo taip nebūdinga, tad aš ėmiau ir atidžiai jos išklausiau: Ir būtinai tik po plaukų lako. Niekada, gink Dieve, netepk kvepalais kaklo. Plaukų lakas ir kvepalai iš karto sunaikins blizgantį perlų nektarą.

Kai atvykau, stovėjimo aikštelėje jau rikiavosi eilės jaguarų, mersedesų, limuzinų ir BMW. Įspraudusi savo aštuonmetį mersiuką į ankštą plyšelį, užsimečiau ant pečių paltą ir nosies tiesumu nudrožiau prie paradinių durų.

— Sterling, mieloji! — išgirdau vyrišką balsą.

Grįžtelėjusi išvydau, kaip Kreitonai šnopuodami skubėjo man pavymui. Iš prigimties gana smulkūs žmogeliai, dabar su kiekvienu dešimtmečiu jie dar labiau nyko ir menko.

— Kas čia tokia, Hovardai? — išsigandusiu balsu paklausė Marta Kreiton. Kai susilyginome, nei iš šio, nei iš to ji vėl leptelėjo. — Aš nebeturiu savo sidabrinio troškintuvo. Sara Rouz Vilkins jį pavogė.

— Ne, ne, brangioji. Nekalbėk niekų. Niekas nieko iš tavęs nepavogė. Žmonės tauškia ne apie tavo sidabrą. Dabar visi liežuviais mala apie sidabrinį arbatos kaitintuvą, kuris kadaise priklausė Sarai Rouz, — ramino ją vyras. Suktelėjęs galvą mano pusėn dar šnipštelėjo: — Mes su Sara Rouz Vilkins tame pačiame klube lošdavom dvigubą pokerį, o paskui ji numirė.

Gandai sklinda greitai. Betgi galėjau susiprasti, kad neverta tikėtis, jog Lemonte nepasklis kalbos.

— Ką tu čia paistai, Hovardai? — vėl prabilo ponia Kreiton. — Sidabrinį kaitintuvą? Aš pasiunčiau Sarai Rouz kažkokį sidabrinį kaitintuvą? — Ir ji įsistebeilijo į mane kataraktos užtrauktomis akimis. — Pastaruoju metu man darosi sunku ką nors atsiminti, — pridūrė ji. O paskui, plūstelėjus sveikai nuovokai, vėl atsigręžė į mane. — Ponas Kreitonas norėtų, kad užeitumėte pas mus ir apžiūrėtumėte mūsų daiktus. Gal galėtumėte užsukti arbatos, tuomet mes jums parodytume tuos daiktus? Mes turime tokią kėdę, kuri priklausė pono Kreitono prodėdei. Jis buvo didis operos gerbėjas, todėl neabejoju, kad ant jos buvo sėdėjęs pats Karuzo. Juk jis pažinojo visas garsenybes, argi ne tiesa, mielasis?

— O taip, — sutiko ponas Kreitonas, nudžiugintas savo žmonos proto prašviesėjimo. — O aš turiu pilną albumą pašto ženklų, kuriuos norėčiau jums parodyti. Rinkau dar vaikas būdamas. Norėtume žinoti, kiek jie dabar verti. Be to, dar turime tavo senelės Havilando 1porceliano indų. Nepamiršk ir šito, Marta. Jeigu ji būtų gyva, kiek jai dabar būtų metų? Tuoj pasakysiu. Man aštuoniasdešimt septyneri, tai tavo senelei būtų apie...

„Na štai, ir vėl prasideda“, — pamaniau pati sau.

— Pasistengsiu užbėgti, — pažadėjau sunkiai bandydama nuslėpti kylantį susierzinimą. — Paskambinkit po kelių savaičių. Ketvirtadienį išskrendu į Niujorką.

— Į Niujorką! Mudu su ponu Kreitonu praleidom ten daugybę nuostabių akimirkų. Ar pameni, mielasis? Ar ne tenai tavo prodėdė susipažino... Kaip ten to dainininko pavardė? To, kur iš operos? — ponia Kreiton timptelėjo savo vyrą už rankovės.

Žvilgtelėjusi į laikroduką, paskubom tariau:

— Atrodo, visai pamiršau, kad skubu, ponia Kreiton. Nė nepagalvojau, kad jau beveik pusė aštuonių. Kai tik galėsite, būtinai man paskambinkite. Bijau, kad dabar manęs viduje laukia žmonės.

— Taip, bėkite, bėkite, — paragino mane Hovardas Kreitonas, nulydėdamas liūdnu žvilgsniu. — Einam ir mes, Marta. Tu gi pati žinai jo pavardę. Pasistenk prisiminti. Pabandyk.

Atsidusau ir paspartinau žingsnį. Nenorėjau pasirodyti nemandagi, bet užuomina apie kaitintuvą man priminė šios dienos pokalbį, o ponia Kreiton dar man atgaivino prisiminimus apie ilgametę mamos kovą su Alzheimerio liga. Negi negaliu bent vieną vakarą praleisti smagiai? O dar žmonės sako, kad tik daktarai nemėgsta kokteilių vakarėlių, kadangi juose tenka nemokamai dalyti medicinos konsultacijas. Į šį sąrašą galite įtraukti ir turto vertintojus.

Muziejaus viduje liejosi svaigalai ir atmosfera buvo ganėtinai įkaitusi.

Šio renginio tikslas buvo per Bado vakarėlį surinkti muziejui pinigų, kad jis galėtų nusipirkti neseniai surastą Roberto E. Lee 2laišką, rašytą kažkokiam Armistedui Hanliui, vieno iš Lemonto miesto vadų proproseneliui. Vienas iš Armistedo Hanlio sūnų paskutiniame linksmajame dešimtmetyje buvo vedęs Niujorko gražuolę. Tas laiškas visais atžvilgiais buvo išsaugotas jankių giminės, o ne pietiečių atšakos, kuri buvo užsilikusi Virdžinijoje.

Minėtas laiškas — tai trumpas, bet jaudinantis paaiškinimas, kodėl jauni žmonės reikalingi kilniam Konfederacijos tikslui, buvo parduodamas internete per eBay. Jį už skatikus nusipirko apsukrus retų knygų supirkinėtojas. Gal už kokius septynis ar aštuonis tūkstančius dolerių, ne daugiau, kaip sužinojau iš vieno pilietinio karo entuziasto. Dabar tas knygų supirkinėtojas siūlė laišką Lemonto muziejui, užkėlęs kainą net iki dvidešimt penkių tūkstančių dolerių. Gal kiek per didelis pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas, bet ne ką blogesnis, nei prašo juvelyrai ar automobilių pardavėjai. Muziejus tiesiog nėrėsi iš kailio, kad tik įsigytų tą laišką, bet jo fondai buvo riboti. Taigi muziejus surengė Bado vakarėlį. Jis vykdavo spalio mėnesį ir buvo atgaivintas muziejaus tarybos prezidentės Mojės Teilor pastangomis pagal seną Virdžinijos tradiciją.

— Šitokius vakarėlius rengdavo ir narsieji konfederacijos protėviai, norėdami surinkti lėšų kilniam tikslui, — pareiškė ji jungtiniame visuomeninių ir labdaros renginių organizatorių komiteto posėdyje. — Jie patys mažai ką turėjo valgyti, bet niekada neprarasdavo geros nuotaikos. Mes irgi turėtume taip elgtis. Reikia mokėti aukotis ir linksmintis. Kiekviename vakarėlyje brangiausiai kainuoja maistas. Sakyčiau, kad po Kalėdų mums visiems praverstų numesti po kelis svarus.

Mojė atsitiesė visu savo impozantišku metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgiu, įtraukė apvalainą pilvuką ir putlius skruostus, kad bent kiek išryškėtų kadaise buvę matomi skruostikauliai. Papūtusi raudonas lūputes, kukliai nosinaite bakstelėjo akių kampučius ir giliai, pratisai atsiduso. Paskui gerokai prislopintu balsu tęsė: — Žinokite, kad ir mūsų tikslas kilnus — tai daroma mūsų jau mirusių, bet pačių brangiausių žmonių atminimui. Jis tikrai labai visiems patiks.

Ta dramatiška moteriškaitė, mūsų Mojė Teilor, šiandien dėl savo tikslo stengėsi iš paskutiniųjų.

Džonas Rosas Vezerspūnas, labai panašus į konfederacijos armijos karininką, reinkarnavusį į XXI amžių, atsilošė kėdėje ir mestelėjo savo įprastinį, dviejų grašių vertą klausimą:

— O išgerti duosit?