Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

— Pagal testamentą biblioteka atsiima savo dalį grynaisiais, bet tiek to. O visi pinigai už parduotą nuosavybę atitenka Vilties namams.

— Ir kas? — nustebau.

— Gal tu laikraščių neskaitai, Sterling?

— Skaitau, o kas?

— Vilties namai ketina nupirkti senąjį kojinių fabriką, jį renovuoti ir įrengti laikiną prieglaudą, — dėstė jis, tarsi man nuo to būtų kas aiškiau. — Tai didžiulė grynųjų pinigų injekcija. Kaip tik šių pinigų jiems ir reikia įgyvendinti savo projektui.

— O kas čia blogo?

— Tas pastatas yra banko nuosavybė, Sterling.

— Na ir kas? Aš manyčiau, kad bankas turėtų tik džiaugtis, gavęs galimybę atsikratyti to pastato, kol dar jis visai nesugriuvo. Dauguma žmonių mano, kad jūs elgiatės labai neatsakingai, leisdami jam ten kiurksoti kaip kokiam krislui akyje, su lentom užkalinėtais langais ir iš po pamatų byrančiomis plytomis, juoba kad jis matomas nuo greitkelio. Ne pats geriausias vaizdelis miesto svečiams ar pravažiuojantiems pro šalį žmonėms susidaryti pirmą įspūdį apie Lemontą. O apie tuos, kas ten gyvena, aš jau nekalbu, Rojau. Ne vieną sykį mačiau prie jo stovinčias gaisrines. — Gerai, kad nieko nepasakiau apie konfederacijos vėliavą, kuri ten kabojo net kelias dienas, o paskui paslaptingai dingo, kaip ir buvo ten atsiradusi.

— Ar laikraštyje nebuvo straipsnio apie tai, kad bankas turėtų padovanoti tą pastatą Vilties namams kaip geros valios ženklą? — paklausiau. — Jeigu tas kaitintuvas pasitarnautų Vilties namams pritaikyti tą pastatą kilniems tikslams, tai laimėtų abi pusės.

— Gal tik iš išorės, — pompastiškai pareiškė Rojus, stengdamasis man parodyti, kokios gilios šio reikalo šaknys. — Juk rinkimus į valstijos senatą laimėjo Sparksas Bernsas. Kai tik jis apsigyvens Ričmonde, kas žino, kokius verslus sugalvos atvilioti į šį rajoną. O jeigu į Lemontą atvyks tinkamas gyventojas, galbūt valstijos valdžia susirūpins tęsti kelininkų darbą, dėl kurio miesto valdžia jau gerą dešimtį metų mina Kelių departamento slenksčius.

Sparksas Bernsas per pastarąjį Lemonto plėtros šuolį susižėrė milijonus dolerių, pardavinėdamas žemes. Nors jis ir čionykštis, sklandė gandai, kad jis pasirinktas neatsitiktinai ir buvo finansiškai remiamas rinkiminėje kampanijoje kažkokios grupelės verslininkų iš Vašingtono su glaudžiais ryšiais Virdžinijoje. Jis šį postą laimėjo labai lengvai. Sparksas Bernsas buvo ir banko valdybos narys, lygiai kaip ir savo laiku Henko senelis. Mintyse apmečiau esamą situaciją.

— Ak, — nieko gudresnio neišstenėjau.

Politikoje garbės neieškok, — sakydavo mano mama, cituodama Disraelį.

Jau buvo savaitės ir darbo dienos pabaiga, todėl Rojus iš manęs išsiurbė paskutinius syvus, bet vis tik. Aš tikrai neleisiu, kad tokiu įspūdingu kaitintuvu būtų manipuliuojama po banko valdybos posėdžių stalu.

— Suprask, Rojau, aš esu turto vertintoja, — tariau jam. — Aš negaliu išleisti iš rankų to kaitintuvo. O kaip tu sumanysi su juo pasielgti, tai jau tavo reikalas. Bet pasakysiu tau štai ką. Už to kaitintuvo slypi ne tik dideli pinigai. Visa jo esmė — meistriškas atlikimas ir mokumas. Ar aš nepaminėjau kultūros? Tegu jis ir ne toks vertingas kaip senieji dailės šedevrai ar Faberžė kūriniai, bet tik dėl to, kad sidabras nėra toks populiarus, neskaitant aštuntojo dešimtmečio brolių Hantų machinacijų su sidabru. — Aš giliai atsikvėpiau. — Klausyk, tu esi atsakingas už tai, kad būtų tinkamai pasielgta ne tik su kaitintuvu, bet ir su visu Saros Rouz Vilkins palikimu.

Žodžiai patys pylėsi man iš burnos. Jų nebeatsiimsi. Iš tų vyrukų ateity tiek ir tesulauksiu užsakymų — vargu ar bepadės net buvę giminystės ryšiai.

— Iki pirmadienio paruošiu tau ataskaitą, — pasakiau jau kiek ramesniu balsu. — Galiu permesti faksu arba užvežti tiesiai į kontorą, kai važiuosiu į užmiestį. Tu juk į darbą ateini apie pusę devynių, tiesa? — paklausiau.

— Verčiau jau užvežk, — Rojaus balsas nuskambėjo ryžtingai šaltai. — Įteik užklijuotame voke ir dar, kaip visada, įdėk savo išrašytą sąskaitą. Pasistengsiu, kad tau nedelsiant būtų išmokėti pinigai. Su šituo namų turtu norėčiau užbaigti reikalus kuo greičiau. Ir dar, Sterling... — jau kiek nuoširdžiau tęsė Rojus, — ačiū tau už stropumą. Aš irgi taip būčiau pasielgęs.

Padėjau ragelį, mąstydama apie jo atsisveikinimo frazę ir savo pačios išmintį, o gal jos stoką.

4 skyrius

K. Mano senelės sesuo paliko man deimantinį žiedą, kuris, mano manymu, buvo padirbdintas apie 1870 metus. Deimanto viršus yra visiškai kitoks nei tų, kuriuos matau šiandien — beveik apvalus, — in atrodo, kad jis mažiau spindi. Juvelyras sako, kad jis „raižytas kasyklose“. Ar tai kiek nors sumenkina deimanto vertę?

A. Kol nebuvo išrasti šiuolaikiniai deimantų raižymo įrankiai ir technika, jie būdavo raižomi su aukštu suapvalintu viršum, plokščia apačia ir ne su tokia daugybe briaunelių kaip šiandien. Priešingai nei anksčiau, šiandieniai deimantai raižomi su plokščiu paviršiumi, suapvalinta apačia ir daugybe briaunelių. Senasis kasyklose raižytas deimantas galbūt ir ne taip skaisčiai švyti, bet daugumai žmonių kaip tik dėl to ir patinka jo antikvarinė išvaizda, ypač jeigu tas deimantas įsodintas į gražų senovinį apsodą. Apskritai kalbant, deja, kasyklose raižyti deimantai daug pigesni, palyginti su šiandieniais briliantais.

Štai ir sugadino man puikų vakarą, kurio taip laukiau.

Likau viena be vyro, vaikai seniai išėję iš namų, todėl aš dažnai iki kaklo pasinerdavau į darbą, o Rojus Medisonas dar ėmė ir plekštelėjo man per pakaušį. Paprastai stengiuosi išlikti tvirta, o visokius pašalinius trikdžius praleidžiu pro ausis. Tiesą sakant, neturėdama su kuo išsikalbėti ir leistis nuraminama, aš gana greitai morališkai palūždavau. Kaip tik taip atsitiko ir dabar.

A š nieko daugiau nenorėjau, tik šmurkštelėti į savo pižamą, susirangyti lovoje su taure vyno rankoje ir pasižiūrėti kokį seną Čevio Čeiso filmą. Betgi prižadėjau nueiti į muziejaus vakarėlį. Pasistengiau užmiršti neseniai įvykusį pokalbį ir susigrąžinti gerą nuotaiką. Įdėjusi pasiklausyti Marvino Gaye’ės kompaktinę plokštelę, prisileidau vonią karšto vandens. Nusprendžiau nemalonų pokalbį su Rojumi visai išmesti iš galvos. „Ko gero, senas posakis visiškai teisingas, — pusbalsiu tariau pati sau. — Su miesto valdžia nepakovosi“.

„Ar su didžiausiu miesto banku“, — pamaniau sau, kol Marvinas ir Tamis Terelis dainavo „Niekur nerasi tokio aukšto kalno“.

Tik išlipusi iš vonios dar pusnuogė pastebėjau skambučių identifikavimo aparatėlio ekrane mirksinčią lemputę. Numeris prasidėjo kodu 718. Man buvo palikta žinutė.

— Čia Solas. Vėl Solomonas Hobsteinas. Niekaip negalėjau paskambinti jums anksčiau. — Pažinau bruklinišką balsą su nežymiu europietišku akcentu. — Klausykit, aš vėl dėl to paties. Aš turiu tokius senus šablonus liejiniams.

— Taip, taip, — nekantriai pritariau nematomam pašnekovui.

— Jūsų pavardę sužinojau iš straipsnių kažkokiame laikraštyje apie turto vertintojus. Tikriausiai žinot, kokį turiu omeny? Taigi man patiko jūsų veidelis. Atrodote sąžininga. Matot, aš nenorėčiau, kad kas nors iš vietinių suuostų, ką aš čia tokio turiu. — Jis atsikosėjo. — Tiems niujorkiečiams terūpi tik pinigai. Dėl kitų dalykų jie nė piršto nepajudins. Aš jau apsiklausinėjau dėl jūsų, aplankiau ne vieną antikvariatą. Dabar noriu sužinoti, kada galite pas mane atvykti. Norėčiau iš anksto susitarti dėl laiko. Jeigu reikia, galiu apmokėti ir kelionės išlaidas. Būtinai man paskambinkit.