Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

— Jau kitą savaitę pradėjau dairytis po išparduodamo namų turto varžytuves. Per mėnesį laiko aš pardaviau kur kas daugiau daiktų, nei man pavyko įsigyti per tokius išpardavimus — ir su nemažu pelnu, prašau įsidėmėti — bei įsiūlyti juos tokioms prašmatnioms parduotuvėms, kaip King Street’o antikvariatai, ir uždirbti dar tris tūkstančius dolerių, kuriuos pridėjau, šelpdamas ankstesnę programą. Kai kuriems sėkmingiau pavyksta ganyti Dievo avis anapus nei šiapus bažnyčios slenksčio. Aš — vienas iš tokių, — tarė jis. — Žinoma, ne visi šitą reikalą suprato kaip tik taip, — dar pridūrė.

— Nė kiek neabejoju, — sutikau su juo, gniauždama šypseną. — Tarsi dabar girdžiu žmones dūsaujant, kaip jūs trypiat po kojom savo gyvenimą ir vėjais leidžiate savo pašaukimą. Kaip ten rašė Vordsvortis, kur mano mama mėgdavo cituoti? „Anksti... ar...“ A, prisiminiau! „Anksti ar vėlai, gavę ar praradę mes švaistome vėjais savo galias.“ Dedu galvą, kad jūsų parapijiečiai sulygino jus su elgeta — mieliau lakstote po sendaikčių parduotuves, nei ruošiatės sekmadienio mišių pamokslui. Kam taip vėjais švaistyti savo žinias?

— Taip. Kaip tik taip žmonės ir galvojo, — sutiko Piteris. — Aš buvau tikras, kad pamestais daiktais reikia rūpintis lygiai taip kaip ir paklydusiomis sielomis. Jeigu tie pamesti daiktai dar gali ir pagelbėti toms sieloms, tai juo geriau. Bet šitoks požiūris buvo per daug pasaulietiškas — net ir patiems episkopalinės bažnyčios nariams.

Nuo tos dienos mudu su Piteriu tapome neišskiriamais draugais, o po kurio laiko ir sielos broliais — platoniškąja šių žodžių prasme. Kartais pagalvoju, kad mūsų draugystė galėjo išsirutulioti ir iki rimtesnių santykių, jeigu Piteris nebūtų taip ilgai gedėjęs savo Emilijos, o aš nebūčiau taip neseniai išsiskyrusi, kai nusivylimas gyvenimu užgožia susižavėjimą kitu žmogumi. Betgi laikas nebuvo mūsų sąjungininkas. Šiaip ar taip mes buvome visiškai patenkinti tuo, ką turėjome.

Na, tiksliau tariant, aš tai ne visai...

Ypač kai pažvelgdavau į plačius Piterio pečius ir kuokštą plaukų, kuris nuolat užkrisdavo jam ant veido besijuokiant, arba tomis akimirkomis, kai užklupdavau jį stumdantį baldus ar dėliojantį knygas. Tada jis man pasirodydavo ypač seksualus. Bet ką gi man daryti? Piteris Donaldsonas man buvo XXI amžiaus Ešlis Vilkesas. Bėda ta, kad nežinojau, kas jam esu aš: ar Melani, ar Skarlet.

Kartą mama man buvo sakiusi: Pietuose visada šitaip, Sterling. Čia viskas daug tragiškiau.

Taigi mudviem su Piteriu labai patikdavo kalbėtis apie antikvarinius daiktus ir jis džiaugėsi, kad aš esu ištikima jo parduotuvės klientė. Jis išmanė antikvarinių daiktų vertę ir sąžiningai juos įkainodavo, o man visada pirmai pasiūlydavo pačias geriausias prekes.

Bet linksmiausia būdavo tada, kai mudu su Piteriu mąstydavom, kaip išpešti daugiau pinigų už neseniai aptiktą lobį. Aš ne per dažniausiai lankydavausi bažnyčioje, o kai tik galėdavau kaip nors jai padėti, tai visada jausdavau, tarsi būčiau prisidėjusi prie kilnaus Piterio tikslo. Štai kodėl reikia lenktis Viešpaties Dievo malonei, — sakydavo man mama, kai tik pamatydavom kokią nepritekliaus spaudžiamą šeimą ar gyvenimo kely parklupusį žmogų.

Mama mėgdavo nuolat žarstyti citatas. Mokymasis mintinai buvo pagrindinis jos savišvietos principas, ir aš buvau tikra, kad iš jos atminties neišbluko nė vienas eilėraštis ar poezijos eilutė. Vaikystėje klaikiai nemėgdavau, kai ji nuolat pritaikydavo kokią prasmingą citatą. O po jos mirties ir mano skyrybų aš nebeturėjau su kuo pasikalbėti, turbūt dėl to taip nebepykdavau, kai mano atmintyje vis atgimdavo vienas ar kitas jos pasakymas.

Tą dieną užtikau Piterį atraitotomis iki alkūnių rankovėmis, nuo laikraščių spaustuvės dažais ištepliotu veidu, triūsiantį už šūsnies knygų, neatsargiai sukrautų ant kažkieno dvidešimt penkerių metų senumo Meitago džiovyklės. Jis, laimingas lyg vaikas, strypčiojo aplink stendą su senais komiksais. Piteris ištraukė didelę kartoninę dėžę iš po savo stalo. Tai buvo ne kas kita, o tik senos medinės durys, iš vieno galo atremtos į anglių blokelių rietuvę, o iš kito — į surūdijusią dokumentų segtuvų spintelę. Jis panaršė abiem rankom po tą dėžę, žarstydamas į šalis gniužulus senų laikraščių, it kiemsargis šuo ieškodamas paslėpto kaulo.

— Pažvelk į šitą, — parodė jis man porcelianinę dėžutę, ne didesnę už stalo kortų kaladę ir primityviai išpaišytą oranžinėmis ir geltonomis gėlytėmis. Man net nereikėjo apversti dėžutės aukštyn dugnu, kad sužinočiau, jog ten bus užrašyta: Pagaminta okupuotoje Japonijoje. Sendaikčių turguose, senienų kioskuose ir savo klientų namuose tokių dėžučių esu regėjusi šimtais. Mano surauktas veidas jam viską pasakė.

Sugavęs mano žvilgsnį, Piteris krestelėjo dėžutę vieną kartą, šyptelėjo man ir pakratė dar kartą. Paskui padarė tą dar du kartus. Išgirdau neklystamai duslų metalo bilstelėjimą į porcelianinį paviršių.

— Auksas? Deimantai? Ne? Ką gi, tuomet neįkainojami Birmos rubinai platinos įsode, — lengvabūdiškai spėliojau aš.

Piteris pavartė akis.

— Turiu pripažinti, kad šansų, jog įspėsi, kas čia yra, beveik nulis. Tu čia niekuo dėta, — išpyškino jis. — Tiesiog neįtikėtinas dalykas, kad tokie daikčiukai galėtų apsireikšti Lemonte. Bet vos tik juos pamatysi, iš karto pažinsi. — Ir jis padavė man dėžutę. — Čia aš už tą dėžutę gaučiau ne daugiau kaip dešimt ar penkiolika dolerių. Ne ką geriau uždirbčiau ir sendaikčių kioske...

— Tikrai taip, — leptelėjau aš, atidarydama dėžutę.

— Bet aš nė kiek neabejoju, kad tau tikrai patiks tai, ką rasi viduje, — tarė jis, ignoruodamas mano įsikišimą.

— Tu teisus, man iš tiesų jie patinka. Bet iš kur tu juos gavai? Įdomu kas?..

Mano žodžiai ir mintys užkliuvo už liežuvio, kai pažėriau ant stalo krūvą plaukų segtukų, amuletų ir smeigių. Vieni buvo auksiniai, kiti bronziniai, treti sidabriniai — visi suberti į paprastą dėžutę, laikomą ant Piterio improvizuoto stalo. Išrinkau kelis nuostabaus darbo XIX amžiaus Mardi Gras papuošalus — sidabrinį lanką ir strėlinę, auksinę lyrą, išpuoštą mažulyčiais granatais, emaliuotą geltonų našlaitėlių vainiką su centre įsodintu ametistu.

— Iš pradžių pagalvojau, kad čia bus dar viena neišaiškinta paslaptis, — tarė Piteris, žarstydamas tarp pirštų savo radinį. — Bet aš tiksliai žinojau, iš kur ta dėžutė atkeliavo — iš Ibės Vilson namų. Jos anūkas atvežė ją kartu su visa puse sunkvežimio baldų, drabužių, virtuvės rakandų. Ko tik nori. Šitos knygos irgi jos, — pasakė jis, rodydamas į užgriozdintą Meitago džiovyklę. — Kai aptikau šiuos daikčiukus tarp karnavalinių papuošalų, iš karto paskambinau tam vaikiui ir paaiškinau, kas tai per daiktai.

Aš lioviausi apžiūrinėjusi ir ėmiau atidžiai jo klausytis.

— Atrodo, kad būčiau jam pasakęs, jog aptikau glėbį purvinų kojinių ar dar geriau — krepšį tuščių viskio butelių. Vaikis man atkirto, kad šie daiktai kadaise priklausė jo prosenelei iš Luizianos. Jis man aiškiai davė suprasti, kad šeimai jie nereikalingi. Ir dar kažką leptelėjo, kad neva jo mama išpažinusi kitą tikėjimą, o Mardi Gras atributai atseit esą velnio išmislas. Žinai, kartais pagalvoju, kad tiems perėjūnams į kitą tikėjimą lyg būtų kas padaręs kraujo perpylimą, kuris iki paskutinio lašo išsiurbia iš jų meilę gyvenimui. — Piteris beviltiškai skėstelėjo rankomis. — Aš jam paaiškinau, kad jo niekučiai verti beveik tūkstančio dolerių, o gal ir daugiau. Bet jis dievagojosi ir taip turįs nemažai rūpesčių, todėl jokie nešvarūs pinigai jo neviliojantys.