Emyl Jenkins - Stilinga vagystė

A. Jūs turite albuminį skiautinį. Dauguma Viktorijos laikų užtiesalų iš skiaučių būdavo „kvailoki“, sudaigstyti iš atsitiktinai parinktų medžiagos atraižų. Albuminiai skiautiniai būdavo kuriami labai stropiai ir meistriškai daigstomi. Jų skiautėse būdavo vaizduojami konkretūs daiktai ar tam tikram regionui būdingi gamtos vaizdai, pavyzdžiui, gėlės, paukščiai, rąstų nameliai. Jeigu paprasti skiautiniai pardavinėjami po kelis šimtus dolerių, tai retesni albuminiai skiautiniai gali papildyti jūsų kišenes dešimtimis tūkstančių dolerių.

Ką tik elektroniniu paštu išsiunčiau savo redaktoriui straipsnį ir jau buvau bežengianti pro duris eiti pas vieną klientą vertinti jo turto, kai staiga suskambo telefonas. Kiekvienas sveiko proto žmogus nekreiptų į tai dėmesio ir leistų jam skambėti toliau, bet kai naujas mano užsakymas nuskamba iš kito telefono laido galo, tai, vos jam čirkštelėjus, aš tuojau puolu prie ragelio. Aš netgi įsitaisiau tokį nedidelį juodą daikčiuką, kurio ekrane matau skambinančiojo pavardę ir numerį. Deja, bėda ta, kad daugelis mano klientų mėgsta prisidengti pseudonimu „Neatpažintas“ ar man dar labiau nepatinkančiais vardais, tokiais kaip „Asmeninis patarėjas“. Šį kartą skambučio identifikavimo aparato langelyje sumirksėjo užrašas: „Privatus“.

— Sterling Glas klauso, — skubiai pakėliau ragelį.

— Panele Glas, jūs manęs nepažįstate, — prabilo vyriškas balsas kitame laido gale su neklystamai sodriu bruklinišku akcentu. Jeigu nebūčiau taip smarkiai skubėjusi į rytinį susitikimą su klientu, tai turbūt būčiau surizikavusi jam paaiškinti, kad man dažnai skambina nepažįstami žmonės darbo klausimais.

— Aš norėčiau iš jūsų gauti ne įprastinį turto įvertinimą, kai turima galvoje antikvarinė vertybė ir norima sužinoti, už kiek ją galima parduoti, — kalbėjo jis. — Aš turiu senų liejimo formų, kurios naudojamos kuriant naujus dirbinius. — Jis nutilo ir švokščiamai, lyg senas rūkorius, atsikvėpė. — Norėčiau žinoti, kokia jų komercinė, taip sakant, pirkimo vertė, — ramiai paaiškino jis.

— Kad ir kaip norėčiau jums padėti, nežinau, ar sugebėsiu, pone... — prikandau lūpą, nes išsigandau, kad per skubėjimą, ko gero, būsiu praklausiusi jo pavardę.

— Hobsteinas, Solomonas Hobsteinas, — sušvokštė vyras.

— Pone Hobsteinai, nelygu kokios tos jūsų turimos liejimo formos.

— Tai nuostabios, labai gražios formos.

— Nė kiek neabejoju. O kam jos buvo naudojamos? O gal dar ir dabar tebenaudojamos?

— Telefonu nenorėčiau apie tai kalbėti, — kosčiodamas atšovė Hobsteinas, tik dabar jo balsas labiau priminė garsų šnibždesį.

Aš žvilgtelėjau į rankinį laikroduką. Ponia Markus pasižymėjo nepaprastu punktualumu, todėl nė kiek nenorėjau vėluoti. Be to, aš visai nenorėjau kalbėtis su žmogumi, kuris bet kurią akimirką galėjo uždusti ir iškeliauti pas Abraomą.

— Pone Hobsteinai, labai apgailestauju, bet jūs mane užklupote bežengiančią pro duris. Ar negalėčiau jums paskambinti kiek vėliau? O... gal jūs man paskambintumėte?

— Kada?

— Turėčiau grįžti apie pirmą, gal pusę antros.

— Gerai, — tarė jis ir nė neatsisveikinęs padėjo ragelį.

Šįryt jau antrą kartą žengiau lauk per savo namų slenkstį.

Laikydamasi duoto žodžio, ponia Markus paprašė įvertinti tik tris daiktus.

Dažniausiai žmonės man dievagojasi turį tik keletą daiktų ir sako, kad neturėčiau užtrukti ilgiau kaip valandą. Bet, kai nueinu pas juos į namus, tai jie pradeda traukti iš pakampių daiktus, kurie ištisus dešimtmečius nėra matę saulės šviesos. Aš tokius žmones vadinu „galdariršitais“, nes „kol esate čia, tai gal dar pasižiūrėtumėte ir šitą...“ Pridėkite keletą tokių „dar ir šitų“ ir valandos darbas užtruks visą darbo dieną. Suskilinėję porceliano indai, nublukę gobelenai, apdraskyti žemėlapiai, sulūžę baldai — nėra pabaigos tam, ką žmonės turi. Slėptuvės, kuriose žmonės sugalvoja sukaišioti, jų manymu, vertingus daiktus, įrengtos pačiose netikėčiausiose vietose tuščiose dėžutėse nuo kiaušinių, už televizorių aparatų, po radiatorių grotelėmis, senų batų maišelių kampuose, net įsigudrina plastikine lipnia juosta priklijuoti prie vamzdžių vonios kambario spintelėje.

Kartą man teko regėti, kaip vienos šeimos katė ėdė Meow Mix’ą iš Štoibeno dubenėlio, verto per gerą tūkstantį dolerių. O kitą dieną viena penkiametė pyplė žaidė lėlių gimtadienį su 1708 metų Karalienės Anos laikų aukščiausios prabos sidabriniu arbatinuku. Vėliau aukcione jis buvo parduotas už aštuoniolika tūkstančių dolerių, nors buvo įtrūkimų ir įlenkimų. Ne, žmonės iš tiesų nė kiek nenutuokia, kokių vertybių turi po nosim.

Bet ponia Markus priklauso tai retai žmonių kategorijai, kuri, baigusi skaityti rytinį laikraštį, iš karto nusviedžia jį į šiukšlių dėžę. Jos plaukučiai visada būna dailiai sušukuoti, ir ji visada sako tai, ką galvoja. Iš trijų ponios Markus daiktų, kuriuos ji prašė manęs įvertinti — didžiulė raudonmedžio lova su baldakimu ir valgomojo stalas nuleidžiamais galais, — buvo puikiausios aukštos kokybės reprodukcijos. Tokius daiktus dauguma žmonių mielai pavadintų antikvarinėmis vertybėmis, nors jos ir būtų pagamintos apie 1920 metus. O riešutmedžio kampinė indauja — iš tiesų neblogas XIX amžiaus vidurio antikvarinis daikčiukas. Visa tai buvo paprasti, nesunkiai apibūdinami daiktai, kuriuos tik reikėjo išmatuoti, aprašyti ir įvertinti draudimo sumetimais, o paskui jau lengva ranka galima siųsti kokiai dukterėčiai į Oregoną.

Aš atvykau ir per valandą ir penkias minutes mano misija buvo baigta, todėl turėjau marias laiko subėgioti į Gelbėjimo Armijos Ye Olde Thrifte Shoppe sendaikčių parduotuvę ir dar laiku sugrįžti namo iki pirmos ar pusės antros, ką buvau prižadėjusi ponui Hobsteinui. Man velniškai pasisekė, nes buvo sumokėta grynaisiais tiesiai į delną. Kišenėje aš nešiausi nedeklaruojamų pajamų.

Penktadienio rytas — pats tinkamiausias laikas užsukti į Ye Olde Thrifte Shoppe. Dabar visi geri daiktai, kurie atkeliavo per savaitę, jau bus įkainoti, sužymėti ir išdėlioti savaitgalio pirkėjų pasirinkimui. Kadangi didžioji dauguma žmonių pradeda slampinėti po parduotuvę tik apie pietus, rinktis tikrai būna iš ko. Dar šiuo metu lengviausia darbe užklupti ir Piterį Donaldsoną. Penktadienio popietėmis po pirmos ar antros valandos retai kada jį berasi darbe, o šeštadieniais ir visai nepasirodo, ypač jeigu šeštadienio rytą išparduodamas turtas. Aš nujaučiau, kad labai dažnai penktadienio vakarais Piteris apskritai lieka be miego. Jau antrą ar trečią valandą nakties pradeda buriuotis minios žmonių patiems geriausiems šeštadienio ryto namų turto išpardavimams, o Piteris paprastai tokiais atvejais kiurkso eilėje pirmas.

Jis — mano ištikimiausias draugas, nes atsikėlė gyventi į miestą maždaug prieš trejus metus — kaip tik tuo metu, kai aš išsiskyriau su vyru. Pavadinau jį savo gelbėtoju, ir visai ne be priežasties. Man dvasios pusiausvyrą grąžino kaip tik Piterio gerai apgalvotas elgesys ir rami prigimtis. Be to, jis buvo ir velniškai patrauklus.

Piteris Donaldsonas buvo ne iš tų eilinių parduotuvės klerkų. Jis iš savo senelio buvo paveldėjęs pinigų ir žemės, vedęs aukštuomenės damą Emiliją Batler, baigęs Jeilio kunigų seminariją ir, nesulaukęs nė dvidešimt septynerių, jau tapęs senos episkopalinės bažnyčios Čarlstone rektoriaus padėjėju. Parapijiečiai taip juo žavėjosi, kad, bažnyčios pastoriui išėjus į pensiją, Piteriui buvo skirta užimti jo vietą. Bet vieną dieną Piteris netikėtai išdygo Lemonte. Sklido gandai, kad jis pasitraukė iš bažnyčios, kai ankstyva jo žmonos mirtis galutinai palaužė jo tikėjimą Dievu. Žmonės kalbėjo, kad tada jis buvo neseniai įžengęs į šeštą dešimtį.