Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Nesunku įsivaizduoti, kaip paskui gailėjosi abu gerieji žmonės, kad nepažino Kristaus iš pirmo žvilgsnio. Nieko nelaukdami, jie čiupo savo lagaminėlius ir pasileido atgal į Jeruzalę pranešti bičiuliams linksmos žinios.

- Na ir kvailys gi aš! - graužėsi eidamas Kleopas. - Galėjau iškart susiprasti! Kai jis pradėjo kalbėti, man visas kraujas užvirė kaip buljonas ant stiprios ugnies.

- O man? Man gyslomis tarytum lava ėmė sroventi!

- Abu mes glušai, štai ir viskas.

- Kas tiesa, tai tiesa.

Dabar abu ėmė rasti tūkstančius ženklų, pagal kuriuos būtų galėję suprasti, kas buvo jų palydovas.

Pasiekę paskutinės vakarienės namus, jie apie viską papasakojo apaštalams. Šie tiesiog apkvaišo. Bet vos tik jie atgavo žadą ir pradėjo svarstyti nuostabų atsitikimą - bum-trach-tara-rach! - siena prasiskyrė ir Jėzus vėl pasirodė, šį kartą jau visai garbingajai kompanijai*.

*Evangelistai čia ir vėl susipainioja neišnarpliojamuose prieštaravimuose. Jei tikėsime Morkumi ir Luku, tai apaštalai tuo momentu buvo susirinkę visi "vienuolika". Vadinasi, Tomas irgi pamatė pasirodžiusį Jėzų, tačiau nė nepamėgino išreikšti abejonės, kuri vėliau jį taip gražiai išgarsino. Pasak Jono, Kristus jokiems Emauso keleiviams nesirodė: pasivertusį sodininku jį matė Magdalena, o paskui jis iškart įsibrovė pas apaštalus, kurie buvo užsibarikadavę nuo žydų paskutinės vakarienes kambaryje. Ten Tomo nebuvo ir jis išvydo Jėzų tik po aštuonių dienų. Matas tikino, kad Jėzus per pasimatymą su Magdalena liepė apaštalams susirinkti Galilėjos kalnuose ir kaip tik ten, ant kalno, o ne paskutinės vakarienės kambaryje Jeruzalėje, pasirodė jiems vienintelį kartą ir niekas, be apaštalų, jo nematė, o Emauso keleiviai čia visai niekuo nedėti.

"Nusigandę ir pilni baimės, jie tarėsi matą dvasią", - sako evangelija (Luko 24, 37). Perkalbėti buvo juos ne taip pigu. Jėzus parodė savo rankas ir kojas, liepė čiupinėti kūną ir šonkaulius. Nepaisant to, apaštalai niekaip negalėjo patikėti savo laime.

Tada Jėzus paklausė:

- Ar neturite ko užkąsti?

Jam padavė keptos žuvies ir gabalą medaus korio. Jis, visiems matant, dalį suvalgė, o likutį grąžino jiems. Paskui papūtė kiekvienam į veidą, tuo būdu parodydamas, kad nuo šiol ant jų nužengia šventoji dvasia.

- Aš ne šiaip sau pučiu jums į nosį, - pasakė jis. - Šis papūtimas - tai ne kas kita kaip mano tėvo balandis, pavirtęs mano kvapu, idant geriau prasiskverbtų į jus. Nuo šiol nuodėmės, kurias jūs atleisite, bus atleistos, o kurias sulaikysite, bus sulaikytos. Jūs galėsite išvarinėti velnius, galėsite kalbėti visomis kalbomis, nė trupučio jų nesimokę, galėsite imti į rankas gyvates, ir jos negels jūsų, pagaliau jei kas nors užsimanytų paduoti jums karšto buljono su aršeniku, tai jūs gersite jį kaip virintą pieną.

Tai apsidžiaugė apaštalai, išgirdę tokius puikius pažadus! Ką čia ir kalbėti! Jiems teko pripažinti, kad Jėzus tikrai prisikėlė ir vadinasi, tesėjo žodį.

Magdalena tiesiog negalėjo atsidžiaugti ir visaip erzino savo mylimojo mokinius, kad jie nenorėjo ja tikėti. Ji buvo negailestinga - beje, taip elgtis turėjo teisę.

- Kad žinotum, viešpatie, - ironizavo Magdalena, - kai papasakojau, kaip tu man pasirodei, persirengęs sodininku, jie sakė, kad aš kvaištelėjau! Na, ką tu pasakysi?

- Manęs tai nestebina: tikėjimo jie neturi nė už skatiką.

Jeigu ne mano antgamtiniai ir nepaprasti stebuklai, tai jie ničniekuo netikėtų!

- Mokytojau, dovanok mums! - atsiprašinėjo susigėdę apaštalai. - Ir tu, Magdalena, nepyk. Kam čia minėti, kas buvo? Kas buvo, pražuvo...

Pagaliau Magdalena, kuri vis dėlto buvo gera moteris, liovėsi iš jų šaipytis ir Kristus pasišalino, draugiškai pataręs savo mokiniams daugiau niekuo pasaulyje nebesistebėti.

Kaip sako evangelistas Jonas, tą diena, kai Jėzus leido sau malonumą apsireikšti mokiniams, vieno apaštalo nebuvo - Tomo.

- Na ir kvailai padarei! - sakė paskui jam draugai. - Ir kur tave nelabasis buvo nunešęs? Juk tą dieną mūsų mokytojas pusryčiavo kartu su mumis! Jis gyvas ir sveikas. Magdalena teisybę sakė.

Tomas atsakinėjo savo įprastine fraze:

- Tikėkite jūs sau, kiek norite, o aš netikėsiu, kol neįdėsiu savo piršto...

Tas Tomas Dvynukas buvo toks užsispyrėlis, kad apaštalai nebeteko vilties ir liovėsi jį įtikinėti.

Tomui reikėjo, kad Kristus dar kartą pasirodytų žmonėms. Ilgai laukti neteko.

Po kelių dienų šventoji kompanija vėl susirinko įprastinėje susitikimų vietoje, tai yra paskutinės vakarienės kambaryje. Šį kartą kvorumas buvo pilnas. Užsispyrėlis skeptikas irgi dalyvavo.

Bum-trach-tara-rach! Siena vėl prasiskyrė ir Kristus prasispraudė pro mūro plyšį.

- A-ja-jai, drauguži Tomai, tai tu netiki mano prisikėlimu?

Kaip tau ne gėda! Tu nori įkišti savo pirštus į mano atviras žaizdas? Na, ką padarysi - kišk, nesivaržyk. Bent jau suprasi, kad tai iš tikrųjų esu aš.

Tomas išsprogino akis.

"O jeigu čia mano bičiulių pokštai? " - pamanė jis.

Ir nė kiek nesivaržydamas, pareiškė, jog nori pačiupinėti Jėzų rankomis.

Ir štai jis čiupinėja.

Kaišioja pirštus į savo išganytojo žaizdas ir tik įsitikinęs, kad visa tai ne sapnas, puola ant kelių prieš balandžio sūnų ir šaukia:

- Dabar jau nebeabejoju, kad tai iš tiesų Jėzus, mano išganytojas! Dabar viskas tvarkoj!

Jėzus padeda jam atsistoti.

- Ak Tomai, Tomai, - burba jis priekaištingai. - Tu netikėjai, kol piršto neįdėjai. Palaiminti tie, kurie tiki nepatikrindami! (Žr. Morkaus 16, 12 - 14; Luko 24, 13 - 43; Jono 20, 19 - 31.)

69 SKYRIUS. Jis įsigeidė įdėti pirštą į žaizdą

"Iš ten jis nusivedė juos Betanijos link ir pakėlęs savo rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pasikėlė į dangų. Jie pagarbino jį ir su dideliu džiaugsmu, sugrįžo į Jeruzalę." (Luko, 24, 50 - 52)

Šį kartą apaštalai vienbalsiai pripažino, kad Kristus atgijo.

Be to ir pats Jėzus gausiais stebuklais įrodė savo prisikėlimą. Vis dėlto teisybė verčia mane apgailestauti, kad jis visų tų stebuklų nepadarė viešai, Piloto, Erodo ir Kajipo panosėje.

Be apaštalų, niekas niekad nė negirdėjo apie tuos stebuklus - to iš tikrųjų verta gailėtis! Juk nuodėmingieji skeptikai gali pasakyti, kad balandžio vaikas nė neketino prisikelti ir kad apaštalai ėmė ir sukūrė dar vieną pasakėlę.

Tiesa, skeptikai gali eiti dar toliau: gali pareikšti, jog Jėzaus visai nebuvo ir kad legendą apie jį sufabrikavo krikščionių religijos įkūrėjai ne anksčiau, kaip trečiojo amžiaus pradžioje. Bet užtat jie ir skeptikai.

Iš tikrųjų, jeigu nė vienas istorikas nieko nekalba apie kažkokio nukryžiuotojo Jėzaus stebuklingą prisikėlimą, tai dar pusė bėdos, bet, antra vertus, nė vienas istorikas ir nė vienas tikras tų laikų dokumentas nepatvirtina, kad minėtasis individas egzistavo, o tai jau žymiai blogiau.

Įvairūs tos epochos autoriai - o jų yra nemaža, nes Romos imperijos kultūra buvo tada pačiame žydėjime - dažnai mini tetrarchą Erodą, Judėjos vietininką Pontijų Pilotą, vyriausią kunigą Kajipą, tačiau niekur, be evangelijų, nėra pasakyta, kad nors vienas iš tų istorinių personažų kada nors būtų turėjęs kokių reikalų su žmogumi, vardu Jėzus. Netgi jo mirtis, kuri būtinai turėjo sukelti kokį nors atgarsį dėl savo nepaprastumo, nepaminėta nė viename imperatoriaus Tiberijaus artininkų veikale.

Tuo būdu nuodėmingieji skeptikai gali kiek tinkami ironizuoti evangelijas, kurių prasimanymų ne tik nepatvirtina nė vienas rimtas autorius, bet kurios, be to, knibždėte knibžda absurdiškiausių prieštaravimų.