Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Tai ką jūs siūlote?

- Liepkite pastatyti prie rūsio sargybą, kad ji nors pirmas tris dienas nieko net artyn neprileistų. Pilotas kiek pagalvojo, paskui atsakė:

- O kodėl jūs nenorite pastatyti savo sargybos? Argi neturite kareivių?

- Turime, ponas vietininke.

- Tuomet pastatykite juos prie rūsio arba saugokite patys.

Vyriausieji kunigai nuėjo paimti šventyklos sargybos kareivių, atvedė juos į Juozapo Arimatiečio sodą ir kuo griežčiausiai įsakė saugoti rūsį kaip akies vyzdį. Be to, atsargos dėlei jie užantspaudavo akmenį, dengusį įėjimą į rūsį.

Subata prieš Velykų šventes pasibaigė be jokių įvykių. Kristaus kūnas buvo paprasčiausias lavonas, nes jo dvasia tą dieną pristatinėjo tėvui Sabaotui pragarų vėles, kurioms buvo suteikta dangaus laimė. Užtat sekmadienį iš pat ryto reikalai ėmė klostytis visiškai ne pagal planą.

Sargybiniai, žinoma, miegojo savo postuose kaip užmušti. Buvo dar tamsu, kai Magdalena su kita Marija atėjo prie kapo su nauja kvepalų porcija: jos bijojo, kad penkių dešimčių aloės ir miros kilogramų, paaukotų Nikodemo, gali neužtekti ir norėjo dar pridėti kvapiųjų aliejų, kad tiktai kūnas nepradėtų pūti.

Ūmai žemė susiūbavo po jų kojomis. Tą pačią akimirką pabudo ir persigandę sargybiniai.

Jie išvydo angelą, nusileidžiantį iš dangaus akinamai, tarsi žaibas, spindinčiu veidu, baltais kaip sniegas rūbais. Vienu rankos mostu angelas nurito nuo rūsio sunkų akmenį. Kareiviai iš baimės puolė kniūpsti, subesdami nosis į žemę. Matyt, kaip tik tuo momentu Jėzus išėjo iš kapo.

Keturi evangelistai ir vėl kiekvienas savaip, pasakoja apie Kristaus prisikėlimą. Jei tikėsime Matu, tai Magdalena su kita Marija ėjo prie kapo ir vos pasiekusios sodą, pamatė angelą, tačiau Kristaus nepastebėjo. Morkus sako, jog moterų buvo trys: Magdalena, Marija Kleopienė ir Salomėja. Kai jos atėjo, prisikėlimas jau buvo įvykęs - angelas ilsėjosi ant akmens, gana atokiai nuridento į šalį, o kareiviai visi buvo išsilakstę. Lukas pasakoja, kad į sodą, be Magdalenos ir Jono, atėjusios visos kitos damos, kurios tik buvo Golgotoje, kad angelai buvę du, o ne vienas ir sėdėję ne prie įėjimo, bet pačiame rūsyje. O pasak Jono, išeina, jog prie kapo atėjusi viena Magdalena, jokio angelo ji nemačiusi ir nubėgusi pas Petrą, kad šis drauge su ja paliudytų, jog rūsys tuščias.

Kadangi evangelistai vienas kitam prieštarauja, tai protingiausia bus remtis kuria nors viena versija. Vadinamajame šventraštyje tiek nesąmonių ir prieštaravimų, kad pats velnias ragus nusilaužtų. Verčiau laikykimės kurio nors vieno, na, kad ir Jono.

Taigi Magdalena įėjo į sodą.

- Tai bent istorija! - sušuko ji. - Vaje, rūsys atviras!

Pasižiūrėjo vidun.

- Ir tuščias, dievaži, tuščias!

Kiek kojos įkerta, ji leidosi bėgti iš sodo pas Petrą ir Joną.

- Eikit šen greičiau! - tarė ji. - Kažkas išnešė mano mylimąjį iš kapo, išnešė jūsų mokytoją ir viešpatį! Sužinok dabar, kad geras, kur jį padėjo!

- Nusiramink, Magdalen, - atsiliepė Petras. - Lavonas - tai ne skėtis, jį ne taip lengva paslėpti. Atsiras!

Magdalena, Petras ir Jonas nuskubėjo į senatoriaus sodą. Jonas, bėgęs greičiau už kitus, atsidūrė ten pirmas. Jis priėjo tiesiai prie rūsio, pasilenkė, žvilgtelėjo į vidų, bet nepamatė nieko, tik šermenų drobules ir rūpestingai suvyniotą galvos skepetą, padėtą atskirai. Paskui jį atpūkštė Petras, įėjo į rūsį ir konstatavo tą patį. Įsidrąsinęs įlindo į rūsį ir Jonas. Apstulbę apaštalai pasižiurėjo vienas į kitą ir netarę nė žodžio, vėl išlipo lauk. Paskui jie parėjo namo.

Prie karsto pasiliko viena Magdalena. Ji liejo upelius ašarų ir kalbėjo pro verksmus:

- Vargšas tas mano Jėzus! Nelaimingas mano nabagėlis!

Kad juos kur čemerys, tuos visus fariziejus ir rašto žinovus! Šunsnukiai... Taip išniekino mano mylimojo kūną! Esu tikra, kad jie jį pavogė. Oje, oje! Ir kam jiems prireikė numirėlio?..

Verkdama ji pasilenkė dar sykį žvilgtelėti į tuščią kapą ir staiga išvydo rūsyje du angelus baltais rūbais: vienas sėdėjo galvūgalyje, kitas kojūgalyje.

- Moteriške, ko verki? - paklausė angelai.

- Mano viešpatį išnešė ir nežinau, kur jį padėjo, - atsakė Magdalena.

Tariant Magdalenai šiuos žodžius, greta jos nežinia iš kur atsirado žmogus plačiabryle šiaudine skrybėle, su kastuvu rankose.

- Sodininkas? - nustebo Magdalena. - Ko jam čia reikia?

Žmogus pakartojo angelų klausimą:

- Moteriške, ko verki? Ko ieškai?

- Ponas sodininke! - ėmė maldauti Magdalena, grąžydama rankas. - Jeigu tu jį išnešei, tai pasakyk man, kur padėjai ir aš jį pasiimsiu. - (Cituoju tiksliai.)

Sodininkas žengė prie jos ir švelniai į ją žiūrėdamas, tarė:

- Marija...

- O, šitas balsas! - suriko Kristaus meilužė. - Dabar aš pažįstu šitą balsą... Ir tą barzdelę, juk tai mano brangiojo Jėzaus barzdelė!

Ir ji puolė prie jo, norėdama apkabinti, kartodama:

- O mano mokytojau! O mano viešpatie!

Tačiau pateptasis staiga mostelėjęs sulaikė ją:

- Žiūrėk, bet nepalytėk. Aš ką tik prisikėliau, neturiu vidurių ir šiaip esu dar labai silpnas. Iš pradžių man reikia pasistiprinti, o tu kol kas bėk ir papasakok mano mokiniams, ką matei.

Magdalena, būdama klusnesnė net už avelę, nukulniavo pas apaštalus ir papasakojo visa, kas atsitiko.

Evangelistas Matas rašo, kad šioje scenoje dalyvavo dvi moterys. Jos išbučiavusios prisikėlusiam kojas, o šis nė kiek neprotestavęs dėl prisilietimo.

Tas pats Matas savo pasakojimą baigia epizodu, kurio neduoda kiti trys evangelistai, - matyt, tasai atsitikimas jiems buvo nežinomas.

Atsikvošėję po pergyvento siaubo, kareiviai galvotrūkčiais nėrė iš sodo, kuriame vaikštinėjo atgiję numirėliai. Atbėgę į vyriausiųjų kunigų rūmus, jie buvo nebepanašūs į žmones.

- Kas atsitiko? Kas yra? - puolė prie jų šventyklos dvasininkai.

- Ogi tas, kad jūsų numirėlis, kurį liepėte saugoti, išdarinėja nieko sau pokštus.

- Kas per velniava! Apie ką jūs kalbat?

- Apie jūsų netikrą negyvėlį!

- Netikrą?

- Žinoma! Jeigu būtumėt matę jo bičiulius, nusileidžiančius iš dangaus... Visi balti, snukiai spindi kaip žaibai... Nurito kapo akmenį! Padarė žemės drebėjimą!.. Mums jau gana! Menkas malonumas saugoti tokius numirėlius...

Vyriausieji kunigai iš nustebimo neteko žado. Pagaliau tarė:

- Na, gerai, gerai. Tik niekam neplepėkit to, ką mums papasakojot. Imkit, štai jums puslitriui... Jeigu kas klaus, sakykit visiems: naktį atėjo Jėzaus mokiniai ir mums miegant, pavogė kūną.

Pasak Mato, jie davė kareiviams geroką pinigų sumą ir šie nuėjo į smuklę, kad kaip reikiant išgertų į vyriausiųjų kunigų ir Jėzaus sveikatą. (Žr. Mato 27, 62 - 66; 28, 1 - 15; Morkaus 16, 1 - 11; Luko 24, 1 - 12; Jono 20, 1 - 18.)

68 SKYRIUS. Jis įsigeidė įdėti pirštą į žaizdą

"Po aštuonių dienų jo mokytiniai vėl buvo viduje ir Tomas drauge su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir tarė: Ramybė teesie jums. Po to jis tarė Tomui: Įdėk čia savo pirštą, matyk mano rankas, ištiesk savo ranką ir įdėk į mano šoną ir nebūk netikėlis, bet tikintis. Tomas atsakė ir jam tarė: Mano viešpats ir mano dievas. Jėzus jam tarė: Kadangi mane matei, Tomai, tu įtikėjai; palaiminti, kurie nematė ir tikėjo." (Jono 20, 26 - 29)

Vis dėlto kokie nepasitikintys yra žmonės! Nepasitikėjimas - tai, tur būt, būdingiausia mūsų ypatybė.

Kai Magdalena atkurnėjo pas apaštalus ir papasakojo, ką buvo regėjusi, tie pradėjo juoktis iš jos.