Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Ši operacija buvo tikrai nelengva, juoba kad budeliai neabejotinai savo auką buvo atsakančiai prikalę. Ir vis dėlto, pasak kunigų, ji pavyko labai sklandžiai - Jėzaus rankos liko net neįdrėkstos.

Kai kurie skaitytojai gali skeptiškai pastebėti:

- Reikia manyti, Mesijas Jėzus tuo metu vos neplyšo juokais! Ką čia kalbėti: juk jis tik dėjosi lavonu, kadangi dievas negali mirti. Jis ir nebuvo nė sekundei numiręs, o paskutinis atodūsis ir visa kita - visas tas spektaklis buvo sugalvotas galerijos publikai.

Bet aš su tuo negaliu sutikti. Mesiras Jėzus buvo tikrai nebegyvas ir Juozapo Arimatiečio tarnai su Nikodemo balzamuotoju triūsė prie lavono.

Mano bičiuliai kunigai jums dargi paaiškins, kur nulėkė po mirties Jėzaus siela, nes, jų nuomone, mes turime sielą, kuri gyvena atskirai, nepriklausomai nuo kūno.

Taigi Jėzaus vėlė, palikusi savo žemiškąją buveinę, kaip sako mistikai, nusileido nelyginant Orfėjus į šešėlių karalystę*.

*Orfėjus - senovės graikų mitologijos herojus, dainininkas ir poetas. Jo lyra taip nuostabiai skambėdavusi, kad laukiniai žvėrys išeidavę iš urvų ir sekdavę paskui jį, medžiai ir uolos pajudėdavę iš savo vietų, norėdami pasiklausyti jo žavingos muzikos. Vienas mitas pasakoja, kaip Orfėjus nusileidęs į požeminę karalystę, ieškodamas savo žmonos Euridikės. Ir tenai, pasak teologų, ji išvydo vėles visų, kurie buvo mirę nuo pat pasaulio sutvėrimo.

Tiesa, tie šaunuoliai teologai pamiršta, kad vos prieš penkias minutes tikino mus, jog Jėzaus mirties valandą įvykęs visuotinis numirėlių prisikėlimas visame Žemės rutulyje. Bet nebūkime pedantai! Ar verta taip šaipytis dėl begalinių prieštaravimų, kuriuose painiojasi bažnytininkai? Juk visa tai galų gale kelia mums veikiau juoką, negu pasipiktinimą. Pasijuokėme ir eikime toliau!

Taigi visos kitos vėlės sutiko Jėzaus vėlę su negirdėtu entuziazmu. Jai pakėlė tikras ovacijas. Jeigu ten viršuj, žemėje, dievo sūnaus raudojo, tai čia, žemai, prasidėjo neapsakoma linksmybė.

- Gerasis mūsų Kristus! Koks jis mielas! Koks maloningas!

Jis numirė už mus! Jis mus išgelbėjo! Jis dėl mūsų kentėjo!

Koks kilnumas!

Ypatingai džiaugėsi našlė Judita, ta pati, kuri nužudė Holoferną*, kad įtiktų seniui Sabaotui. Ir dar kaip džiaugėsi!.. Jūs tuojau suprasite kodėl.

*Judita - Biblijos personažas. Juditos knyga pasakoja apie šios našlės iš Betulijos miesto žygdarbį. Asirų armija, vadovaujama mitinio karo vado Holoferno, apsupo Betuliją. Judita prasiskverbė į jų stovyklą, nukirto Holofernui galvą, kai šis miegojo ir tokiu būdu sukėlė paniką užpuolikų armijoje, privertė ją bėgti. Visa ši istorija prasimanyta. Betulijos miesto, lygiai kaip ir karo vado Holoferno, iš tikrųjų niekad nebuvo. Kaip sako biblinė legenda, Judita žemėje gyveno labai dorovingai: nė viena mergelė nebuvo taip verta dangaus. Deja, vis dėl tos pirmapradės nuodėmės dangus liko jai nepasiekiamas. Kartu su Abraomu, Moze, Dovydu, Jokūbu ir kitais Judita turėjo laukti atpirkimo valandos niūrioje šešėlių buveinėje, kurią katalikų teologai kažkodėl vadina pragarais.

Štai kodėl dabar Juditos vėlė nebeištvėrė ir išbučiavo Jėzaus vėlę. Suprantama, tai buvo skaistus bučinys - dvasių apsikabinimas negali papiktinti dorovės saugotojų.

- Ak mano išganytojau, koks tu geras! - sušuko ji.

- Meilute mano! - atsakė Jėzus.

Vienu žodžiu, ten viešpatavo toks linksmumėlis, kad nei apsakysi, nei aprašysi.

Kristų ėmė klausinėti, kaip jam praėjo kentėjimai, - panašiai muzikos mėgėjai aptaria kokios nors operos premjerą.

- Sako, tave nuplakė. Ar tiesa? - domėjosi Gedeono* vėlė.

*Gedeonas - Biblijos personažas, mitinė asmenybė. Apie jį pasakojama Senojo testamento Teisėjų knygoje. Gedeonas tariamai buvęs izraelitų teisėjas ir apgynęs izraelitų tautą nuo madianitų ir kitų klajoklių tautelių užpuolimo. - Taip ir žinote, tarp tų, kurie mane čaižė, aš pastebėjau vieną seržantą, kurio tokia sunki ranka, kad tik laikykis!

- Tuo geriau, tuo geriau! - šaukė vėlės, džiaugdamosi, kad dabar dangaus vartai joms jau plačiai atverti.

Pagaliau Jėzus paliepė vėlėms išsiskaičiuoti paeiliui, įsidėmėti savo numerius ir nusivedė jas paskui save pristatyti tėvui Sabaotui.

Seniokas dievas tėvas nepaprastai apsidžiaugė, kad jo dangaus karalystę dabar jau pripildys marga atpirktų sielų minia - tai vis dėlto šiokia tokia pramoga! Ir įsakė jas kuo geriausiai priimti.

Kai procesija žengė jau per dangaus slenkstį, Jėzaus dvasia ūmai sušuko:

- Viešpatie, juk ryt sekmadienis! Jei nebūčiau laiku susigriebęs, mūsų pranašai būtų likę melagiais... Labai apgailestauju, ponios ir ponai, bet turiu jus palikti. Man reikia dar grįžti atgal į savo kūną, kad Velykoms prisikeičiau iš numirusių. Iki greito pasimatymo, tėve mano, iki greito susitikimo, mielosios dvaselės!

Tai tarusi, dieviškoji dvasia kūliavirsčia nusirito į žemę.

Kol aname pasaulyje dėjosi visi šie įvykiai, šiame pasaulyje Jėzaus bičiuliai balzamavo jo lavoną. Štai kaip tai būdavo daroma.

Iš kūno išimdavo visus vidurius, o iš galvos - smegenis. Paskui visas ertmes ir venas pripildydavo įvairių kvepalų. Tada kūną panardindavo į kvapų aliejų ir pagaliau subintuodavo šermenų drobulėmis.

Tuo būdu Jėzų išraišė kaip viščiuką ir kai jo dvasia sugrįžo į palaidojimo vietą, kur Juozapas Arimatietis, Nikodemas, Jonas ir šventosios Marijos buvo padėję jo palaikus, negalėjo nepastebėti, jog ten daug ko trūksta. Bet tiek to! Dieviškoji apvaizda nusprendė, kad Kristus po savo prisikėlimo išbus žemėje tik keturiasdešimt dienų - tai ko čia per daug nusiminti? Kadangi Jėzus yra visagalis, tai jam tą laiką pragyventi be smegenų ir skilvio nieko nereiškia. (Žr. Mato 27, 57 - 61; Morkaus 15, 42 - 47; Luko 23, 50 - 56; Jono 19, 38 - 42.)

67 SKYRIUS. Netikras numirėlis

"Pirmą savaitės dieną labai anksti jos atėjo pas kapą, nešdamos su savimi prirengtus kvepalus ir rado akmenį atrištą nuo kapo. Įėjusios jos nerado viešpaties Jėzaus kūno." (Lako 24, 1 - 3)

Juozapas Arimatietis turėjo sodą, esantį pačioje Golgotoje, netoli tos vietos, kur stovėjo kryžiai. Evangelijoje nėra aiškiai pasakyta, kad sodas priklausė senatoriui, bet kunigai taip tvirtina ir prisipažinsiu, neturiu noro su jais ginčytis dėl tokio nieko.

Dievo lavoną nešte nunešė iki Juozapo Arimatiečio sodo. Čia buvo tasai puikusis naujas rūsys, apie kurį senatorius kalbėjo Pilotui. Trys Marijos ir gražuolis Jonas vieninteliai matė šias laidotuves, kurios buvo atliktos skubotai ir be jokių iškilmių.

Marija, Kleopo žmona ir Marija Magdalena norėjo savo akimis įsitikinti, kad viskas bus padaryta be apgaulės. Jos įdėmiai stebėjo visas liūdnų apeigų smulkmenas ir pasitraukė tik tada, kai Juozapo tarnai įėjimą į rūsį užvertė sunkiu akmeniu.

Tuo metu, netrukus po Arimatajos senatoriaus apsilankymo, pas Pilotą atvyko vyriausiųjų kunigų delegacija.

- Valdove, - tarė sinedriono pasiuntiniai. - Jėzus numirė, bet tai dar ne viskas. Mes atsiminėme, kaip jis, gyvas būdamas, gyrėsi: praėjus trims dienoms, aš, girdi, prisikelsiu! Dabar va mes ir bijom, kad jo šalininkai neišvogtų lavono, o paskui neimtų visur šaukti: "Žiūrėkite, jo nebėra! Žiūrėkite, jis tikrai buvo dievas ir tikrai prisikėlė!"

- Na ir kas? - atrėmė Pilotas. - Jeigu jie tai ir padarytų, tai argi lavono dingimas įrodys prisikėlimo tikrumą? Atvirkščiai, vienintelis nesugriaunamas argumentas galėtų būti tiktai paties Jėzaus pasirodymas - gyvo ir sveiko.

- Ak, jūs nežinote, kokie sukčiai tie jo mokiniai ir kokie lengvatikiai gatvių žiopliai! Vieni kalbės, ką norėdami, o kiti jais tikės, net ir tada, jei nukryžiuotojo kūnas bus tiktai dingęs.