Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Tačiau tais laikais žmonės buvo tokie gudrus bestijos, jog visi kaip vienas susitarė niekur ir niekada neužsiminti apie šį ultranepaprastą atsitikimą. Baisiai nedėkingai pasielgė netgi prisikėlusieji numirėliai. Visokios įžymybės, kuriuos Kristaus mirtis vėl prikėlė gyventi, kažkokiu būdu padarė taip, kad apie šiuos žmones niekas nieko negirdėjo per visą jų antrąjį gyvenimą.

Tikriausiai tik tuo ir galima paaiškinti faktą, kad nė vienoje tų laikų knygoje, žinoma, be evangelijų, nė vienu žodžiu neužsimenama apie tą stebuklą, kuriam iki šiol niekas negali prilygti.

5 DALIS. STEBUKLAI UŽDAROMIS DURIMIS

66 SKYRIUS. Kaip nuimama nuo kryžiaus

"Štai buvo vienas vyras, vardu Juozapas, iš Judėjos miesto Arimatajos, tarybos narys, žmogus geras ir teisus. Jis nebuvo pritaręs jų sumanymui ir darbams ir pats laukė dievo karalystės. Tas atėjo pas Pilotą ir prašė Jėzaus kūno; nuėmęs įvyniojo į maršką ir paguldė jį iškaltame kape, kuriame dar nieko nebuvo paguldyta. Tai buvo prisirengimo diena ir turėjo prasidėti subata." (Luko 23, 50 - 54)

Malonūs skaitytojai, tikiuosi, kad nepamiršote Nikodemo, to paties šauniojo rašto žinovo, kuris buvo kartą atėjęs pas Jėzų nakties metu paplepėti ir nuėjo sau, vis dėlto nepatikėjęs, kad Marijos sūnus yra dievo sūnus. Nikodemas abejojo. Sinedriono posėdžiuose jis nebalsavo nei už, nei prieš Jėzų, išmintingai susilaikydamas nuo bet kokio sprendimo.

Pašėlęs senutės Žemės šokis penktadienį prieš velykas padarė galą jo slogioms abejonėms. Dabar jis jau žinojo, ko laikytis. Panašiai kaip šimtininkas Golgotoje, jis pamanė sau vienas:

- Iš tikrųjų šis žmogus buvo dievo sūnus!

Jo nuomonei pritarė kitas aukštas valdininkas ir netgi velniškai panašiu būdu. Turiu galvoje įtakingą ir galingą senatorių, valdžiusį pasakiškus turtus. Jo vardas - Juozapas iš Arimatajos.

Norėdamas jis tikriausiai būtų galėjęs išgelbėti Jėzų nuo mirties ant kryžiaus, jeigu būtų įsikišęs į teismo bylą ir stojęs ginti kaltinamojo. Jeigu jis to nepadarė anksčiau, tai visai ne todėl, kad bijojo, o kad laikė sau negarbe kištis į smulkia kažkokio dailidės bylą su sinedrionu.

Nepaprastas spektaklis, tai yra visuotinis seniai palaidotų numirėlių prisikėlimas, susyk pavertė jį uoliausiu Kristaus šalininku. Savaime suprantama, kad senatorius truputį pavėlavo, bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad.

Taigi tasai Juozapas Arimatietis atėjo pas Pilotą ir tarė:

- Sveikinu tamstą, drauguži! Atlikote gerą darbą!..

- Leisdamas nukryžiuoti Jėzų?

- Žinoma.

- Nesuprantu, ką jūs norite pasakyti.

- Tikiuos, jog dabar pagaliau įsitikinote, kad tai buvo nepaprastas veltėdis.

- O kaipgi, dabar jau žinau, kad sukvailiojau. Bet klausykite, jei tas Jėzus būtų panorėjęs apreikšti savo tikrąją prigimtį - o kaip mes su Erodu jį įkalbinėjome! - tai nieko panašaus nebūtų atsitikę.

- Verčiau prisipažinkite, kad jums pritrūko ryžto.

- Mielas mano, galiu pasakyti tik viena: net neįtardamas, kad Jėzus yra dieviškos kilmės, aš vis dėlto padariau visa, ką tiktai galėjau, mėgindamas jį išgelbėti. Bet jūsų Jeruzalės gyventojai tiesiog pasiuto! Tas vyrukas daugeliui savo tautiečių buvo padaręs didelių paslaugų, o jie, užuot atsidėkoję, ėmė reikauti jo mirties. Sakau jums, aš išmėginau visus būdus...

- Žinau, žinau: baltas apsiaustas, nuplakimas, Barabas... O paskui jūs nusiplovėte rankas...

- Nusiploviau! Ir būčiau kartu nusimazgojęs kaklą, kojas ir visa kita, jeigu tik būtų reikėję... Bet kur jūs kreipiat šneką?

- Ogi šit kur. Aš labai apgailestauju, kad dievo sūnus pasimirė, todėl noriu bent prideramai jį palaidoti. Netgi nusprendžiau užleisti, jam savo paties puikų rūsį viename savo dvare.

- Labai prašau, aš nė kiek neprieštarauju. Bet vis dėlto, gerbiamasis Juozapai, leiskite duoti jums vieną klausimą... Pasakykite man, ar jūs esate tikras, kad jis numirė?

- Reikia tikėti! Aš kalbėjau su vienu kareiviu, sergėjusiu Kaukolės vietą. Jis tikina, kad nelaimingąjį mūsų viešpatį dievą dėl viso pikto dar persmeigė ietimi, kad būtų, taip sakant, visiška garantija, taigi dabar jis jau tikriausias numirėlis.

Reikia manyti, kad tuo metu šimtininkas jau buvo grįžęs iš Golgotos, nes Pilotas, kaip sako evangelija, kreipėsi į jį, klausdamas, ar galima patenkinti senatoriaus pageidavimą.

Oficialus šimtininko raportas patvirtino Juozapo Arimatiečio žodžius ir Pilotas pareiškė sutinkąs, kad buvusio dailidės bičiuliai palaidotų lavoną.

Išėjęs iš rūmų, Juozapas Arimatietis kaktomuša susidūrė su Nikodemu, kuris skubėjo pas Pilotą tokiu pat reikalu.

Du aukšti asmenys pasisveikino, pasipasakojo naujienas ir pamatę, kad abu turi tą pačią idėją, nutarė veikti išvien.

Ir štai jau abu jie išvyko pas balzamuotoją, nes norėjo padaryti viską kaip reikiant.

Čia bus ne pro šalį priminti vieną svarbią aplinkybę: visa tai vyko penktadienį ir saulė jau krypo į vakarus. Reikėjo skubėti, nes rytojaus diena, subata, buvo švento nieko neveikimo diena.

Taigi Juozapas ir Nikodemas ėmė suktis išsijuosę. Už apvalią sumelę balzamuotojas sutiko atidėti vakarienę ir ėmė rankioti instrumentus. Kol jis ruošė drobules ir kvepalus, Juozapas su Nikodemu vėl užsirepečkojo ant Golgotos, tikėdamiesi ten susitikti velionio gimines.

Ir iš tiesų visos trys Marijos, tarp kurių buvo ir Jėzaus motina, nesitraukė nuo kryžiaus papėdės; kartu su jomis buvo ir meilusis Jonas.

- Mamyte, nesisielok taip labai! - kalbėjo mylimasis Jėzaus mokinys.

- Ak Jonuk, sūneli mano! - atsiliepė Marija iš Nazareto.

Išgirdęs tokius žodžius, Nikodemas iš nustebimo net išsižiojo ir išpūtė akis. Tačiau tas jo nustebimas mūsų nestebina, nes mes žinom, kad šio rašto žinovo Kaukolės vietoje nebuvo tą graudų momentą, kai Jėzus mažėlį Joną paskyrė savo pavaduotoju sūnaus reikaluose.

Pirmas prie moterų būrelio prisiartino Juozapas Arimatietis.

- Gerbiamoji ponia, - tarė jis, pagarbiai nusilenkęs Marijai iš Nazareto, - priimkite nuoširdžiausią mūsų užuojautą. Jūsų patirtas baisus nuostolis yra iš tikrųjų neatlyginamas ir mes jus labai atjaučiame.

Jėzaus motina ėmė balsu raudoti. Nepaisant visų nemalonumų, kuriuos jai buvo padaręs vyresnysis sūnus, ji vis dėlto Jėzų mylėjo labiau už visus kitus vaikus.

- Maloningasis pone, - atsakė ji, - dėkoju jums, kad atėjote čionai tokią liūdną valandą ir užjautėt mus nelaimėje... Tačiau su kuo turiu garbę?.. Man regis, aš neturėjau laimės...

- Juozapas Arimatietis, senatorius, - prisistatė šis nusilenkdamas.

Visos trys Marijos net pritūpė iš nustebimo.

- Atleiskite, - tarė Marija Magdalena, - bet jeigu jūs tikrai senatorius, kaip sakote, tai mes nesuprantame, apie kokią užuojautą dabar kalbate? Argi jūs nebuvote vienas iš Jėzaus priešų?

Juozapas Arimatietis paaiškino, koks dalykas ir kartu pristatė Nikodemą. Iš pradžių Marijos klausėsi jo netikėdamos, bet, išvydusios Piloto pasirašytą leidimą nuimti nuo kryžiaus Jėzaus kūną, patikėjo.

Geriausią įspūdį joms padarė Nikodemas, kuriam iš paskos atbėgo balzamuotojas su daugybe visokių kvepalų. Dalyvavęs šioje operacijoje evangelistas Jonas, nė kiek neabejodamas, kalba apie šimtą svarų aloės ir miros mišinio (19, 39). Vos ne penkiasdešimt kilogramų kvepalų - tai ne juokai!

Senatorius atsivedė du vergus su kopėčiomis, replėmis, virvėmis, drobulėmis ir kitais reikmenimis, būtinais nuimant nuo kryžiaus gerąjį dievo sūnų.