Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Beje, išmaningi ir graikų kalbą išstudijavę žmonės sako, kad gerosios moters, už gailestingumą vėliau paskelbtos šventąja, iš tikrųjų niekada nebuvo, nes Veronikos vardo etimologija mus veda prie dviejų žodžių: "vera ikonika", kurie reiškia "tikras atvaizdas". Suprantama, šių žodžių samplaiką greičiau galima pritaikyti švento Petro katedros nosinei, negu gyvai būtybei. Bet jeigu "veronika" buvo nosinė, tai kas gi belieka iš legendos apie gailestingąją moteriškę?

Kai Jėzaus prakaitas buvo jau nušluostytas nosine - žinoma, jei tikėsime Luku, bet netikėsime kitais evangelistais, - trys pasmerktieji pajudėjo toliau ir pagaliau pasiekė Golgotos viršūnę.

Kristus tuo metu jau buvo galutinai nusiplūkęs. Kareiviai skubiai sutaisė vyno su mira ir pasiūlė balandžio sūnui. Žinoma, toks gėralas savo skoniu nepanėšėjo net į pigiausią burgundinį, bet jis buvo gaivingas, o kareiviai šitaip pasielgė, norėdami tiktai gero. Mat, mira stipriai sujaudina organizmą ir palengvina pasmerktajam iškęsti skausmą.

Bet Jėzus nepanoro nuryti nė gurkšnio. Tada kareiviai pasodino jį ant žemės ir pradėjo paskutinius pasiruošimus egzekucijai.

Pirmiausia jie iškasė duobes kryžiams. Paskui prie duobių pastatė kopėčias. Tada kiekvieną pasmerktąjį paguldė ant kryžiaus ir prikalė vinimis rankas ir kojas. Du plėšikai - galvažudžiai, turėdami visą sąmonę, reikia manyti, kankinosi žymiai daugiau, negu Jėzus. Pagaliau argi tai svarbu? Net jeigu sutiksim, kad Kristus kartkarčiais, norėdamas truputėlį atsikvėpti, pasitelkdavo į pagalbą dieviškąją prigimtį, vis tiek nukryžiavimas, mano nuomone, buvo perdaug žiauri bausmė už vieną suvalgytą obuolį, juoba, kad jį suvalgė juk visai ne Jėzus!

Taigi nelaimingajam dievui ir dviems galvažudžiams, jo kolegoms, buvo padaryta ši nemaloni operacija. Romos kariai, vykdydami Piloto įsakymą, Jėzaus kryžių papuošė lentele, kurią prikalė virš galvos.

Čia mūsų linksmieji juokdariai evangelistai vėl pradeda paistyti viena už kitą gražesnes nesąmones.

Matas (27, 37): "Viršuje jo galvos jie prisegė parašytą jo kaltę: Šitas yra Jėzus, žydų karalius."

Morkus (15, 26): "Buvo taip pat parašytas įrašas, kurs rodė jo kaltę: "Žydų karalius."

Jonas (19, 19): "Pilotas padarė taip pat ir įrašą ir padėjo viršuje kryžiaus. Buvo gi parašyta: Jėzus Nazarėnas, žydų karalius." Šie gana keisti ponų evangelistų teksto variantai negali neerzinti žmonių, kurie mėgsta tikslumą. Gal kaip tik dėl to mūsų kunigai ant krucifiksų nededa nė vieno iš tų įrašų? Jie pasitenkina lotyniškais inicialais: I. N. R. I. , neretai suklaidinančiais senas davatkėles, kurios mano, kad Kristų vadindavo Inriu. Iš tikrųjų čia yra vien tik pirmosios raidės žodžių: Iesus Nasarenus Rex Iudaeorum - Jėzus Nazarietis, Žydų Karalius.

Jei tikėsime Jonu, tai Pilotas pats padarė tą užrašą. Matyt, Romos imperatoriaus vietininkas turėjo tam tikrų gabumų kaligrafijai ir reikia manyti, jais labai didžiavosi.

Pasak to paties Jėzaus numylėtinio Jono, vyriausieji kunigai pasipiktino įrašo turiniu. Jie atėjo pas Pilotą ir jam tarė:

- Jūsų įraše ant Jėzaus kryžiaus parašyta: "..Žydų Karalius". Jei būtų nesunku padaryti nedidelę pataisėlę, būtume jums labai dėkingi. Malonėkite parašyti: "Vadinęs save Žydų Karaliumi".

- O, dieve, kokie jūs formalistai! - sušuko Pilotas, pakėlęs akis į dangų.

- Mes, žinoma, suprantame, kad tai tik niuansas, taip sakant, atspalvis, bet mums jis labai svarbus.

- Labai apgailestauju, - atsakė Pilotas, - bet jūs per vėlai susigriebėt. Ką parašiau, tai parašiau. (Žr. Mato 27, 32 - 38; Morkaus 15, 21 - 28; Luko 23, 26 - 38; Jono 19, 17 - 22.)

65 SKYRIUS. Atlikta!

"Tuomet prikalta ant kryžiaus draug su juo du galvažudžiu, vienas dešinėje, o kitas kairėje. Einantieji pro šalį jam piktžodžiavo, kraipydami savo galvas ir sakydami: Še tau, kurs sugriauni dievo šventyklą ir per trejetą dienų ją atstatai; gelbėk pats save; jei tu dievo sūnus, nuženk nuo kryžiaus." (Mato 27, 38 - 40)

Uolieji Kristaus sekėjai, liepsningosios širdys, tikinčiosios avelės - atėjo graudžių verksmų valanda! Deja, romiausias avinėlis, patsai save paaukojęs, idant atpirktų baisią pirmapradę nuodėmę, įvykusią dėl rojuje suvalgyto obuolio, baltojo balandžio ir nekalčiausios mergelės sūnus, pakabojęs truputį ant kryžiaus, pradėjo atsipeikėti ir netrukus apniko jį mintys, dar kartesnės, negu Getsemanės sode išgertoji taurė.

Jis ėmė galvoti, kad senukas Sabaotas - kartu ir jo tėvas, nors nežinia, iš kurios pusės, - iškrėtė kvailą pokštą, leidęs jį nukryžiuoti, užuot kuo greičiau baigęs tą dievažmogišką auką.

Pamėginkime valandėlę įsigilinti į Jėzaus samprotavimus.

Dievo sūnus mąstė apie tamsią dėmę, kuri teršia mūsų sąžinę nuo pat gimimo dienos, ar ne tiesa? Iki Kristaus nukryžiavimo žmonės, nešioję tą juodą nuodėmės dėmę nuo pat pasirodymo iš motinos įsčios, buvo iš anksto pasmerkti kančioms ir negalėjo nė svajoti apie dangaus karalystę. Paskui - nokus pokus! - vaikščiojantis Žodis virsta kabančiu Žodžiu, pasirinkdamas paskutine savo tribūna kryžių Golgotoje ir nuo to momento žmonija išsivaduoja iš pirmapradės nuodėmės. Kūdikių sielos dabar jau nė kiek nesuteptos, tarsi Adomas ir Ieva būtų nė neparagavę obuolio. Juk taip manote jūs, mano paprasti nusidėjėliai skaitytojai?

O vis dėlto pasirodo, kad yra visai ne taip. Žmonijai Kristaus nukryžiavimas absoliučiai nieko nedavė. Ir pirmapradė nuodėmė tebeteršia nekaltųjų kūdikių sielas, tarsi Kristus būtų niekad nė nekabojęs ant kryžiaus.

Tai ko gi mus moko šventoji bažnyčia?

Ogi to, kad be krikšto mes negalime patekti į dangų. Vadinasi, tiktai krikštas, išrastas Jono Krikštytojo ir įėjęs į madą Kristaus dėka, gali nuplauti garsiąją mūsų sielos juodąją dėmę?

Į šį klausimą kunigai atsako:

- Taip tai taip, žinoma, bet jeigu dievo avinėlio nebūtų prikalę vinimis prie kryžiaus, tai krikštas neturėtų jokios galios.

Puiku, kunigėliai! Bet tuomet liaukitės tauziję nesąmones, kad Jėzus tariamai kentėjo už visą žmonių giminę! Juk iš tiesų - aišku, kalbame tik apie bažnyčios legendą - jis leido save nukryžiuoti vien dėl tų, kuriems pavyks sutikti gyvenime kažkokį sutanotą geradarį, o šis savo ruožtu apšlakstys jiems vandeniu galvą.

Tokiu būdu koks nors nelaimingas vaikelis, kaip ir pirmiau, per amžius amžinuosius nematys dangaus linksmybių, jei tik numirs, vos pasirodęs pasaulyje ir jeigu jo nespės pakrikštyti. Tam vargšui kūdikėliui vis vien, pralietas dėl jo nekaltojo avinėlio kraujas, ar nepralietas. O jūs dar sakote, jog tėvas Sabaotas - teisingas ir gailestingas dievas! Bent gėdytumėtės taip nežmoniškai meluoti, dvasiškieji tėveliai!

Iš šio užburto rato išeiti neįmanoma, jei nori likti iki galo nuoseklus. Jeigu Jėzus buvo iš tikrųjų gerojo dievo geras pasiuntinys, tai jis turėjo nuo kryžiaus aukštybių pasiųsti savo tėvą Sabaotą po šimts pypkių ir dar prakeikti jį už tai, kad jo, Jėzaus, kančiomis pasinaudos tik visai menka visos žmonių giminės dalis. Juk galų gale nukryžiavimas virto begėdiška mistifikacija, žiauriu pokštu, kurį dievas tėvas iškrėtė savo dievui sūnui.

Tačiau pateptajam tuo momentu kėlė rūpestį ne tiktai jo paties aukojamos aukos rezultatai.

Jis pažvelgė į kareivius, kurie dalijosi kryžiaus papėdėje jo rūbus. Apsiaustą jie supiaustė į keturias dalis, o kai atėjo eilė chitonui, nutarė jo neplėšyti, bet mesti burtus: kam teks, tam ir atiteks. Tai buvo tas pats mergelės Marijos nunertas chitonas, kuris ištikimai tarnavo Jėzui nuo pat gimimo dienos ir matyt, augo kartu su juo. Atrodo, kad kareivis, gavęs chitoną, mirdamas užrašė jį testamentu kokiam nors uoliam krikščioniui, nes vėliau, eidamas iš rankų į rankas, jis atsidūrė pagaliau pas Aržantje kleboną. Šiaip ar taip, šį graikišką apsiaustą ligi šiol tebedemonstruoja Aržantje bažnyčioje, netoli Paryžiaus, kur jis pritraukia nemažai smalsuolių.