Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- O ne, sakau jums, kad nenoriu!

- Kita vertus, tai sukomplikuoja mūsų atskaitomybę. Mes nuoširdžiai apgailestaujame, kad negalime tavęs išvaduoti iš keblios padėties, bet nieko nepadarysi... Manykis dabar kaip žinai.

Judas nusispiovė, metė nelaiminguosius sidabrinius, apsisuko ir išbėgo iš šventyklos.

Jis nuėjo ten, kur į Kedroną įteka Chino upelis ir pasikorė ant medžio vieno puodžiaus lauke. Apaštalų darbuose, papildančiuose evangelijas, pasakyta, kad pasikoręs Judas perplyšo pusiau. Perplyšo, tai perplyšo - su tuo mielai sutinkame.

Atrodo, kad anais laikais žemės sklypai Jeruzalėje beveik nieko nekainavo, kadangi kitą dieną kunigai, sužinoję apie Judo savižudybę, nupirko puodžiaus žemę už tuos pačius trisdešimt penkis frankus penkiasdešimt santimų ir palaidojo toje vietoje tą, kuris išdavė Kristų.

Didieji krikščionybės švyturiai įvairiai nušviečia Judo mirties aplinkybes.

Tas klausimas taip ir liko iki galo neišaiškintas. Evangelistas Matas sako, kad Judas "išėjo ir nuėjęs pasikorė" (Mato 27, 3 - 10). Lukas savo evangelijoje nieko apie tai nekalba, užtat Apaštalų darbuose pasakojama, kad išdavikas pasikoręs, paskui pusiau perplyšęs ir "visi jo viduriai išėjo" (Apaštalų darbų l, 18 - 19). Evangelistas Morkus apie paskutines Judo dienas visai nerašo. Pagaliau Jonas, evangelijoje neprasitaręs apie tai nė žodžio, paskui ėmė ir papasakojo savo ištikimajam mokiniui Papijui, kad nedorasis apaštalas vis dėlto pasikoręs, kad virvė besikariant nutrūkusi ir tasai puspakaruoklis paskui ilgai ir laimingai gyvenęs.

Susigaudyk dabar, kad geras, šitoje senų prieštaravimų kupetoje!

Kai dėl manęs, tai vargu ar reikia čia dėstyti mano nuomonę: skaitytojas jau žino ją. Esu tikras, kad Jėzaus niekad nebuvo, lygiai kaip nebuvo ir Judo, Mato, Morkaus, Luko ir Jono ir kad visos tos evangelijos geriausiu atveju parašytos ne anksčiau, kaip mūsų eros antrojo amžiaus pabaigoje, tai yra tuo metu, kai buvo išrasta krikščionių religija, padovanojusi žmonijai tokius dievo avinėlius, kaip Aleksandras VI Bordžija ir Mastajus, Pijus IX*.

*Aleksandras VI (1442 - 1503) - popiežius (1492 - 1503), kilęs iš ispanų bajorų Bordžijų giminės, atsikėlusios į Italiją. Jo popiežiavimas - tai nuolatinis savivaliavimas, klastos ir ištvirkimas. Jis naikino savo priešus durklu ir nuodais. Marksas jį pavadino "ištvirkimo pabaisa".

Pijus IX (grafas Džiovanis Marija Mastajus Feretis, 1792 - 1878) - popiežius (1846 - 1878). 1850 m. įvedė popiežiaus valstybėje teroristinį režimą. Kaip įmanydamas, kovojo prieš revoliucinius sąjūdžius, buvo Italijos suvienijimo priešininkas. Vykdė reakcinę ir antinacionalinę politiką. 1870 m. Pijus IX privertė Vatikano visuotinį susirinkimą paskelbti popiežiaus neklaidingumo dogmą.

63 SKYRIUS. Nuo Piloto pas Erodą ir atgal

"Pilotas jį klausė: Ar tu esi žydų karalius? Jis, atsakydamas jam, tarė: Tu tai sakai. Tuomet vyriausieji kunigai kaltino jį daugeliu dalykų. Pilotas vėl jį klausė, sakydamas: Ar tu nieko neatsakai? Žiūrėk, dėl kokių didelių dalykų jie tave skundžia. Bet. Jėzus daugiau nieko nebeatsakė, taip kad Pilotas stebėjosi." (Morkaus 15, 2 - 5)

- Sargyba, klausyk mano komandos! - suriko kapitonas. - Kryptis - vietininko rūmai. Pirmyn, žengte... arš!

Ir štai Jėzus, kareivių lydimas, nužygiavo į Romos ciesoriaus vietininko Pontijaus Piloto pretoriją*.

*Pretoriją - teismo vieta. Kunigai pasiliko šventykloje, kur buvo jau prasidėję rytmetiniai aukojimai; visi kiti nuskubėjo paskui kareivius, sudarę gana ilgą procesiją. Slinkdama per miestą, ji vis augo, patraukdama daug smalsių praeivių ir žioplių ir netrukus pasidarė visai įspūdingo dydžio.

Tuo metu miestiečiai buvo jau atsikėlę ir ruošėsi imtis kasdienių darbų, bet kur tau!

Daržininkai, prekiaujantys morkomis ir kalafiorais, paukščių lesalo pardavėjos, kaminkrėčiai, daržovininkai, vykstantieji į turgų su daržovėmis ir vaisiais, pienininkės su bidonais, bakalėjininkai, jau atidarę savo krautuvėles, - vienu žodžiu, visa Jeruzalė metė darbą ir pasileido paskui pasmerktąjį į vietininko rūmus, nes visi norėjo pažiopsoti ir pasižiūrėti nemokamo spektaklio.

Jėzų įvedė į pretoriją. Kurį laiką jį paliko ten vieną, tačiau sargyba saugojo visus įėjimus ir išėjimus. Pas kaltinamąjį išėjo Pilotas. Tvirtai surištas balandžio sūnus atrodė taip skurdžiai ir buvo toks nepanašus į pavojingą nusikaltėlį, kad Pilotui jo pagailo. Jis jau buvo girdėjęs apie to tamsaus prastuolio pranašystes ir apie jo raginimą sukilti prieš romėnus, tačiau, kol dar jokio sukilimo nebuvo matyti, nenorėjo kelti savo baudžiančios rankos.

Taigi Pilotas pasižiūrėjo į buvusį dailidę, grįžo pas žydus ir paklausė?

- Kuo jūs kaltinate šitą žmogų, kurį atvedėt į mano pretoriją? Kaltinimai pasipylė, kaip iš kiauro maišo:

- Jis maištininkas!

- Pasileidėlis!

- Jis priešinosi mūsų įstatymams, baudžiantiems svetimautojas!

- Jis laužė subatos įstatymą, draudžiantį sabato šventės dieną dirbti!

- Jis trainiojosi su kekšėmis!

- Jis kurstė liaudį prieš vyriausybę!

- Jis valkata!

- Plėšikas!

- Jis pavogė asilą!

Ir taip toliau ir toliau.

- Visa tai suprantama, - atsakė Pilotas, - bet kas man darbo su jūsų belaisviu? Imkite jį ir bauskite pagal savo įstatymus.

- Matote, - paaiškino jam vienas sinagogos išminčius, - už keletą jo įvykdytų nusikaltimų mūsų įstatymas numato mirties bausmę. O tu žinai pats, kad po to, kai mūsų šalis įsijungė į Romos imperiją, mes netekome teisės skelbti mirties nuosprendžius, iš anksto nesusitarę su ciesoriaus atstovu.

- Tai labai pavojingas maištininkas! - pridūrė kitas, matyt, mokesčių rinkėjas. - Jis ne kartą ragino žmones nemokėti mokesčių, vadindamas save žydų karalium. Be to, jis tikino esąs Kristus, atseit, išganytojas, arba Mesijas, kurio užduotis - išlaisvinti Judėją. O tai dar blogiau!

- Gerai, - sutiko Pilotas. - Bet pirmiausia aš noriu jį pats apklausti.

Vietininkas grįžo pas Jėzų.

- Klausyk, ar tu iš tikrųjų laikai save žydų karaliumi? - paklausė.

Jėzus atsakė:

- Ar tu to klausi savo noru, ar pakurstytas mano priešų, kurie mane kaltina, jog aš laikąs save žydų karaliumi?

Ir vėl veikė tiktai žmogiškoji Kristaus prigimtis, todėl jis tiesiog išsisuko nuo atsakymo. Pilotas susiraukė.

- Tavo priešai man visai nerūpi. Aš esu romėnas, bet ne žydas. Į jūsų žydiškus vaidus nesikišu. Tavo žmonės ir tavo kunigai atvedė tave pas mane. Paaiškink, ką padarei?

Tačiau Jėzus susilaikė nuo atsakymo.

- Bent pasakyk, kas ta tavo karalystė, į kurią tu, kaip sako, pretenduoji?

- Mano karalystė ne čia. Jeigu ta karalystė butų žemėje, tai mano šalininkai kovotų už mane ir nebūtų leidę pakliūti man į priešų rankas.

- Vadinasi, tu esi karalius be karalystės?

- Kartoju: mano karalystė ne šio pasaulio.

- Nesvarbu, kur ji, bet tu vis dėlto laikai save monarchu, ar ne taip? Vadinasi, tu karalius?

- Tu tai pasakei.

"Atrodo, vargšelis tikrai silpnaprotis", - pagalvojo Pilotas. Jis vėl nuėjo pas vyriausius kunigus ir žmones.

- Mano nuomone, - tarė jis, - jūsų belaisvis nenusipelno kartuvių.

Atsiliepdama visa minia vienu balsu užbliovė:

- Ne, ne! Nusipelno! Mirtis jam!

Ir vėl ant pateptojo galvos pasipylė baisiausi kaltinimai. Tuomet vietininkas įsakė atvesti Jėzų ir kreipėsi į jį:

- Girdi, kiek daug liudytojų prieš tave?

Buvęs dailidė tylėjo. Jį vėl apkaltino kursčius žmonėse maištą ir Pilotas paklausė: