Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Todėl, mielosios ponios, niekad nevalgykite obuolių, nes nežinia, kokios bus pasekmės.

Jei nebūtų buvę Ievos, nebūtų buvę ir pirmapradės nuodėmės problemos. Antra vertus, jei Joakimo duktė nebūtų paišdykavusi su balandžiu, nebūtų buvę nei Jėzaus, nei mūsų viešpaties kentėjimų.

Bet kokia prasmė apgailestauti dėl to, kas jau įvykę? Kaip bausmę už rojaus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą, - už kurį, beje, žmonių giminė, kaip žinoma, buvo jau smarkiai nubausta, - mūsų viešpaties dievo sūnus turėjo iškentėti visokias kančias, kurias jis pats iš anksto nusistatė ir pasiskyrė. Tad pasiimkite švarias nosines, nes dabar, mano bičiuliai, reikės verkti ir gailiai raudoti.

Rūpestingai surištą Jėzų nuvedė iš pradžių pas Aną, kuris buvo Kajipo uošvis.

Sakydamas "nuvedė", aš ne visai tiksliai kalbu. Pasak evangelijos, visagalį mūsų viešpatį, žemės ir dangaus sutvėrėją, tempte tempė iki pat minėtojo Ano namų, paragindami spyriais ir smūgiais į sprandą. Bet juo labiau niršo žiaurūs kareivos, tuo labiau džiaugėsi visagalis sutvėrėjas ir linksminosi širdyje.

"Tai bent pasisekė! - kalbėjo sau vienas. - Kareivėliai darbuojasi puikiai! Būbt!!! - kumščiu į nugarą... Bac!!! - batu truputį žemiau... Taip! Visiškai teisinga bausmė už suvalgytą obuolį... Ir jei tėtis Sabaotas vis dar nepatenkintas, tai jam nė pats velnias neįtiks!"

Anas ėmė klausinėti Jėzų apie jo skelbtąją doktriną.

Jėzus, stengdamasis kuo daugiau kentėti, atsakinėjo jam gana aštriai:

- Tai, ką aš kalbėjau, turėjo būti pasakyta. Kam klausinėji mane? Pasiklausk girdėjusius, ką kalbėjau - jie viską žino.

Ir parodė į aplinkui susirinkusią minią.

Tuomet vienas žmogus, užsigavęs dėl to, kad nori jį įvelti į kažkokią tamsią istoriją, smagiai vožė Jėzui per dieviškąjį skruostą, sakydamas:

- Tai šitaip tu atsakinėji vyriausiajam kunigui?

Šis argumentas prablaivė pateptąjį ir jis susyk pasidarė romus kaip avinėlis.

- Jeigu aš sakiau netiesą, - sumurmėjo jis, - įrodyk, kad tai netiesa. O jeigu tiesą, tai kam mane muši?

Reikia priminti - ir daugiau to nebepamiršti, - kad Kristus turėjo dvi prigimtis: dievišką ir žmogišką. Kaip tik dėl tos priežasties per visą viešpaties kančią mes matysime, kad jis čia juokiasi iš savo priešų kaip dievas, kuriam nusispiaut į visus kentėjimus, čia raitosi iš skausmo ir žmogiškai galvoja vien apie tai, kad kuo greičiau pasibaigtų šis kvailas spektaklis.

Nustatyti, kuriuo momentu veikė dieviškoji Kristaus prigimtis, o kuriuo - žmogiškoji, yra be galo svarbi teologinė problema. Dviejų prigimčių paslaptis nepaprastai paini ir sudėtinga.

Tarp mūsų kalbant, - malonūs skaitytojai, tikiuosi, jog su jumis galiu būti atviras, - jei aš būčiau vienas iš tų vikruolių, kurie sugalvojo krikščionių religiją, tai nebūčiau į ją įtraukęs juokdariškos dvilypės prigimties dogmos. Aš būčiau tiesiai pasakęs, jog nuo tos akimirkos, kai balandis įbruko į mergelės Marijos skreitą savo kolegą iš dieviškosios trejybės, pastarasis neteko dievystės ir atgavo ją tik po mirties. Poną Jėzų visose žemiškose peripetijose aš būčiau pavaizdavęs kaip paprasčiausią žmogų; jis man butų nedaręs jokių stebuklų, o kiekvieną kartą, kai veiksmo eiga būtų pareikalavusi dievo įsikišimo, tą vaidmenį gana sėkmingai būtų atlikęs patsai tėtis Sabaotas, parodydamas mažatikiams, kad jis su Jėzumi veikia išvien. Mano Jėzus, jeigu aš būčiau jį sugalvojęs, būtų vėl virtęs dievu, tik po paskutinio žmogiško atodūsio.

Dabar gi patys spręskite, ar galima rimtai žiūrėti į viešpaties kančias, kai net kunigai teigia, jog balandžio sūnus buvęs kartu žmogus ir dievas ir galėjęs savo noru arba kentėti kančias, arba nieko nejausti?

Atvirai kalbant, tiktai geroką kvailį gali sugraudinti šitokios nesuprantamos būtybės pergyvenimai.

Anas nieko taip ir neišgavo iš mūsų lyg ir dievo, lyg ir žmogaus, suvaržyto virvėmis tarsi rūkyta dešra ir šitokį jį pasiuntė savo žentui Kajipui.

Kajipas, šventyklos sargybos kapitono įspėtas, tuo metu jau buvo sušaukęs sinedrioną, vykdžiusį Judėjoje aukščiausiojo teismo funkcijas. Susirinkus pilnam kvorumui, posėdyje dalyvaudavo septyniasdešimt vienas narys, tačiau užtekdavo ir dvidešimt trijų dalyvių, kad dvasinio tribunolo nutarimai įgytų įstatymo galią.

Svarstant bylas, sinedriono seniūnas, arba nazis, sėdėdavo specialioje pakyloje; jo nesant, šias pareigas eidavo aukščiausias vyriausiasis kunigas, renkamas kiekvienais metais. Aplinkui jį ant pagalvių, sudėtų tiesiog ant žemės, pusračiu susėsdavo visi kiti teismo nariai. Iš šio pusračio kraštų sėdėdavo du sekretoriai; vieno pareiga būdavo užrašinėti kaltinimus, o kito - surinkti visa, ką buvo galima pasakyti kaltinamojo naudai. Nazio dešinėje sėdėdavo dar viena žymi asmenybė - saganas, arba teismo tėvas, kuris sekdavo diskusijų eigą, o šalia jo - išminčiai, nuolatiniai teismo tarėjai. Jaunesnieji sargybos karininkai su virvėmis ir diržais rankose saugodavo kaltinamąjį, pasirengę kiekvieną akimirką surišti jį, jei sumanytų priešintis. Kaip matote, viskas vykdavo pagal tvirtai nustatytas taisykles, be jokių nukrypimų.

Kaip tik toks, jei tikėsime evangelija, buvo dvasinis teismas, prieš kurį stojo Jėzus.

Reikia pasakyti, kad šiuo atveju kai kuriems teismo dalyviams visiškai nebuvo ko veikti: būtent, sekretoriui, turėjusiam užrašinėti palankius kaltinamajam parodymus. Spręskite patys: apaštalai išsibėgiojo visi ligi vieno, o daugiau ten nebuvo jokio liudininko, galėjusio ginti mūsų viešpatį.

Raštininkas pradėjo šaukti kaltinimo liudininkus. Jų prisirinko visas būrys. Šios knygos, kuri parašyta tiksliai pagal evangelijų medžiagą, skaitytojai jau žino, kad Jėzus gyveno toli gražu ne be priekaištų, todėl teismui pateiktos žinios apie kaltinamojo poelgius tikriausiai padarė teisėjams labai blogą įspūdį. O kai dėl jo biauraus pagyrūniškumo, tai čia įrodymų buvo tiek ir tiek. Tarp kitko du liudininkai priminė Jėzui, kaip jis ne kartą gyrėsi šventykloje: galiu, girdi, sugriauti dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti be kitų pagalbos.

Pamenate tą istoriją? Mesiras Kristus, jausdamas minios paramą, dažnokai girdavosi turįs antgamtinę galią ir sugebąs iškrėsti pačius neįtikimiausius triukus.

Liudininkai paaiškino teismui, kad kaip tik tokiu pagyrūniškumu Jėzus sugundęs daugybę naivių kvailių, tikinčių net pačių paskutinių šarlatanų žodžiais. Liudininkus prisaikino.

- Žinokite, - pasakė jiems Kajipas, - jeigu jūs pamelavote, tai nekaltojo kraujas kris ant jūsų ir ant jūsų vaikų.

Tai buvo tradicinė formulė. Po tokio iškilmingo įspėjimo liudininkai pakartojo savo parodymus.

Labai įdomu - manau, kad skaitytojai tai įvertins, - jog visi keturi evangelistai vadina melagingais liudininkais tuos žmones, kurie tik pakartojo tai, ką truputį anksčiau pasakojo patys evangelistai!

Jėzus į šį kaltinimą nieko neatsakė.

Kajipas atsistojo ir kreipėsi į suimtąjį.

- Girdėjai parodymus? - paklausė. - Ar tiesa, kad, piktnaudžiaudamas tamsių žmonių pasitikėjimu, tu stengeisi juos sugundyti, gyreisi turįs antgamtinę galią ir žadėjai per tris dienas vėl atstatyti dievo bažnyčią, jeigu ji sugriūtų? Ar tiesa, kad taip sakei?

Jėzus, kaip ir pirmiau, tylėjo.

- Ko gi tu nieko neatsakai? - klausinėjo toliau vyriausias kunigas. - Juk jeigu taip esi sakęs, vadinasi, gyreisi savo visagalybe. Norint padaryti tokį stebuklą, reikia būti pačiu dievu ar bent dievo sūnumi... Todėl prisaikinu tave gyvuoju dievu, pasakyk mums: ar tu tikrai esi dievo sūnus?