Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Kas čia dabar? Kas atsitiko? Ko reikia?

- Tai aš, tavo mokytojas ir dievas... Aš, Jėzus!

- Taip, taip, žinau... Ko tau reikia? Kuo galiu patarnauti?

- Niekuo. Aš tik norėjau įsitikinti, ar nemiegi, ar budi ir meldiesi, kaip tave prašiau...

- O kaipgi, viešpatie... Aš budžiu... Ir meldžiuos. Vis galvoju apie tave.

- Verčiau patylėtum! Tu knarkei taip, kad, užėjus audrai, net griausmą būtum užtrenkęs!

- Garbės žodis, viešpatie... Aš tik snustelėjau.

- Pasakok sveikas kam kitam!

- Prisiekiu tau, mokytojau...

- Neprisiek, nes tik padidinsi savo nuodėmę. O kaip tavo kolegos?.. Irgi kirmija kaip užmušti! Nieko sau mano mokiniai!

Jėzus pažadino Jokūbą su Jonu ir gerokai davė jiems pipirų.

- Iš tikrųjų sakau jums: budėkite ir melskitės! Man būtinai reikia žinoti, kad jūs esate su manimi. Budėkite, idant neįpultumėt į pagundą.

Petras būtų galėjęs jam atsakyti: "Kaip tik miegodami mes mažiausiai rizikuojame pasiduoti pagundai!"

Bet jis nieko neatsakė.

- Dvasia tvirta, bet kūnas silpnas, - užbaigė Jėzus ir grįžo iš kur atėjęs.

Matyt, jis dar nebuvo iki dugno ištuštinęs garsiosios kartybių taurės.

Atsidūręs prie tos neskanios taurės, dievažmogis vėl ėmė maivytis ir verkšlenti:

- Viešpatie, dieve mano, kaip ilgai nesibaigia ši velniava!

A-ja-jai! Jei būčiau žinojęs, kas manęs laukia, kai skverbiausi į nesuteptąją savo mergiškosios mamos įsčią, tai už jokius pinigus nebūčiau daręs tokios kvailystės! O svarbiausia, aš jau dabar numatau: žmonės nė nepadėkos man, kad save aukoju... Tėve, mano tėve, atimk nuo manęs tą šlykštų gėrimą!..

Bet angelas neatstojo ir vis kišo jam lemtingąją taurę.

- Gerk, Jėzau, gerk! - įkalbinėjo jis pateptąjį. - Kas įpilta, turi būti supilta. Vis tiek neišsisuksi, tad verčiau užbaik greičiau. Juk mirštama tik vieną kartą!

- Žinau, girdėjau tuos plepalus, mano angeliškasis bičiuli, bet pasakok tu tuos dalykus kam nors kitam. Tu taip kalbi, kad pasaldintum man tą piliulę, o pats netiki nė vienu savo žodžiu.

Ir jis suvirpėjo visu kūnu. Tačiau netrukus Jėzus truputį atsigavo ir su nauju įkarščiu ėmė verkšlenti:

- Tėve, mano tėve! Jei ta taurė negali praeiti mano neišgerta, tebūnie tavo valia!

Vienu mauku užsivertė jis tą nelemtą indą ir supylė viską į gerklę; dugne tepasiliko vien karčios nuosėdos.

Sugrįžęs pas mokinius, Jėzus vėl rado juos miegančius, kaip ir pirmą kartą. Teko vėl juos purtyti ir gėdyti dėl netinkamo elgesio. "Ir jie nežinojo, ką jam atsakyti", - pastebi evangelistas Morkus.

Jėzus pasitraukė trečią kartą. Angelas laukė jo, reikalaudamas išlaižyti net ir tirščius - viską ligi paskutinio lašo. Iš tiesų tai buvo jau per daug! Kartu angelas papasakojo Jėzui, kokie nemalonumai laukia jo artimiausioje ateityje ir šis pareiškė visų tų kentėjimų nepakelsiąs. Po to jis puolė į tikrą isteriją, visiškai kaip silpnučių nervų gražuolė ir gerą ketvirtį valandos voliojosi po žemę, pasišokėdamas it karšis keptuvėje.

- Ne, ne, to jau per daug, mano tėve! - klykė jis spardydamasis.

"Jo prakaitas pasidarė kaip lašai kraujo, varvančio žemėn", - tvirtina evangelistas Lukas (22, 44).

Tačiau angelas buvo nepermaldaujamas.

- Baik viską laižyti! - vėl užriko jis ir privertė Jėzų praryti pačias karčiausias nuosėdas ligi paskutinės raselės.

Tik tada tėtušis Sabaotas pasigailėjo savo, taip sakant, sūnaus. Taurei ištuštėjus, jis pasiuntė angelui neblogą mintį.

Jėzus tuo momentu buvo jau visiškai nusiplūkęs. Angelas pasilenkė prie jo ir sušnibždėjo į ausį:

- Nebūk kvailas ir negadink sau nervų dėl kažkokio tuzino antausių! Jei būtum paprastas mirtingasis, tada, žinoma, būtų ne juokai, betgi tu esi dievas! Ką, nejaugi pamiršai? Vadinasi, tu kentėsi lygiai tiek, kiek pats panorėsi. O jei patinka, gali ir visai nekentėti, tik apsimesti, kad kenti už žmonių giminę. Supratai?

Jėzus kaip mat atsitokėjo ir pašoko ant kojų. Jis padėkojo angelui, laiku priminusiam jo visagalybę ir išdidžiai mostelėjęs, ištarė:

- Nūnai jaučiuosi galįs iškęsti bet kurias kančias!

Trečią kartą sugrįžo jis pas mokinius, trečią kartą rado knarkiančius dar smarkiau ir trečią kartą juos vargais negalais pribakštino.

- Jūs nepataisomi, - pareiškė balandžio vaikas. - Kelkitės, kad jus kur galas! "Kelkitės, eikime, štai prisiartino tas, kurs mane išduos." (Žr. Mato 26, 36 - 46; Morkaus 14, 32 - 42; Luko 22, 40 - 46; Jono 15, 1 - 27; 16, 1 - 33; 17, 1 - 26.)

59 SKYRIUS. Nenumatytos peštynės

"Vienas jų ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Atsiliepdamas Jėzus tarė: Liaukitės, jau gana; ir prisilietęs jo ausies, išgydė jį. Tiems gi, kurie buvo atėję prie jo, vyriausiems kunigams, šventyklos viršininkams ir vyresniesiems Jėzus tarė: Išėjote su kalavijais ir su vėzdais, lyg kad prieš galvažudį." (Luko 22, 50 - 52)

Dabar, jei jūs nieko prieš, grįžkime prie neištikimojo apaštalo Judo.

Jėzus, kaip žinoma, gana įsakmiai išreiškė savo sutikimą, kad Judas išduotų jį į vyriausių kunigų rankas. Todėl Judas ir išvyko ieškoti šventyklos sargybinių.

Pamatęs uždususį apaštalą, šventosios milicijos kapitonas susirūpino.

- Jau? - paklausė. - Vadinasi, čiumpame jį šiandien?

- Negalima gaišti nė minutės! - atsakė Judas. - Dabar Jėzus ką tik pavakarieniavo ir eina į Alyvų kalną - truputį pasivaikščios, kad skrandis geriau virškintų. Jeigu jūs teiksitės eiti paskui mane, mes jį nutversim be jokio vargo. Kitos tokios progos nebebus!

- Tuojau paskelbsiu būriui kovinį aliarmą.

Surinkęs sargybinius, kapitonas sukomandavo:

- Bū-ryyys, dešinės sukimuuu, žengteee... arš!

Sargybiniams iš paskos nuskubėjo keletas atsakingų sinedriono valdininkų ir vyriausių . kunigų tarnų. Taip visa procesija nužygiavo iki Getsemanės sodo tvoros. Čia sargybos kapitonas susirūpino:

- Palaukite. O kaip mes pažinsime mesirą Jėzų tarp visų kitų driskių?

- Teikitės nesijaudinti, - atsakė Judas. - Tai jau mano reikalas. Ką pabučiuosiu, tas ir bus mums reikalingas žmogus.

- Aišku.

Buvo dar tamsoka. Kareiviai užsidegė deglus ir žibintus. Apaštalai, pažadinti tos iliuminacijos, naiviai stebėjosi:

- Žiū! O čia kas per deglų eisena? Matyt, kur nors netoliese vestuvės ir jie nori pagerbti jaunavedę!

Jie nė neįtarė, kad šią naktį jaunosios vaidmuo teks balandžio vaikui.

O Jėzus neturėjo jokių iliuzijų. Jis žinojo. Jis ramiai laukė, kada sargyba sueis į sodą.

Judas tuo metu nusprendė įspėti kareivius, kad areštuotinas asmuo turi antgamtinių sugebėjimų. Kad ir kaip atrodys keista mano skaitytojams, bet faktas yra faktas: evangelija teigia, kad Judas atsisuko į sargybos kapitoną ir pasakė:

- Būkite atsargūs! Jis gali padaryti visokių stebuklų, todėl čiupkite kuo greičiau, kol neatsikvošėjo. O kai nutversite, tada jis nieko jums nebepadarys, tada visos dieviškosios savybės jam nebepadės. Bet veikti reikia vikriai. Svarbiausia - pulti jį ir sučiupti, kai tik aš parodysiu.

Tačiau įvykdyti savo plano jis nesuspėjo. Vos tik kareiviai įsiveržė į sodą, Jėzus išėjo priešais ir paklausė:

- Ko ieškote?

Judas suprato, kad visi jo apskaičiavimai žlugo ir stovėjo žado netekęs. Bet sargybos kapitonas, kuris neturėjo ko slėpti, atsakė:

- Mums reikia Jėzaus iš Nazareto.

Pateptasis žengė žingsnį į priekį ir paprastai tarė:

- Tai aš.

Efektas buvo baisus. Tardamas tuos žodžius, Jėzus kvėptelėjo ir visas sargybos būrys virto ant žemės - sugriuvo nelyginant kortų namelis. Iš jo liko tik netvarkinga krūva. Vargšai kareiviai pamanė, kad juos perkūnas trenkė. Gulėdami ant žemės, jie čiupinėjo išsigandę savo rankas bei kojas ir šnibždėjosi: