Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Išdavikui net nosis ištįso. Jis jau neabejojo, kad dabar jį galutinai demaskuos ir gerokai sugadins jam nervus. Tačiau matydamas, kad balandžio sūnus tyli ir visai nesirengia atiduoti jo sudoroti kitiems šutvės nariams, Judas kiek padrąsėjo. Jis vienas sau tikriausiai taip pagalvojo: "Iš tiesų, jeigu jis nusprendė padaryti taip, kad aš jį išduočiau šventyklos sargybai, tai, matyt, turėjo savo sumetimų ir todėl man nėra ko varžytis. Kas žino, gal širdy jis net džiaugiasi šituo dalyku? Viešpaties keliai nežinomi. Šiuo atveju aš esu tik įnagis dievo rankoje. Taigi kol dar neįvyko dangaus valia ir kol aš dar neatlikau savo vaidmens, reikia drūtai išgerti ir užkąsti."

Taip pagalvojęs, jis mauktelėjo geroką gurkšnį vyno. Beje, Judas ne tiktai gėrė, bet ir valgė už tris, nieko neimdamas į galvą. Vienu žodžiu, jis vienintelis iš visų apaštalų kaip reikiant pagerbė Velykinį stalą.

Puotai baigiantis, Jėzus paėmė vieną ilgą duonos kepalą ir atlaužė nuo jo kampą.

"Še, kad nori! - pamanė apaštalai. - Negi jis dar neprivalgė? Na ir apetitas!"

Visi žiūrėjo į pateptąjį, išpūtę akis.

O jis pakėlė atlaužtą duonos gabalą ir tarė:

- Aš jau seniai esu jums sakęs, kad mano kraują galima laikyti gėrimu, o kūną - mėsa ir kad ateis diena, kai jūs gersite mano kraują ir valgysite mano kūną. Tad štai, sakau jums, ta diena atėjo.

- Viešpatie, pasigailėk! - choru sušuko apaštalai, teisybę sakant, nelabai tikėdami tais žodžiais, kadangi jau buvo apsipratę su savo vadovo juokais.

- Taip, taip, aš visai rimtai turiu garbę jums pranešti: toji diena atėjo.

Apaštalai net apstulbo.

- Bet jūs nesijaudinkite, - : varė toliau Kristus. - Aš neliepsiu jums gerti kraują tiesiai iš mano venų ir užkandžiauti bifšteksu iš mano... hm-hm... Matote šią duonos žiauberę?

- Matome!

- Taigi ši duona - mano kūnas. Be abejo, pažiūrėti ji visai nepanaši į mėsą, bet nereikia tikėti apgaulinga išore. Šis duonos gabalas, kurį galima palaikyti paprasta duona, iškepta gretimoje kepykloje, iš tikrųjų yra mano kūnas. Suvalgykite jį ir būsite paragavę mano kūno. Ir nebevartykite akių - aš kalbu visai rimtai!

Tada jis atsigręžė į Joną ir Petrą:

- "Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas!" Kramtykite ir nurykite ir ne po trupinėlį, bet po visą gabalą!

Ir jis liepė kiekvienam suvalgyti po gerą gabalą duonos.

Štai jums dar viena scena, kurioje mes, nusidėjėliai, matome tik keistą jausmų ir minties iškraipymą. Tuo tarpu šventeivos yra įsitikinę, kad Jėzus nė nemanė pasijuokti iš apaštalų.

Paskui pateptasis paėmė savo taurę ir pradėjo išdarinėti su ja tas pačias nesąmones:

- Gerkite visi, nes tai yra mano kraujas, nors jums atrodo,

kad - vynas. O iš tikrųjų čia yra mano kraujas, kuris bus išlietas už jus. Todėl nesiraukykite ir gerkite, gerkite, draugai, mano kraują - jo skonis visai neblogas!

Apaštalai apsiramino. Tokio kraujo jie būtų galėję išmaukti ne vieną litrą. Tad ilgai įkalbinėti neteko nė vieno.

Taip buvo amžiams įsteigtas šventosios komunijos ritualas. Kaip tik šia evangelijos vieta remiasi kunigai, kad turėtų progą kiekvieną rytą prieš pusryčius gurkštelėti balto vynelio ir tariamai atlikti kažkokią didelę misteriją, neįmanomą suprasti paprastiems mirtingiesiems.

Paskui Jėzus pridūrė:

- Kai manęs jau nebus su jumis ir kai panorėsite prisiminti savo brangųjį mokytoją, darykite, kaip aš jus pamokiau, tai yra išgerkite ir užkaskite - tai ir bus mano atminimas.

Reikia manyti, kad balandžio vaikas neiškentė nepadaręs dar vienos užuominos išdavikui, esančiam toje pačioje salėje, nes Petras norėjo tą klausimą išsiaiškinti iki galo. Kaip sako evangelija, tuo momentu Jonas, kurį Jėzus mylėjo labiau už kitus, išsitiesė savo guolyje ir padėjo galvą ant mokytojo krūtinės.

Petras kumštelėjo alkūne Joną ir šnipštelėjo jam į ausį:

- Kadangi tu esi numylėtinis, tai paklausk jį: kuris gi iš mūsų esam išdavikas?

Jonas dar labiau prisiglaudė prie Jėzaus krūtinės ir tyliai pakartojo klausimą.

- Mane išduos tasai, kuriam paduosiu duonos gabalą, pavilgytą dubenyje, - atsakė Mesijas Jėzus taip, kad galėjo girdėti tik vienas Jonas.

Judas net neįtarė, kad šį kartą mokytojas taip nedviprasmiškai išduos jį vienam iš apaštalų. Todėl, kai Jėzus atkišo jam duonos gabalą, jis ramiai jį paėmė.

"Tai niekšas!" - tur būt, pamanė Jonas.

Tačiau Jėzaus favoritas nusprendė pasipiktinimą nuslėpti: evangelijoje niekur nepasakyta, kad jis būtų bent pamėginęs demaskuoti veidmainį kolegą.

Tuo tarpu laikas ėjo, nakties tamsa tirštėjo, buvo jau vėlu. Jėzus norėjo greičiau viską baigti.

- Klausyk tamsta, - kreipėsi jis į Judą. - Jeigu turi reikalą, tai nebedelsk. Ką manai daryti, daryk greičiau!

- Apie ką tu, o viešpatie? Ir tu man sakai tokį dalyką!..

- Gerai, eik greičiau, kur tau reikia!

Mokiniai girdėjo paskutiniuosius Jėzaus žodžius, bet pagalvojo, kad jis liepė Judui dar ko nors nupirkti šventėms: juk kaip tik Judas buvo visos kompanijos kasininkas.

Tik vienas Jonas galėjo suprasti, kas iš tikrųjų dedasi. Jis matė, kaip Judas, paėmęs iš Kristaus rankų duoną, tuojau atsikėlė ir išėjo. Dabar jo niekas nebesulaikė. Užgniaužęs paskutinius sąžinės priekaištus, jis pasileido šventyklos link.

Jam išėjus, vėl prasidėjo pokalbis prie stalo.

Jėzus ėmė sakyti apaštalams paskutinius pamokymus. Jis vadino juos savo vaikais ir kalbėjo apie vietą, kur eina ir kur niekas negali juo pasekti.

Petras, visą vakarą nepraleidęs nė vieno tosto, buvo jau, taip sakant, įkaitęs.

- Kame gi ta vieta, kur mes negalime paskui tave eiti? - suriko jis. - Nėra tokios vietos žemėje!.. Štai, sakysim, aš prisiekiu, kad nė už ką tavęs nepaliksiu! Kur eisi tu, ten eisiu ir aš... Kur būsi tu, ten bus ir Petras. Su tavimi gyvensiu ir mirsiu!.. Šimts perkūnų! Tik tark žodį ir aš numirsiu už tave! Balandžio vaikas patraukė pečiais.

- Dievulėli, koks entuziazmas! - pastebėjo jis, - gerai, kad aš viską žinau iš anksto... Jei pasikliaučiau vien tavimi, mielasis, tai mano priešams nebūtų kas veikia. Bet aš pasikliaunu tik pačiu savimi. Aš turiu save paaukoti. Ir esu tam pasiruošęs...

- Tegu mane kur skradžiai! - plyšojo toliau Petras. - Kas čia per auka, kurios negalima atšaukti?! Prisiekiu, aš eisiu su tavimi ir į kalėjimą ir į mirtį!

- : Gana, Petrai, užteks girtis...

- Viešpatie, nekalbėk taip!..

- Verčiau klausyk manęs! Pirm, negu gaidys užgiedos, tu dar šiandieną tris kartus išsiginsi manęs.

- Dar ką išgalvojai! Aš gi...

- O aš tau sakau, Petrai, kad taip ir bus.

Nebežinodamas, ką daugiau sakyti, Petras nukorė galvą.

Bet sau vienas nusprendė įrodyti mokytojui, kad šis smarkiai klysta ir jo kaip reikiant nevertina. Jėzus vėl paklausė apaštalus:

- Kai aš jus siunčiau į Galilėjos kalnus be pinigų, be apavo ir net be krepšio, tai ar jums ko nors trūko, jei neskaitysim šių smulkmenų?

- Ne, viešpatie.

- Tad dabar tas, kuris turi krepšį ar maišą, tepasiima jį, o tas, kuris nieko neturi, tegu viską parduoda, net drabužius ir tegu nusiperka sau kalaviją, nes netrukus prasidės tokios peštynės... Ir išsipildys tą dieną pranašystė apie Izraelį.

- Kokia pranašystė?

- Ogi tokia, kad Mesijas bus pastatytas greta galvažudžių.

- Nebijok! Mes tave apginsim! Žiūrėk, mes jau turim du kalavijus!

- Oho, tai dargi daugiau, negu reikia, - pasakė Jėzus ir užbaigė: - Na, pasikalbėjom ir gana. Dabar eikim pakvėpuoti grynu oru. (Žr. Mato 26, 21 - 29; Morkaus 14, 18 - 25; Luko 22, 19 - 23; Jono 13, 23 - 38.)