Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

55 SKYRIUS. Už pusaštunto

"Tuomet vienas iš dvylikos, kurs vadinosi Judas Iskarijotas, nuėjo pas vyriausius kunigus ir jiems tarė: Ką norite man duoti ir aš jį jums išduosiu? Jie gi jam paskyrė tris dešimtis sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos jį išduoti." (Mato 26, 14 - 16)

Tegu jį velniai! Kad jis skradžiai žemę! Kad jį perkūnas nutrenktų! Jį patį ir visą jo giminę!..

Maždaug šitokiais prakeikimais balandžio sūnų garbstė bažnyčios kunigaikščiai, fariziejai ir Erodo šalininkai, susirinkę Kajipo rūmuose.

Tai buvo trečiadienį, rytojaus dieną po to, kai romusis ir švelniaširdis Jėzus išliejo ant jų savo prakeikimų srautą. Ypač siuto fariziejai: su "kupranugarių rijikais" jie dar būtų apsipratę, bet "pabaltintų karstų" niekaip nevirškino.

- Štai jau treji metai, kai mes renkamės kas sau, - prabilo vienas iš jų, toks liesas, kaulėtas išstypėlis, - ir kas sau svarstome, kaip atsikratyti tuo nelaiminguoju Jėzumi. O rezultatai?

Aš klausiu: kokia nauda iš visų mūsų pokalbių, jeigu Jėzus iki šiol vaikštinėja laisvas?

Jo kalba buvo kupina kartėlio.

- Reikėtų mums mažiau plepėti, o daugiau veikti! - drebančiu balseliu parėmė jį senukas.

- Šventa teisybė! Gerai pasakyta! - vienu balsu pritarė visi kiti.

Kajipas, kuris, būdamas tais metais vyriausiu kunigu, ėjo pirmininko pareigas, pareikalavo nutilti.

- Ponai, - tarė jis, kai susirinkusieji nurimo, - veiksmai, žinoma, turi savo pranašumų, bet juos reikia iš anksto gerai apgalvoti. Visi anksčiau padaryti nutarimai rodo mūsų nepalaužiamą troškimą veikti, tuo tarpu begaliniai atidėliojimai ir nutarimų vykdymo delsimas ne mažiau nenuneigiamai rodo mūsų pakantumą, humaniškumą ir gailestingumą. Mes visam pasauliui įrodėme, kad buvome ir esame didžiadvasiai žmonės, moką pareigos jausmą suderinti su didele kantrybe. Bet šiandien dargi mūsų kantrybei atėjo galas. Nešvankūs Jėzaus tauškalai peržengė visas ribas! Todėl siūlau kuo greičiausiai priimti nutarimą, kuris šį kartą bus įvykdytas be jokių atidėliojimų ir delsimo.

- Puiku! Labai gerai! Pagaliau! - vieningai pritarė jam susirinkimas, tiktai Nikodemas ne: jis apskritai labiau mėgo susilaikyti ir niekad nenusižengė šiai taisyklei.

- Kas dar nori žodžio? - paklausė pirmininkaujantis Kajipas.

Atsistojo kažkoks fariziejus.

- Kalbėkite!

Atsikosėjęs ir nusišnypštęs, fariziejus prabilo:

- Ponai, aišku kaip diena, kad tasai žmogus labai pavojingas maištininkas. Savo keistais išsišokimais jis sugebėjo suburti ištisą sukčių ir mulkių gaują: vienus pas jį atvedė nedorybės, kitus - nepaprastas kvailumas. Ši sukčių goveda dabar jau rimtai graso viešajai tvarkai ir saugumui, bet, aišku, pasidarys visai nepavojinga, jei neteks vadovo. Vadinasi, mes visi turime stengtis užklupti maištininką netikėtai, nesukėlę įtarimo kitiems gaujos nariams. O kai jis bus mūsų rankose, su juo mikliai susidorosim, nes nėra tokios nedorybės, kurios jis neturėtų ir nėra tokio prasižengimo ar nusikaltimo, kurio šis avigalvis nebūtų padaręs.

- Teisybė! Gerai šneka!

- Pradedant straipsniu, numatančiu bausmę būrėjams ir ateities spėjėjoms už piktnaudžiavimą visuomenės pasitikėjimu ir baigiant įsaku prieš darbo jėgos verbuotojus, duodančius melagingus įsipareigojimus, jis yra pažeidęs visus mūsų įstatymus. Sudaryti kaltinamąją išvadą bus vieni niekai: draudžiami susirinkimai, viešas ir slaptas ginklo nešiojimas, gatvėse sukelti neramumai, slapta draugija, sąjūdžiai, gresia visuomenės saugumui, valkatavimas, manifestacijos su lozungais ir simboliais, propaguojančiais neklusnumą, elgetavimas, įžeidimai veiksmu, raginimai vykdyti nusikalstamus aktus, tarpusavio neapykantos ir nesantaikos kurstymas, agitacija prieš teisėtą valdžią, vagystės, apgavystės, kulto tarnautojų įžeidinėjimai, valstybinės religijos pajuokimas, kėsinimasis į privatinę nuosavybę, amoralus elgesys, šeimas krikdančios kalbos, mėginimas nuversti esamą valstybinę santvarką, gynimas veiksmų, kuriuos įstatymas kvalifikuoja kaip nusikalstamus, kėsinimasis į prekiavimo laisvę, pasipriešinimas valdžios organams ir taip toliau ir toliau... Todėl, ponai, priimkime šitokį nutarimą: tuojau pat po velykų minėtąjį Jėzų reikia suimti ir nedelsiant nuteisti. Aš baigiau, ponai. Dėkoju už dėmesį.

Griausmingai aidint susijaudinusios auditorijos aplodismentams, oratorius atsisėdo ir Kajipas susirinkusiųjų vardu jam padėkojo.

- Jūs išreiškėte visų mūsų jausmus, - pasakė jis. - Leiskite jus nuoširdžiausiai pasveikinti. Nemanau, kad kas nors galėtų sugriauti tokius įtikinamus ir logiškus argumentus, todėl jūsų pasiūlymą siūlau balsuoti.

- Teisingai! Balsuoti! Balsuoti!

- Taigi visi, kurie sutinkate, kad minėtąjį Jėzų tuojau po Velykų reikia suareštuoti ir perduoti kompetentingiems tardymo organams, turite įmesti biuletenį su žodžiu "už". Jeigu kas, - nors aš tokia galimybe netikiu, - minėtojo Jėzaus veiksmų nelaiko nusikalstamais, teparašo žodį "prieš".

Sinedriono balsų skaičiavimo komisijos nariai perėjo su urnomis palei suolus ir netrukus pirmininkaujantis Kajipas paskelbė balsavimo rezultatus.

Svarstyta: Pasiūlymas areštuoti minėtąjį Jėzų tuojau pat po velykų.

Dalyvavo - 247 žmonės

Balsavo - 247 žmonės

Už pasiūlymą balsavo - 246 žmonės

Prieš - nė vieno

Susilaikė - l žmogus

Nutarta: Pasiūlymą priimti vienbalsiai.

Susilaikė, savaime aišku, atkaklusis Nikodemas. Nepaisant to, šį kartą derybos davė apčiuopiamą rezultatą: buvo priimtas nedviprasmiškas ir aiškus nutarimas. Jį vykdyti pavedė vyriausiam kunigui. Tas jau norėjo užbaigti susirinkimą, kai žodžio paprašė šventyklos sargybos kapitonas. Jis pasakė turįs nepaprastai svarbų pranešimą ir visi vėl susėdo į savo vietas.

- Kapitone, - paklausė Kajipas, - ar jūsų naujiena turi ką nors bendra su ne kartą jau minėtu Jėzumi?

- Taip, tamsta pirmininke, turi!

- Mes dabar, kaip matote, domimės tik to maištininko veiksmais. Bet jeigu turi, tai kalbėkite.

- Tamsta pirmininke, štai jau kiek kartų jūs buvote įsakęs man ir mano šauniems vyrukams sulaikyti minėtąjį Jėzų. Bet ar jums žinoma, kodėl iki šiol negalėjome įvykdyti jūsų įsakymo?

- Aišku, kad žinome. Jūs eidavote jo suimti, būdami visai rimtai nusiteikę tai padaryti, bet kiekvieną kartą nuvykdavote tokiu momentu, kai jis sakydavo prakalbas ir jus sužavėdavo jo tauškalai - beje, kaip ir daugelį mūsų tamsių tautiečių, - ir jūs tiesiog pamiršdavote įteikti jam arešto orderį. Bet ar verta prisiminti tai, kas buvo? Juk jūs jau prižadėjote, pasitaikius pirmai progai, veikti greit ir ryžtingai...

- Pirma tai pirma proga, tamsta pirmininke. Bet leiskite man truputį pasiaiškinti. Dalykas čia ne vien tas, kad, kaip jūs sakote, jis apžavėdavo mus savo prakalbomis...

- Sužavėdavo.

- Atleiskite, nesupratau...

- Aš pasakiau: "sužavėdavo".

- Sužavėdavo ar apžavėdavo - man vis tasia. Taigi, prašau atleisti, dalykas ne tas, bet tas, kad kiekvieną kartą, duodami įsakymą, jūs primygtinai reikalaudavote vengti skandalo, o kadangi asmuo, kurį reikia sulaikyti, kiekvieną kartą būdavo apsuptas gana didžiulės minios, tai reikėjo pasisaugoti, kad kokiu nors nenumatytu būdu jis nepaspruktų ir todėl...

- Kalbėk aiškiau!

- Tai aš va kaip tik ir sakau, prašau atleisti, tamsta pirmininke ir visi aukštieji susirinkimo dalyviai, aš ir sakau: kaip tik todėl šiuo momentu yra patogiausias ir taip sakant, palankiausias momentas...

- Ką jūs? Nejaugi ruošiatės areštuoti Jėzų per pačias Velykų šventes?