Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Taigi pateptasis atsidūrė tarp Judo ir maželio Jono.

Bam! Bam! Bam! Bam! Bam!

Šį kartą valanda iš tikrųjų išmušė. Jėzus buvo gerai nusiteikęs. Jis puikiai žinojo, kad jam teks patirti visą seriją gana nemalonių išmėginimų, tačiau šiuo metu jis visų pirma galvojo apie užkandžius.

- Geiste geidžiau valgyti drauge su jumis šitą Velykų vakarienę, - sakė jis, - prieš kentėdamas dėl jūsų.

Jis linksmai paėmė taurę, pripylė ją ir pavilgęs vynu lupas, paleido aplinkui.

Tarnai atnešė didelę praustuvę su vandeniu apsiplovimui. Jėzus pakilo.

- Ne, - pasakė jis, - rankų neplausime!

- Bet juk pagal paprotį visiems reikia nusiplauti rankas, - paprieštaravo kažkuris iš apaštalų.

- Na ir kas? Aš paprotį pakeisiu.

Tai pasakęs, jis pasiraitojo rankoves - o pasak kai kurių teologų, dargi nusivilko tuniką ir apsinuogino ligi juosmens, - paėmė rankšluostį ir su praustuve, pilna vandens, prisiartino prie Petro.

- Čia dabar kas? - nustebo Petras. - Ko tau iš manęs reikia?

- Tylėk! Tuojau nuplausiu tau kojas.

- Kojas man nuplausi?!

- Taip. Nusiauk.

Petras nusiavė sandalus ir atstatė savo pėdas, juodas, kaip gedulo pranešimas.

- Taip, tokių purvinų kanopų dar nesu matęs, - prisipažino Jėzus. - Čia teks padirbėti.

Sutrikęs Petras parietė kojas.

- Ne, viešpatie, - suniurnėjo. - Neleisiu, kad tu taip nusižemintum ir imtum gramdyti nuo manęs purvą... Ne, ne, niekuomet!

- Na gerai, gana ožiuotis! Tu nė nesupranti, ką noriu daryti, todėl prašau, netrukdyk man!

- Ne, ne ir ne!

Tuomet, - norėdamas palaužti Petro - Akmens pasipriešinimą, Jėzus tarė:

- Nenori? Tuo blogiau tau. Bet įspėju: jei neleisi man numazgoti savo kojų, tai po mirties neįeisi į dangaus karalystę.

- Po velnių! - sušuko Petras. - Dabar jau sutinku. Gali mazgoti man ne tiktai kojas, bet ir rankas ir galvą ir...

Tačiau Jėzus buvo tos nuomonės, kad reikia atvėsinti per didelį savo apaštalo karštį.

- Kas išsimaudęs, tam reikia tik nusiplauti dulkes nuo kojų, - pastebėjo jis, - nes jis ir taip visas švarus.

Šis kojų plovimo epizodas aprašytas evangelijoje su visomis smulkmenomis.

Po to, kai balandžio sūnus nukrapštė purvus nuo Petro nuospaudų, atėjo kitų apaštalų eilė. Ši higieniška procedūra buvo atlikta visiems, be išimties.

Mus, nusidėjėlius, juokas ima, skaitant šitokius niekus. Mums ši purvinų kojų plovimo scena atrodo juokinga, o jautresniesiems kelia pasibiaurėjimą. Be abejo, šitaip yra todėl, kad mes netikime balandžio sūnumi. Užtat Bosiue*, kuriam dievas tikėjimo tikrai nepagailėjo, dėl šio epizodo patenka į ekstazę.

*Bosiue Žakas Beninis (1627 - 1704) - prancūzų rašytojas ir pamokslininkas. Kovojo su protestantizmu. Parašė "Traktatą apie dievo ir savęs pažinimą", "Samprotavimus apie visuotinę istoriją" ir kitus veikalus. 1682 m. Bosiue vadovavo Prancūzijos dvasininkų susirinkimui, Prancūzijos karaliaus sušauktam dėl ginčo su popiežium. "Atkreipkite dėmesį, - rašo jis savo "Evangeliniuose apmąstymuose", - atkreipkite dėmesį į tai, kad Jėzus viską pats atliko! Jis pats nusivelka drabužius, pats paima rankšluostį, pats įsipila vandens į praustuvę - visa tai daro savo paties rankomis, dieviškomis rankomis, kurių vieno tik uždėjimo, vieno prisilytėjimo užteko išgydyti ligoniui arba prikelti numirėliui! Ir štai tomis rankomis jis pila vandenį į praustuvę, plauna ir nušluosto savo mokinių kojas."

Pasirodo, kad šis masinis kojų plovimas turėjo ypatingą reikšmę, nesuvokiamą mums, įžūliems skeptikams, Šėtono vaikams. Nuplovęs apaštalams kojas, Jėzus, mat, kartu nuplovė ir visas jų nuodėmes.

Bet jeigu taip, tai Kristus ir Judui nuplovė didžiąją išdavystės nuodėmę, juk Jėzus ir jam padarė pedikiūrą! O gal Iskarijotas buvo išimtis?..

Baigęs švarinti apaštalus, Jėzus vėl išsitiesė savo guolyje.

- Ar žinote, ką aš dabar padariau? - kreipėsi jis į mokinius.

- Kaip nežinosi, po galais! Nuplovei mums kojas.

- Palaukit! Duokite užbaigt..."Jūs vadinate mane mokytoju ir viešpačiu ir gerai sakote, nes aš esu. Taigi, jei aš, viešpats ir mokytojas, mazgojau jūsų kojas, tai ir jūs turite vienas kitam mazgoti kojas, nes aš daviau jums pavyzdį, kad, kaip aš jums dariau, taip ir jūs darytumėte" (Jono 13, 13 - 15).

(Žr. Mato 26, 17 - 20; Morkaus 14, 12 - 17; Luko 22, 7 - 18 ir to paties Jono 13, 1 - 20.)

- O dabar, mano bičiuliai, - užbaigė Jėzus, - imsimės to darbo, kuriam ir susirinkome.

Ir visi kaip vienas ėmė darbuotis žandais.

57 SKYRIUS. Kristaus kūnas ir kraujas, arba nei žuvis, nei mėsa

"Vienas iš jo mokytinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prie stalo, prisišliejęs prie pat Jėzaus krūtinės; Jam pamojo Simonas Petras, kad paklaustų: Kas tas, apie kurį jis sakė. Prisišliejęs prie Jėzaus krūtinės, jis paklausė: Viešpatie, kas tai? Jėzus atsakė: Tai tas, kuriam aš paduosiu padažytos duonos. Ir padažęs duonos, jis padavė Simono sūnui Judui Iskarijotui." (Jono 13, 23 - 26)

Nurijęs porą duonos kąsnelių, mesiras Jėzus susimąstė dėl to, kad štai kaimynas iš kairės - Judas - iš tiesų ketina pakišti jam koją. Balandžio vaikas nusprendė jam parodyti, kad pats yra ne toks jau kvailas ir jeigu leisis sučiumpamas, tai tik savo gera valia.

Tuo metu prie stalo buvo kalbama apie orą, tai yra apie nieką.

Jėzus priminė apaštalams, kad artėja dideli įvykiai.

- Mes čia vakarieniaujame ir niekas mums nerūpi, ar ne tiesa? - tarė jis. - O vis dėlto, kol išvysite naujos dienos rytą, o aš - vidurdienį, atsitiks toks dalykas, kurio dar niekas nematė!

Visoje šitoje senų šventų knygų šūsnyje yra šiokių tokių pranašysčių, kurios turi išsipildyti. Iš tikrųjų sakau jums: tai, kas turi įvykti, įvyks tiksliai. "Kas valgo mano duoną, pakels prieš mane savo kulną." Kalbu jums apie tai dabar, kad, kai įvyks, kas išpranašauta, jūs sakytumėte vienas kitam: "Žiūrėk tu man! O vis dėlto mūsų Jėzus ne iš tokių, kurie šauna pro šalį! "

Tardamas tuos žodžius, jis dėbtelėjo į Judą, bet šis dėjosi nesuprantąs užuominos.

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums, - toliau postringavo Jėzus, - vienas iš jūsų išduos mane, tasai, kuris dabar kartu su manimi valgo.

Apaštalai, didžiai nustebę, susižvelgė.

- Tu, turbūt, juokauji, viešpatie, - sakė jie, - niekas iš mūsų tavęs neišduos. Negali būti!

- Atleiskite, bet man dabar ne juokai galvoje, - atrėžė pateptasis.

- Tai kas gi tas išdavikas? Ar tik ne aš? Kas? - vienas per kitą suklego apaštalai.

Jėzus atsakė:

- Tai vienas iš dvylikos. Jis kartu su manimi siekia ranka dubens. Jis ir išduos mane mano priešams.

Tikriausiai tuo metu ne vien Judas kišo savo duonos gabalą į padažą, nes kitaip visi tuojau pat būtų atspėję, kad kalbama kaip tik apie Judą ir jam tą vakarą būtų buvę riesta.

Jėzus tuo tarpu toliau dėstė savo demaskavimus.

- O ko jūs norite? - sakė jis. - Taip yra parašyta danguje.

Planą sudarėme iš anksto - aš ir mano dievas tėvas. Aš turiu būti paaukotas ir tapti išdavystės auka. Kitos išeities nėra, Bet vargas tam, kuris turi mane išduoti! Geriau būtų jam visai negimus!

Judas, kaip galima įsivaizduoti, jautėsi kaip ant adatų. "Tegu velniai mane rauna! - galvojo jis. - Nejaugi jis ką nors suuodė?"

Norėdamas išsiaiškinti, kaip turėtų elgtis, jis pasilenkė prie Jėzaus ir sukuždėjo jam į ausį:

- Sakyk, viešpatie, ar ne aš tave išduosiu?

Jėzus irgi pašnibždom atsakė:

- Tu pasakei, Judai, tai tu.