Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

58 SKYRIUS. Kas įpilta, reik išgerti

"Po to pasitraukęs nuo jų akmenimi primetamai ir atsiklaupęs, jis meldėsi ir sakė: Tėve, jei nori, atimk šitą taurę šalin nuo manęs. Tačiau tebūnie ne mano valia, bet tavo. Tuomet pasirodė jam angelas iš dangaus, kurs jį stiprino." (Luko 22, 41 - 43)

- Dabar eikim pakvėpuoti grynu oru, - pasakė Jėzus ir pasuko į duris.

Mokiniai nusekė paskui mokytoją. Naktis buvo nuostabi. Pateptasis nusivedė visą kompaniją keliu į Alyvų kalną.

Eidamas jis toliau šnekučiavo su apaštalais. Jis tiek daug pripasakojo jiems apie savo dangiškąjį tėvelį, kuris yra danguje, kad Pilypas, smalsus kaip vienuolyno naujokė, nebeištvėrė ir paklausė:

- O ar nebūtų galima jį pamatyti, tą tavo tėtušį, apie kurį tiek daug kalbi?

- Pasižiūrėk į mane, Pilypai, - atsakė Jėzus.

- Žiūriu, viešpatie. Na ir kas?

- Ką matai?

- Kaip ką? Tave, žinoma!

- Puikiai pasakyta, drauguži. Taigi va, žinok: kas mane mato, tas...

- Ką "tas"?

- Tas vienu metu mato ir mano tėvą.

- Na, jeigu tu taip sakai, aš tavimi tikiu.

Po to Jėzus, kuris drauge su savo dievu tėvu sudarė vieną visumą, - beje, tasai tėvas nebuvo jo tėvas, nes tikrasis tėvelis buvo balandis, - taigi Jėzus palygino save su tikra vynmedžio šakele. Evangelistas Jonas atpasakoja mums tą prakalbą, tapusią paskutine vaikščiojančio Žodžio vieša paskaita.

- Aš esu tikras vynmedis, - paskelbė buvusio dailidės palikuonis.

Po tokio pareiškimo galima pamanyti, kad visi kiti vynmedžiai yra netikri; matote, vieni vynmedžiai yra tikri, o kiti dirbtiniai! Jėzus, žinoma, save priskyrė tikrųjų kategorijai.

- O. jeigu aš esu tikras vynmedis, - teigė jis, - tai mano tėvas yra vynuogininkas. Kaip tikras vynmedis, aš, be abejo, turiu šakeles ir atžalas*.

*Ar tik ne iš čia kilo posakis "mano atžalos"? Tačiau ne kiekviena šakelė duoda vaisių. Taigi va, mano tėvas nukapos visas šakeles, ant kurių nebus vynuogių. Norėdamas būti vaisinga šakele, turi laikytis arčiau vynmedžio. O kas to nedarys ("nepasiliks manyje"), "bus laukan išmestas ir sudžius; tokias šakeles surenka, įmeta į ugnį ir jos sudega" kaip seni nevaisingi stagarai.

Kokia gili mintis, ar ne? Kokie puikūs žodžiai dievo lūpose! Iš tiesų nuostabus dalykas religija! Jei kas iš mano skaitytojų užsigeistų kaip reikiant pasigėrėti šiuo gražbylystės pavyzdžiu, gali jį susirasti Jono evangelijos 12 - 16 perskyrimuose. Jėzus užbaigė taip:

- Dar daug turiu jums pasakyti, bet, gaila, maža laiko ir, be to, dabar jūs ne viską atsiminsite.

Visai sveikas samprotavimas!

Tuo momentu mokytojas su savo mokiniais priėjo iki žemutinio tilto per Kedrono upę, iš kur prasidėjo kelias į Getsemanę. Jėzus dar kreipėsi su vienu prašymu į savo tėvą, perėjo tiltą ir atsidūrė kalvos papėdėje. Iki šiol ten tebėra skurdus sodelis su septyniais nugeibusiais alyvmedžiais. Atvykstantieji į Jeruzalę maldininkai krikščionys mano, kad tie septyni medžiai išliko nuo tų laikų, kai evangelistai nukryžiavo gerąjį dievo sūnų. Kaip tik ta vieta ir vadinasi Getsemanės sodu arba tiesiog Getsemanę; hebrajų kalba tai reiškia "alyvų. spaustuvas".

Jėzus pasiūlė mokiniams prisėsti ir atsipūsti.

- Fotelių negaliu jums pasiūlyti, - atsiprašė jis, - todėl pasėdėkite ant žemės ir paplepėkite. Aš tuo tarpu pasimelsiu, bet man reikia pabūti vienam. Po poros minučių aš vėl būsiu laisvas.

Paskui, kiek pagalvojęs, pridūrė:

- Beje, štai koks dalykas: jūsų čia iš viso vienuolika, trimis ketvirtadaliais daugiau, negu reikia. Pasilikite aštuoniese, o tris - Joną, Petrą ir Jokūbą - imu sau į kompaniją.

Išvardytieji apaštalai išėjo iš gretų ir nusekė paskui Jėzų.

Tą akimirką - čia evangelistai, kad ir kaip keista, visiškai sutaria - Jėzus pajuto širdgėlą, primenančią priešmirtines kančias.

Kreipdamasis į Joną, Petrą ir Jokūbą, jis tarė:

- Nežinau, kas yra, bet man bloga...

- Gal kartais persivalgei? - spėjo Petras.

- O ne, aš numanau...

- Tai kas gi tau, viešpatie?

- Ogi tas, kad šį kartą mano valanda iš tikrųjų išmušė...

Ak, velnias! Menkas malonumas...

- Mokytojau, gal mes tau galėtume padėti?

- Ne, bičiuliai. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: mano tėvas atsiųs vieną angelą, ir jis paduos man taurę su gana karčiu gėrimu. Jūs, žinoma, galėtumėte sriūbtelėti iš tos taurės po gurkšnelį, bet apie tai neverta nė galvoti! Ši kartybių taurė skirta man vienam...

Tardamas šiuos žodžius, jis buvo liūdnas kaip botagu perlietas kiemsargis šunelis.

Evangelija teigia, jog mokiniai dar niekad nebuvo matę jo tokio nusiminusio: "...pradėjo išgąstauti ir bodėtis" (Morkaus 14, 33).

Šią charakteristiką būtų galima pakeisti trumpesne: "Jam ėmė virpėti kinkos."

Jėzus kreipėsi į savo palydovus:

- Pabūkite čia, budėkite ir melskitės, - suniurnėjo jis.

Paskui, pasitraukęs nuo jų per akmens metimą ("akmenimi primetamai" - Luko 22, 41), pirma atsiklaupė, paskui atsigulė kniūpsčias ir meldėsi.

- Tėve! Tėve! - šaukė, kreipdamasis į tėtušį Sabaotą. - Bijau, kad, sutikdamas kentėti čia, žemėje, nepakankamai įvertinau savo jėgas. Norėčiau iškęsti visas kančias, dargi kai kuriuos kankinimus ir porą niuksų, bet dabar, kai žinau, kas manęs laukia, aš visa širdimi gailiuosi, kad palikau dangų.

Tuo metu iš dangaus atskrido angelas su taure, sklidina kartėlio. Nusiminęs Jėzus sunkiai atsiduso.

- Klausyk, - tarė jam angelas, - juk tu pats to norėjai. Niekas tavęs nevertė lįsti į žmogaus kailį, kad patirtum visus tuos nemalonumus, su kuriais tu jau susipažinai. O dabar visi tau skirti kentėjimai jau įrašyti į likimo knygą. Taigi nieko nebepadarysi.

- Tėve, mano tėve, na, jeigu ir buvau kvailas, tai juk nereikia bausti manęs be jokio pasigailėjimo!.. Tėve, mano tėve, maldauju tave, atleisk mane nuo įsipareigojimų!

Ir jis ryžtingai atstūmė taurę, kurią laikė jam atkišęs angelas. Tačiau dangiškasis pasiuntinys nenusileido:

- Dėl tų savo kentėjimų tu juk pasirašei sutartį. Jos vykdymo terminas atėjo. Žodį reikia tesėti, Jėzau, - juk pasirašei dokumentą! Jei neiškentėsi visų sutartų kentėjimų, tai kontraktas bus nutrauktas ir tave paskelbs subankrutavusiu.

- Vargas man! - vaitojo dievažmogis. - Tuomet aš užsitrauksiu gėdą... Verčiau jau išgerti šią taurę, kad ir kokia ji karti... Oi tėve, tėveli, tebūnie tavo valia, bet ne mano!

Angelas vėl pakišo jam taurę ir Kristus nugėrė gurkšnį kartybių.

- Br-r-r! Na ir šlykštybė!

Ir pašokęs ant kojų, baisiai susiraukė.

"Jėzus sugrįžo pas savo mokytinius, ieškodamas pas juos paguodos ir palengvinimo kentėjimuose, bet pasijuto dar labiau vienišas ir apleistas", - pastebi dievobaimingasis komentatorius.

Petras, tą naktį gerokai kauštelėjęs, knarkė kaip visas būrys prūsų. Jokūbas, kuris mėgdavo girtis drąsa ir Kristaus mylimasis mokinys Jonas pritarė jam ne mažiau skambiu parpimu, pūtė kaip į triūbas. Klausytis šio trio kitoje vietoje ir kitu laiku būtų buvę dargi malonu ir naudinga, tačiau dabar Jėzus užsirūstino.

"Tai kiaulės! - pamanė jis. - Prašiau nepalikti manęs vieno, melstis su manimi ir budėti, o jie... Ką tik rodė toki atsidavimą, tokį užsidegimą, bet vos tik nusisukau, užknarkė iš visų plaučių. O dar gyrėsi savo ištverme ir drąsa... Koks pasitikėjimas! Argi tai žmonės? Nususę paršai - štai kas jie!"

Jėzus ėmė be ceremonijų purtyti Petrą.

- Ei Simonai - Petrai, miegi?

Petras pasikėlė, trindamas akis.