Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Čia tai bent! Ranka, rodos, sveika... O koja?

- O mano ranka kur? Aha, šit kur ji!

- Aš maniau, kad jau nebegyvas...

Tokie sakiniai buvo girdėti iš visų pusių. Jėzus šypsojosi. Jis tik norėjo pademonstruoti savo stebuklingąją galią ir tai jam visiškai pavyko. Jam buvo svarbu pabrėžti, kad jei ir pateks į priešų rankas, tai tik savo paties noru. Įvykdęs šį sumanymą, balandžio sūnus pasiruošė toliau vaidinti pasirinktą rolę.

- Tad sakykite, pagaliau, ko jums reikia? - vėl paklausė.

- Mums reikia Jėzaus iš Nazareto, - vėl atsakė sargybos kapitonas.

- Taigi aš jau sakiau, kad Jėzus iš Nazareto - tai aš!

Šį kartą niekas nebevirto aukštyn kojom. Ir sargybai nebeliko jokių abejonių, todėl Judui nebebuvo jokio reikalo bučiuoti savo mokytoją, jau du kartus prisistačiusį policijai.

Vis dėlto šventyklos sargybiniai buvo labai sumišę. Teisės pažeidėjas, kuris vienu kvėptelėjimu gali parblokšti visą kareivių būrį, aiškiai atrodė jiems perdaug pavojingas.

- Jeigu jums esu reikalingas tik aš, - kalbėjo toliau Jėzus, - tai leiskit pasišalinti mano bičiuliams.

Sargyba mielai sutiko. Tuomet Judas, žadėjęs pabučiuoti Jėzų ir norėdamas įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, priėjo prie balandžio sūnaus, nors tokie meilumai dabar buvo visai nebereikalingi.

- Mokytojau! - sušuko jis.

- O, tai tu?

- Taip, mokytojau, aš noriu su tavim atsisveikinti.

Ir užuot paprastai paspaudęs ranką Jėzui, Judas jį apkabino ir pabučiavo. Reikia pasakyti, kad šis Judo bučinys buvo tarsi garstyčios po pietų - visiškai nereikalingas dalykas. Tačiau Jėzus jį kantriai priėmė ir tiek tepasakė išdavikui:

- Mano bičiuli, tarp mūsų kalbant, aš puikiai žinau, ką reiškia tavo apkabinimas. Matai, mane ne taip lengva apgauti. Aš žinau, ko tu čia atėjai ir galiu tave tik užjausti. Pabučiavimu išduodi žmogaus sūnų, - tai, pasakysiu, tiesiog nepadoru!

Tuo tarpu kareiviai pastebėjo, kad Judas, nors ir baisus akiplėša, neparvirto žemėn nei prieš, nei po išdavikiško pabučiavimo. Todėl jie aiškiausiai pamatė, kad nebėra ko bijoti ir sutartinai puolė dievažmogį, kaip matyt, netekusį visos savo galybės.

Mes jau žinome, kad vienuolikos apaštalų būrelis turėjo du kalavijus. Vienas jų buvo Petro.

Ir štai vienas apaštalas, tas, kuris turėjo antrąjį kalaviją, paklausė:

- Gal būt, mirsime kaip didvyriai?

Jėzus nespėjo nė atsakyti, o Simonas - Petras jau švaistėsi ginklu. Jis puolė vieną čia pat stovintį vyriausių kunigų vergą ir savo kirtikliu kopūstams kapoti taip rėžė jam per ausį, kad ši nulėkė kaip nebuvusi.

Evangelija išsaugojo tos nekaltos aukos vardą: tarnas, netekęs ausies, vadinosi Malkumi.

Šis nuožmus pasipriešinimas su kraujo praliejimu galėjo sukelti nenumatytas komplikacijas. Įsiutę kareiviai, keršydami už sužalotą bičiulį, būtų tikriausiai puolę apaštalus ir per tris minutes pavertę juos kotletais, bet įsikišo Jėzus. Ir labai laiku! Vos prieš kelias minutes jis pats blaškėsi iš baimės nei gyvas nei miręs, bet dabar jau buvo atgavęs šaltakraujiškumą ir visus nuramino.

Priėjęs prie Malkaus, Jėzus pakėlė nuo žemės nukirstą kremzlę, paspiaudė ją, pridėjo prie nelaimingojo vergo galvos. Ir - o stebuklas! - ausis bematant priaugo ir nuo tos dienos laikėsi savo vietoje žymiai tvirčiau, negu ligi tol.

Jei tikėsime evangelija, tai Malkus atsilygino stebukladariui labai storžieviškai - nė dėkui Kristui nepasakė. Tuo tarpu Jėzus, atsisukęs į Petrą, tėviškai apibarė savo mokinį:

- Tai kaip čia dabar? Tu priešiniesi valdžios organams? To aš nepakęsiu!.. Kas tau darbo, kas čia dedasi? Nagi, greičiau kišk kardą į makštis! Nes kas kardu kovoja, nuo kardo ir žūva.

Petrui ši pastaba atrodė nei šiokia, nei tokia. Juk jis pademonstravo atsidavimą ir uolumą. Jis parodė kitiems apaštalams drąsumo pavyzdi. Ir štai dabar kaip atpildo turi klausytis gaižaus pamokslo. Jo vietoje kiekvienas būtų sutrikęs. Nieko nesuprasdamas, Petras įkišo kalaviją į makštis. Jei mokytojas taip liepia, tegu taip ir bus, tačiau sau vienas jis pagalvojo:

"Štai ir gink tokį asilą! Jeigu mane dar sykį paprašys jį užstoti, tai aš nebeprižadėsiu. Na ir įsivėliau!.. Trauk velniai, tegu dabar išsikapsto, kaip išmano!"

Jei Petras šių žodžių ir neištarė visu balsu, tai tikriausiai suniurnėjo, nes Jėzus, norėdamas, kad jis užsičiauptų, tarė:

- Aš pats įsisiūliau į visus šiuos nemalonumus, supranti? Nejaugi tu manai, kad negalėčiau jų išvengti, jei norėčiau? O gal manai, kad negaliu dabar paprašyti savo tėvą ir kad jis neapgintų manęs, atsiuntęs dvylika legionų angelų? Reikalas čia toks, kad jeigu sunaikinčiau kareivius - o tai man tik nusispiaut, - tai kaipgi tada įvyks, kas parašyta? Ne, aš to nepadarysiu, nes reikia, kad išsipildytų pranašystės.

Dabar Petras nusprendė nebetarti nė žodžio ir nė piršto nepajudinti, nors ir kažin kas atsitiktų.

Iš keisto teisės pažeidėjo keistų kalbų kareiviai irgi suprato, kad niekas negresia ir kad galima jį ramiai suimti, nieko nesibijant. Todėl jie apsupo Jėzų ir tvirtai virvėmis surišo jam rankas.

Per patį sumišimą prie balandžio vaiko ūmai atsirado būrelis senų pažįstamų iš sinedriono. Jėzus pažino juos.

- Ką aš matau? - sušuko jis. - Tarytum prieš galvažudį išėjote su kalavijais ir vėzdais, norėdami mane suimti! Tuo tarpu aš kiekvieną dieną būdavau su jumis šventykloje, mokydamas jus, bet jūs manęs nesuėmėte. Taigi va, sakau jums, ką jau pasakiau Petrui: "Teįvyksta raštai! " Nes, jeigu panorėčiau ir neleisčiau įvykti tam, kas įvyko, tai visus tuos raštus ir pranašystes būtų galima panaudoti vietoj kraiko kiaulėms!

Savaime suprantama, kad nuolatiniai šventyklos lankytojai, išgirdę tokius žodžius, įsižeidė ir ėmė baisiai šaukti, plūsdami ir niekindami Jėzų. Matydami tokį vieningą pykčio prasiveržimą, apaštalai išsigando.

- Metas būtų ir mums pasireikšti, - bailiai pasakė kažkuris.

- Taip, dabar pats laikas...

- Tai spaudžiam..

Ir jie visi kaip vienas nukurnėjo. O Jėzų nusivedė sargyba.

Pasak evangelisto Morkaus, tik vienas jaunuolis, - beje, jo vardas nepaminėtas, - sekė iš tolo paskui mokytoją. Tai buvo paauglys, gyvenęs Kedrono slėnyje. Prižadintas vidurnaktį garsaus triukšmo ir šauksmų, jis iškart suprato, kas atsitiko ir išbėgo iš namų, vos spėjęs, kaip pasakyta evangelijoje, užsimesti "paklodę" ant nuogo kūno - greičiausiai tai buvo tunika. Jį pastebėję, sargybos kariai įtarė kažką negera.

- O čia kas per vaikinas? - ėmė jie murmėti. - Ar tik neketina jis išlaisvinti suimtąjį? Čia, matyt, kokia velniava. Paimkim ir jį kartu su šituo nazariečiu, taip bus ramiau!

Kareiviai buvo jau besugriebią jaunuolį, bet jis išsisuko kaip ungurys ir palikęs paklodę jų rankose, nudūmė Adomo kostiumu. (Žr. Mato 26, 47 - 56; Morkaus 14, 43 - 52; Luko 22, 47 - 53; Jono 18, 2 - 11.)

60 SKYRIUS. Pasiruoškim verkti ir gailiai raudoti

"Tie vyrai, kurie laikė Jėzų, tyčiojosi iš jo ir mušė jį. Jie dangstė jį, mušė jį į veidą ir klausė jį, sakydami: Pranašauk, kas tave užgavo. Piktžodžiaudami jie sakė prieš jį ir daug kitų dalykų." (Luko 22, 63 - 65)

Kai mama Ieva kartu su tėčiu Adomu, savo vyreliu, krimto rojuje obuolį, jie nė neįtarė, kokios bus to mažo pikniko gamtos prieglobstyje pasekmės. Lygiai taip pat, kai mergelė Marija kartu su šventąja dvasia ragavo kiek kitokios rūšies obuolio, jiems ir į galvą neatėjo, kad to galantiško flirto vaisius, išnešiotas palaimintoje įsčioje, vėliau patirs daugybę baisiai nemalonių pergyvenimų.