Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Na, o šitai... ko gi jai iš manęs reikia! - burbtelėjo Petras, sukandęs dantis.

- Gerai, gerai, nesiplūsk! - nutildė jį tarnaitė. - Mes dar ne tokių esame matę! O tave pažintume ir nuluptą. Gali nesiginti.

Tu esi vienas iš tų, kurie buvo su Jėzumi iš Nazareto, - gal sakysi, kad ne!

Simonas - Petras pradėjo irzti.

- Klausykite! - tarė jis. - Kalbėkim rimtai. Aš jums oficialiai pareiškiu, kad klystate. O jeigu jūs juokaujate, tai tokie juokai labai nevykę. Traukite per dantį ką nors kitą, o mane palikite ramybėje.

- Žiūrėk tu man, koksai! - nesiliovė tarnaitė. - Verčiau jau tylėtų arba sektų savo pasakas senoms mergoms. O mes ne pirmą kartą ištekėjusios, žinote ir mus ne gandras atnešė. Tave matėme kartu su tavo ponu - dievo niekintoju, gali kalbėt tu čia dabar, ką nori, niekas nepatikės.

- Prisiekiu dievu, visais šventaisiais ir prakeiktaisiais! - prapliupo Petras, dėjęs kumščiu į artimiausią stalą ar tvorą. - Jeigu jau bobai įstrigs kas į makaulę, tai nė su basliu nebeišmuši!

Jeigu sakau jums, kad nieko nepažįstu, tai ir nepažįstu, velniai jus visus griebtų!

Vienas kareivis, klausęs to ginčo, paklausė:

- Argi tu iš tiesų ne iš tos kompanijos? Rimtai?

- Žinoma, kad rimtai.

- Na, tai gerai.

Pagaliau nuo Petro atstojo ir apie valandą laiko jis ramiai šildėsi prie laužo.

Nelaimė, tardamasis esąs visiškai saugus, apaštalas netrukus įsikišo į bendrą pokalbį ir ėmė švaistytis visokiais mikliais žodeliais. Taip jis tauškė, kol kitas kareivis sušuko:

- Šimts perkūnų! Na žinoma, jis iš to Jėzaus govėdos! Ir nemuilink mumis akių, seni, tavo tartis tave išduoda: tu esi kilęs iš Galilėjos.

- Pala, pala! - tarė vienas vyriausio kunigo vergas. - Na kaipgi, tu esi vienas iš to nazariečio dailidės parankinių! Aš net prisimenu, kad mačiau tave kartu su juo šiąnakt sode, puikiai atsimenu!

Petras pasijuto lyg ant karštų žarijų. Jį pažinęs vergas, lyg tyčia, buvo Malkaus giminaitis, to paties Malkaus, kuriam apaštalas buvo nušniojęs ausį. Tada jis ryžosi viską pastatyti ant kortos.

Su didžiausiu užsidegimu jis ėmė tikinti susirinkusius, - jog esąs kažkokių nelemtų aplinkybių auka ir net nesuprantąs, kas čia per dalykas. Kartu jis, kaip įmanydamas, dievagojosi ir prisiekinėjo.

Ir štai tuomet gretimoje vištidėje užgiedojo gaidys*.

*Anekdotas apie gaidį atrodo labai abejotinas visiems, kas yra gerai susipažinęs su Judėjos istorija ir papročiais. Jeruzalės miesto ribose buvo griežčiausiai draudžiama laikyti ir lesinti gaidžius ir šios taisyklės visi pagarbiai laikėsi.

Įvyko keistas sutapimas: Jėzų, iki soties pavaišintą kareivišku jumoru, kaip tik tuo momentu vedė per kiemą vėl pas Kajipą. Eidamas pro Petrą, mokytojas įsmeigė į jį reikšmingą žvilgsnį. Tas žvilgsnis sakė:

"Na ką, Petreli, ar dabar įsitikinai, kad aš žodžių tuščiai nemėtau? Aš tau išpranašavau, jog tris kartus manęs išsiginsi pirm, negu užgiedos gaidys. Girdi? Gaidys gieda!"

Simonas - Petras suprato.

Nusiminęs, nieko daugiau nebepaisydamas, šoko jis iš kiemo į gatvę ir paleido tokį ašarų srautą, kad kaip mat pripildė pakelės griovį. (2r. Mato 26, 58 - 75; Morkaus 14, 54 - 72; Luko 22, 54 - 62; Jono 18, 15 - 27.)

62 SKYRIUS. Kokio galo susilaukė sukčius Judas

"Tuomet Judas, kurs buvo jį išdavęs, matydamas, kad jis pasmerktas, gailesčio vedamas, nunešė atgal vyriausiems kunigams ir vyresniesiems tris dešimtis sidabrinių ir tarė: Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują. Bet jie tarė: Kas mums darbo? Tu žinokis. Ir numetęs sidabrinius šventykloje, jis išėjo ir nuėjęs pasikorė." (Mato 27, 3 - 5)

Aurora jau buvo iškišusi iš už horizonto savo rausvos nosytės galiuką, kai Jėzus vėl stojo prieš sinedrioną.

Kajipas ir jo kolegos - be Nikodemo, kuris ir toliau tylėjo kaip kapas, - skubėjo greičiau nusikratyti neramiuoju nazariečiu.

Aukščiausias vyriausiasis kunigas, kol jam namie susiuvinėjo nuo viršaus ligi apačios perplėštą tuniką, suvokė vieną dalyką, kurio vos nepražiopsojo: mat, po romėnų pergalės žydų justicija nebeturėjo teisės skelbti mirties nuosprendžių - tai tapo išimtine ciesoriaus vietininkų privilegija.

Reikia pasakyti, kad Kajipas buvo aršus patriotas: jeigu Jėzus būtų buvęs tik paprastas apgavikas, tai dar pusė velnio, bet Kajipas buvo tos nuomonės, kad suimtasis neapsakomai pavojingas visiems jo bendrapiliečiams.

Jėzus, lyg koks maniakas, visur tvirtino esąs žydų karalius. Tai galėjo anksčiau ar vėliau patraukti jo pusėn žioplių minią ir sukelti neramumus, kuriais romėnai būtų mielai pasinaudoję kaip dingstimi suruošti naujas žydų skerdynes ir nugalėtuosius apkrauti naujais mokesčiais.

"Reikia tučtuojau nuteisti sulaikytąjį, - samprotavo Kajipas pats vienas. - Jis be galo daug kartų yra pažeidęs mūsų įstatymus ir nusipelnęs sunkios bausmės. Tokiu pasmerkimu mes parodysime romėnų valdžiai, kad su šiuo dykūnu ir jo gauja nenorime turėti nieko bendra. O paskui bus galima jį nusiųsti pas Pontijų Pilotą - gubernatorius kaip mat jį sutvarkys."

Tuo būdu antrasis Jėzaus apklausimas virto tuščiu ir visai neįdomiu formalumu.

Jį paklausė, ar tikrai jis laiko save Kristumi, tai yra Mesiju, kuris turi išvaduoti žydus.

- Jei tu Kristus, pasakyk mums! - pareikalavo Kajipas.

Tuo metu Jėzaus dieviškoji prigimtis buvo išėjusi iš rikiuotės ir funkcionavo vien tik žmogiškoji silpnybė: jis neatsakė nei "taip", nei "ne", tikėdamasis tokiu būdu palengvinti savo dalią.

- Matote, - suniurnėjo jis, - jei pasakysiu, kad esu Kristus, jūs vis tiek nepatikėsite, o jei pradėsiu savo ruožtu duoti jums klausimus, jūs man neatsakysite ir manęs nepaleisite. Tad verčiau patylėsiu.

- Kadangi kaltinamasis tebesispyrioja ir atsakinėja dviprasmiškai, tegu jį veda pas Pontijų Pilotą! - įsakė Kajipas.

Sargybos kapitonas perdavė įsakymą savo pavaldiniams, o. šie bematant jį įvykdė.

Kas gi tuo metu dėjosi su Judu?

Kai kareiviai išėjo iš Getsemanės sodo, Judas, kiek atsilikęs, sekė jiems iš paskos ir taip atėjo iki vyriausiojo kunigo rūmų. Kol buvo nagrinėjama byla, jis įdėmiai sekė įvykius. Ir pagaliau, taip sakant, pačiu laiku, pajuto sąžinės priekaištus.

Trisdešimt monetų, kurių vertė buvo trisdešimt penki frankai ir penkiasdešimt santimų, staiga pasidarė jam tokios sunkios, tarsi nukaltos iš švino.

Ūmai jis pamatė, kad nepastovumas, nedorumas ir kitos Jėzaus ydos vis vien nepateisina jo, Judo, padarytos išdavystės. Išdavystė visada šlykšti.

Nedelsdamas nė minutės, Judas paėmė pinigus, iš kurių dar nebuvo išleidęs nė skatiko ir nuėjo pas vyriausius kunigus ir seniūnus.

- Ko dar tau reikia? - paklausė tie jį. - Manai, kad per mažai tau užmokėjo?

- O ne, kur jau čia! Atvirkščiai, aš noriu grąžinti jums tuos trisdešimt sidabrinių. Man jų nereikia.

- Še tau dabar! Keista, labai keista. Prieš porą dienų derėjosi kaip turguje dėl kiekvieno denaro, o dabar ir trisdešimt siklų jam nebereikia! Kas gi atsitiko?

- Pasiimkite savo pinigus! - suriko Judas. - Jie degina man rankas. O pagaliau Jėzus ne toks jau kaltas, kaip anksčiau maniau. Aš išdaviau nekaltą. Esu asilas ir paskutinis žmogus - štai kas aš! Šekit prakeiktąjį sidabrą.

Vyriausieji kunigai ir seniūnai susižvalgė.

- Klausyk, meldžiamasis, - tarė vienas iš jų, - vėlokai tu susigriebei! Jėzus pats save pasmerkė ir pasirašė nuosprendį. Jis tolydžio niekina dievą, piktžodžiauja... Pinigus tu dorai uždirbai, todėl gali ramiai pasilikti juos sau.