Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Kurgi jis sakė kurstomas kalbas?

- Visur! - atsakė jam. - Nuo Galilėjos iki Jeruzalės!

Žodis "Galilėja" pakišo valdovui išeitį iš padėties: jis visai nenorėjo imtis atsakomybės šioje painioje byloje.

- Klausyk, Jėzau, - apsidžiaugė jis: - ar tu kartais nebūsi galilėjietis.

- Žinoma, galilėjietis!

- Tuomet, ponai, - tarė Pilotas, kreipdamasis į vyriausius kunigus ir žmones, - ši byla neįeina į mano kompetenciją. Tai vieno Erodo reikalas. Taigi pasiimkite savo kaltinamąjį ir tegu jį pakaria Erodas, jeigu nori. Aš čia niekuo nedėtas.

Ir štai Jėzų nuvedė pas tetrarchą. Erodas jau buvo prisiklausęs apie Kristų. Pasak evangelisto Luko, "Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė; jis jau seniai norėjo jį pamatyti, nes... tikėjosi išvysiąs jį darant kokį nors stebuklą". Deja, tą dieną Jėzus neturėjo ūpo ir griežtai atsisakė pademonstruoti net patį menkiausią pokštą. Veltui įkalbinėjo Erodas: buvęs dailidė, vienu savo žodžiu galįs pajudinti kalnus, nieko nesakė ir nieko nedarė.

Erodas, kaip ir Pilotas, pamanė, kad kaltinamajam tiesiog trūksta galvoje vieno šulo ir kad vargu ar galima suversti jam atsakomybę už priešiškus tauškalus.

Jis liepė apvilkti Jėzų baltais drabužiais - tais laikais tai buvo įprastinė pamišėlių ir silpnapročių uniforma - ir taip papuoštą, nusiuntė atgal pas Pilotą.

Romos vietininkas buvo jau atkandęs dantis į šią istoriją.

- Jūs atvedėte man šitą žmogų, - sakė jis vyriausiems kunigams, - ir apkaltinote tuo, kad jis kurstąs žmones sukilti. Aš jį apklausiau ir nelaikau pavojingu nusikaltėliu. Nusiunčiau pas Erodą, bet ir tas nerado reikalo nubausti jį mirtimi. Tai ko gi jūs dar norite?

Šventyklos kunigai, jau užbaigę rytmetinius aukojimus ir tuo metu atskubėję į Piloto rūmus, sutiko jo žodžius murmėdami. Jiems reikėjo trūks pliš nusikratyti nazariečiu! Kaip žinia, visų laikų ir visų tautų dvasininkai vienodai žiaurūs.

Išgirdęs murmėjimą, Pontijus Pilotas ryžosi kunigus nuraminti ir pasiūlė:

- Už visokius smulkius prasižengimus Jėzus bus nubaustas:

aš įsakysiu jį nuplakti, bet paskui paleisiu.

- Ne, ne! - ėmė rėkti Jeruzalės, kunigai. - Mes visai ne dėl to čia atėjom! Pagal mūsų įstatymus jis turi mirti. Mirtis jam!

Tuomet valdovui atėjo į galvą mintis, dar kartą rodanti, kad jis buvo humaniškas. Pontijus Pilotas prisiminė savo turimą teisę amnestuoti velykų šventėms vieną kalinį. Tai buvo daroma tam, kad liaudis matytų romėnų gailestingumą.

Jis įsakė savo kariams atvesti iš kalėjimo baisiausią nusikaltėlį. Tai buvo toksai Barabas, per visą savo gyvenimą pridaręs visokiausių galimų ir negalimų piktadarybių.

Piloto sumanymas buvo paprastas.

"Parodysiu miniai Jėzų ir Barabą, - galvojo jis. - Paskui paklausiu: "Katrą norite, kad paleisčiau? " Kunigai pyksta ant Jėzaus, tačiau liaudis turi labiau bijotis Barabo. Antra vertus, šiandien čia prie rūmų susirinko mažne visa Jeruzalė. Jeigu tasai Jėzus tikrai yra išgydęs daugybę luošių, kaip teigia jo sekėjai, tai visi tie buvusieji šlubiai, neregiai, vienaakiai, raupsuotieji ir paralitikai turi mūru stoti už savo gydytoją."

Mintis buvo iš tikrųjų nebloga.

Bet - deja, deja ir dar kartą deja! - Pilotas pamiršo žmonių nedėkingumą. Jis neįtarė, kad buvę vienaakiai, buvę šlubiai, buvę bekojai ir visi kiti į juos panašūs pirmieji pareikalaus mirties savo gydytojui ar bent prisidės prie Jėzaus priešų choro. Todėl, vos parodęs miniai Jėzų ir Barabą, Pilotas vietoj atsakymo išgirdo sutartinį kauksmą:

- Paleisk mums Barabą! Nukryžiuok, nukryžiuok Jėzų!

Tai buvo paskutinis mėginimas. Veltui Piloto žmona, ponia Klaudija Prokula, norėdama išgelbėti balandžio sūnų, siuntė savo vyrui raštelį, kur buvo parašyta: "Nesikišk į šį reikalą. Naktį aš dėl to Jėzaus sapnavau baisų sapną, o tai blogas ženklas." Pilotas nusprendė, kad atgal trauktis jau vėlu, nes minios reikalavimas labai vieningas ir aiškus.

Jis liepė nuimti grandines nuo Barabo, pasakė vyriausiems kunigams, kad gali daryti su Jėzumi, kas tik jiems ateis į galvą, o kad aiškiau parodytų, jog pats nusiplauna rankas, Įsakė atnešti praustuvę ir savo pareiškimą patvirtino veiksmu.

Tuo metu kareiviai jau plakė Jėzų, o susirinkusieji neapsakomai džiaugėsi.

Krikščionių bažnyčios teologai, siekdami sugraudinti tikinčiuosius, pasakoja apie tą plakimą siaubingus dalykus: nuo Jėzaus tariamai nuplėšę rūbus, apnuoginę jį ligi pusiau, pririšę prie stulpo ir ėmę talžyti virvėmis, rykštėmis ir jaučio sausgyslėmis. Čia jiems būtų galima atsakyti, kad inkvizicijos kankinimai buvo daug baisesni už Kristaus plakimą. Jam juk neišsukiojo nei rankų, nei kojų, netrupino gniaužtuvuose kaulų, neplikino verdančiu aliejumi arba ištirpintu švinu, nedegino krūtinės karšta derva, nespaudė kaukolės tam tikru lanku ir nepylė į specialia kėtokle pražiodytą burną kibirų vandens, be to, ne vienu kartu, o lašais per įbruktą tarp dantų kempinę arba skudurą. Dar galima čia pridurti, kad žydų kunigai nenukapojo Jėzui plaštakų, nesutrupino kojų "ispaniškuose batuose", neraižė diržų iš nugaros, nepamovė ant geležinio kuolo, neišsukiojo rankų ir nebuvo pakorę už kojų. Taigi Nazareto dailidė, kuris buvo kartu ir dievas ir visada turėjo savo dispozicijoje antrąją, dievišką, prigimtį, įgalinusią visai nieko nejusti, kai kentėjimai pasidarydavo žmogui nepakeliami, nekentėjo nė šimtosios dalies to, ką iškentė laisvosios minties kankiniai nuo gailestingųjų dievo tarnų.

Bet mes nepradėsime viso to kalbėti mūsų kunigams. Gana bus ir to, jeigu paimsime į rankas evangeliją ir pasakysime jiems, kad visos pasakos apie Kristaus plakimą, apie pralietą kraują ir sukapotą odą - jų liguistos vaizduotės vaisius.

Mato evangelijoje (27, 26) pasakyta:

"Tuomet jis jiems paleido Barabą, o Jėzų nuplakdinęs padavė jiems prikalti ant kryžiaus.

Morkaus evangelija (15, 15) kartoja:

"Tuomet Pilotas, norėdamas patenkinti tautą, išleido jiems Barabą ir rykštėmis nuplakdinęs Jėzų, padavė jį prikalti ant kryžiaus."

Lukas apie tai visai neužsimena.

Jono evangelija (19, 1) sako:

"Tuomet Pilotas liepė imti Jėzų ir nuplakti."

Reikia pasakyti, kad vertime veiksmažodis "nuplakti" neperduoda originalo prasmės "čaižyti", susijusios su rykščių sąvoka. Kalbant iš esmės, išgarsintoji viešpaties kančia, dėl kurios jausmingieji šventeivos tiek ašarų išlieja per didžiąją savaitę, buvo paprasčiausias išperimas. Be to, iš evangelistų pasakojimų aiškėja, kad jei vyriausieji kunigai ir Jeruzalės žmonės reikalavo Jėzaus mirties, tai sargybiniai kareiviai tiktai keikėsi, skaldė antausius, na ir pagaliau negražiai šaipėsi. O tai juk visai nepanašu į rafinuotą sadizmą. Pora smūgių per sprandą, pustuzinis spyrių į pasturgalį, spiūvis į veidą - štai ir visos garsiojo plakimo kančios.

Nenorėdamas atsilikti nuo linksmuolių žydų, Pilotas ne tiktai paliko Jėzui baltąjį pamišėlio drabužį, bet dar nuo savęs pridėjo "purpurą" - raudoną vilnonį apsiaustą, - įdavė jam į dešinę ranką lazdelę ir liepė uždėti ant galvos vainiką, nupintą iš jaunų nendrių ir poros dagio šakelių*.

*Paryžiaus vyskupas tikina, kad šis garsusis "erškėčių vainikas" yra Paryžiaus Dievo motinos katedroje. Už nedidelį atlyginimą galima jį ten pamatyti. Aš pats esu jį regėjęs. Tai paprastas vainikėlis iš jūros nendrių, kuriame nėra jokių spyglių. Taip aptaisytą Jėzų jis parodė miniai, sakydamas:

- Štai žydų karalius! Pasidžiaukite!