Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Kad būtų linksmiau, kareiviai užtempė buvusį dailidę ant pakylos ir keletą kartų ta lazdele jam kepštelėjo.

O Pilotas, gerai nusimazgojęs rankas, paskutinį kartą kreipėsi į žmones:

- Labai rimtai jus įspėju: jeigu nuteisėte šitą žmogų ir vienbalsiai reikalaujate jo mirties, tai aš nesipriešinsiu, bet žinokite - tai jūs jį pasmerkėte, bet ne aš. Ir jeigu jis nekaltas, tekrinta jo kraujas ant jūsų.

- Sutinkame! - subliuvo minia. - Tekrinta! Neprieštaraujame!

Čia Jėzus, galimas daiktas, pagalvojo, kad, deja, jo kraujas negali ant nieko kristi, nes jis tam ir atėjo į pasaulį, kad tą kraują išlietų žemėje, išpirkdamas praeities, dabarties ir ateities nuodėmes, kurias padarė, daro ir darys žmonių giminė. Tai atsitiko tarp pusės vienuoliktos ir vienuoliktos valandos ryto. Dabar jau nebebuvo jokių kliūčių įvykdyti mirties bausmę pasmerktajam. (Žr. Mato 27, 2 - 31; Morkaus 15, 1 - 20; Luko 23, 1 - 25; Jono 18, 28 - 40; 19, 1 - 16.)

64 SKYRIUS. Kaukolės vieta

"Taip jie nuvedė jį į Golgotos vietą, tai reiškia, kaukolės vietą. Tenai jie davė jam gerti vyno, sumaišyto su mira, bet jis neprisiėmė." (Morkaus 15, 22 - 23)

Ir štai mes jau einame į mirties bausmės vykdymo vietą. Tad, laikydami rankose evangeliją, stebėkime būtybę su dviem prigimtimis ir pažiūrėkime, ar sugebės ji numirti nesudrebėjusi, kaip dera herojui. Pirmiausia, kur jį nuvedė iš Piloto pretorijos? Romėnų liktoriai susimaišė su šventyklos sargybos kareiviais, o paskui juos grūdosi visa minia su vyriausiais kunigais, rašto žinovais ir fariziejais priešakyje. Iš pradžių visas kortežas patraukė prie Jeruzalės kalėjimo. Ten Jėzui nuvilko raudonąjį apsiaustą bei pamišėlio rūbą ir sugrąžino senuosius drabužius. Ten pat prie Jėzaus prijungė dar du perėjūnus, kaip ir jis pasmerktus aukščiausiai bausmei.

Taip papildyta procesija vėl pajudėjo į priekį, artėdama į kalvą už miesto, kur paprastai būdavo vykdomos mirties bausmės. Toji kalva vadinosi Golgota, arba Kaukolės vieta. Tokį pavadinimą ji gavo dėl to, kad jos viršuje buvo plika uola, šiek tiek primenanti žmogaus kaukolę. Evangelijos komentatoriai, kuriems vis nagai niežti visur surasti visokiausių stebuklų, tikina, jog toji kalvelė, ant kurios nukryžiavo Jėzų, vadinosi kaukolės vieta dėl to, kad ten palaidota Adomo kaukolė. Reikia iškart pasakyti: ligi šiol ten dar niekas neiškasė nieko, kas nors iš tolo panėšėtų į minėtąjį daiktą.

Žemiau papasakosiu, kaip kunigai aiškina šį nesutapimą, vis dėlto ir toliau tvirtindami, kad garsioji kaukolė iš tikrųjų esanti palaidota Golgotoje.

Taigi procesija patraukė miesto gatvėmis. Kiekviename kryžgatvyje nelaimingasis balandžio sūnus turėjo kentėti vis naujas patyčias. Kiekviename kampe jis susitikdavo kokį nors buvusį neregį, kuriam buvo sugrąžinęs regėjimą, ar buvusį paralitiką, kurį jis pastatė ant kojų ir tikriausiai tikėjosi, kad tie žmonės, tiek daug patyrę iš jo gero, puls kareivius ir išvaduos savo geradarį. Per visą savo gyvenimą jis buvo padaręs tiek stebuklų, kad visi stebuklingai išgydytieji, stebėjusieji viešpaties kančią, būtų lengvai malte sumalę visus jo priešus.

Bet deja! Beširdžiai eksluošiai tik juokėsi, žiūrėdami į pasigailėtiną savo gydytoją. Nė vienas iš jų net nepagalvojo ateiti jam į pagalbą!

Prakąsto obuolio nuodėmės atpirkimas vyko pagal visas taisykles.

Pirmieji pasmerktojo pasigailėjo sargybiniai.

Svarbiausias kryžių sandėlis buvo kalėjime. Pagal paprotį pasmerktasis turėdavo pats tempti kryžių iki pat bausmės vietos. Abu galvažudžiai savo kryžius užsivertė ant pečių ir nešė juos gana lengvai. Tuo tarpu Jėzui, be visų tų bėdų, dar teko pats sunkiausias, prastai nuobliuotas kryžius, kuris kaip mat ėmė skaudžiai slėgti nugarą.

Mes žinome, jog buvęs dailidė neblogai mokėjo savo amatą, todėl dabar jis kentėjo dvigubai: fiziškai - dėl kryžiaus sunkumo ir morališkai - dėl to, kaip tas kryžius padarytas, nes profesionalo akimis iškart pamatė, koks tai nedailus darbas.

Be to, nereikia pamiršti, kad jau Getsemanės sode, kur angelas privertė jį išmaukti kartybių taurę, mūsų pateptojo būklė buvo labai sunki. Vadinamosios šventos knygos teigia, kad Getsemanės sode prasidėjusi jo agonija. Todėl dabar, kai žmogiškoji prigimtis veikė stipriau, negu dieviškoji, jis vos vilko kojas ir vos negriuvo, prislėgtas sunkaus kryžiaus. O už miesto vartų jis visai žnektelėjo ant kelio ir nebepajėgė atsikelti.

Tuomet kareiviai ėmė tartis.

- Vargšelis, vos gyvas, - kalbėjo jie. - Versti jį toliau vilkti šį sienoją su skersiniu būtų tiesiog žiauru.

Jie apsidairė ir smalsuolių minioje pamatė vieną žaliūką.

- Ei tu, kaip tavo vardas? - pašaukė jį vienas kareivis.

- Simonas.

- Na, Simonai, čiupk kryžių: nuneši jį iki Golgotos!

Simonui, - vėliau paaiškėjo, kad jis buvo kirenietis, - šis pasiūlymas nepatiko.

- Neškite šias kartuves patys! - suburbėjo jis. - Kuo čia aš dėtas?

Bet išsisukti jam nepavyko.

Keikdamasis paskutiniais žodžiais, Simonas užsivertė kryžių ant peties ir ėmė pūkšti paskui Jėzų.

Beje, man seniai rūpi toks klausimas: kodėl kunigai taip liaupsina Simoną Kirenietį? Jie jį vadina ištikimu Kristaus bičiuliu ir padaro jį vos ne šventuoju, nors evangelijoje aiškiai pasakyta, kad kareiviai "privertė jį nešti kryžių". Kaip tik taip sako evangelistas Matas ir visi kiti.

Nelaimingasis dangaus ir žemės sutvėrėjas buvo taip išvargęs, kad sargybiniams teko jį vilkte vilkti iki Kaukolės vietos (žr. Morkaus 15, 22).

Kelyje jie susitiko būrelį moterų. Pamačiusios tokį suvargusį Jėzų, jos susigraudino ir pravirko. Šią smulkmeną mini tik šventas Lukas. Kiti trys evangelistai, atvirkščiai, tvirtina, kad visame kryžiaus kelyje nepasigirdo nė vieno užuojautos žodžio pateptajam kentėtojui.

Taigi, jei tikėsime šventuoju Luku, keletas damų ėmė lieti ašaras. Jėzus kaip mat atgavo žadą, kreipėsi į jas ir pasakė žodis į žodį štai ką:

- Jeruzalės dukterys! Ne manęs verkite, bet verkite verčiau pačios savęs ir savo vaikų. Nes štai ateina dienos, kuriose sakys: Palaimintos nevaisingosios! Palaimintos, kurios negimdė ir krūtys, kurios nežindė! Tuomet jie ims sakyti kalnams: "Griūkite ant mūsų! " ir kalvoms: "Apdenkite mus! " Nes jei taip daroma žaliam medžiui, tai kas bus sausam?

Prie šios evangelisto Luko pasakėlės bažnyčia vėliau pridėjo kitą legendą, kurios nėra nė viename šventraščio tekste. Kita vertus, šių tekstų autentiškumas jau ir taip pakankamai abejotinas.

Dvasininkai tikina, jog toliau buvusi tokia scena.

Viena iš verkusių moterų, kurios vardas Veronika, pastebėjo, kad Jėzus visas suprakaitavęs. Matyt, bijodama, kad jis nepersišaldytų, ji prisiartino ir priglaudė prie jo veido savo nosinę, norėdama nušluostyti prakaitą nuo dieviškosios kaktos.

Ir štai - naujas stebuklas! Nosinėje atsispaudė Jėzaus veido bruožai. Tai buvo savotiška momentinė ir be to, spalvota nuotrauka, su visomis smulkmenomis atspindėjusi pasmerktojo fizionomiją.

Atkreipkite dėmesį, kokia didelė žydų tautos ir kareivių kaltė: net po šio stebuklo jie nesuprato, kad jų auka buvo tikras dievo sūnus! Deja, niekas negali apšviesti žmonių, iš anksto prieš ką nors nusistačiusių. Tie, kurie nenori girdėti, yra blogesni už visus kurtinius, o tie, kurie nenori matyti, neprilygsta nė akliems gimusiems.

Kaip ir reikėjo laukti, Veronikos nosinė išliko ligi mūsų dienų. Šimtai skalbimų ir plovimų iš jos neišdildė Jėzaus veido bruožų. Dabar šią brangią relikviją saugo Romos kunigai švento Petro katedros lobyne. Norintieji gali ją ten pamatyti, prieš tai gerokai patepę putnią zakristijono ranką.