Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Pamatęs drabužių dalybą ir jausdamas aštrų skausmą pradurtuose delnuose - dieviškoji Žodžio prigimtis neveikė, - Jėzus visiškai atgavo sąmonę. Atsipeikėjęs jis tarė:

- Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.

Tačiau susirinkusieji žmonės ir kareiviai, kurių širdys buvo tikrai akmeninės, tik juokėsi iš nukryžiuotojo ir jo maldų.

- Ei! - šaukė jie. - Tu, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai! Štai tau puiki proga padaryti dar vieną stebuklą: atsikabink ir nuženk nuo kryžiaus, jei gali! Tai būtų mums gražu pažiūrėti!

Kiti jiems pritarė:

- Gyrėsi, kad visus išgelbės, o savęs negali išgelbėti!

Treti pridėjo:

- Beje, juk jis mums ausis išūžė, sakydamas esąs dievo sūnus! Kodėl gi dangiškasis gimdytojas jo neišgelbsti?

Tačiau Jėzus, kuris turėjo savų sumetimų, nusprendė nenužengti nuo kryžiaus.

Du sukčiai, nukryžiuoti greta balandžio sūnaus iš dešinės ir iš kairės irgi ėmė kibti prie jo su klausimais.

Čia evangelistai ir vėl niekaip nesutaria:

Matas rašo: "Tą pat valandą jam prikaišiojo ir du galvažudžiu, kuriuodu draug su juo buvo prikaltu ant kryžių" (27, 44).

Morkus pritaria: "Taip pat ir tuodu, kurie su juo buvo prikalti ant kryžių, tyčiojosi iš jo" (15, 32).

Jonas visai nieko nekalba apie brolių - galvažudžių keiksmus.

Tuo tarpu Lukas teigia:

"Vienas tų dviejų galvažudžių, kurie kabėjo, ėmė jam piktžodžiauti, sakydamas:

- Jei tu Kristus, gelbėk pats save ir mus!

Bet atsiliepdamas kitas draudė jį ir sakė:

- Ir tu dievo nebijai, nors esi taip pat pasmerktas! Mudu juk pelnytai kenčiame, nes gauname tai, ko mūsų darbai verti, o šitas nepadarė nieko pikta.

Tuomet jis tarė Jėzui:

- Viešpatie, atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę!

Jėzus jam atsakė:

- Iš tikrųjų sakau tau, šiandien tu būsi su manimi rojuje" (23, 39 - 43).

Šios penkios Luko evangelijos eilutės davė pagrindą legendai apie gerąjį galvažudį. Komentatoriai - teologai, pasukę makaules, sugalvojo pamaldžiajam niekšui Dimaso vardą ir dabar sako, girdi, tai buvęs tas pats Dimasas, kuris svetingai priėmė Mariją, Jėzų ir Juozapą, bėgančius į Egiptą. Tik pamanykite, kur žmonės nesusitinka! Iš tikrųjų pasaulis ankštas...

Taigi, pasak bažnyčios, pirmas į dangų pateko plėšikas ir vagis. Antra vertus, Dimasui danguje kompaniją netrukus sudarė daugybė kitų smurtininkų ir žmogžudžių, suspėjusių prieš mirties bausmės įvykdymą prieiti išpažinties.

O kas dėjosi toliau?

Čia mums teks iš eilės pacituoti visus keturis evangelistus, kad parodytume, kaip jie vis labiau ir labiau painiojasi, nors, teisybę sakant, yra įkvėpti tos pačios šventosios dvasios:

Matas (27, 45 - 50): "Nuo šeštos valandos pasidarė tamsu visoje žemėje iki devintai valandai. O apie devintą valandą Jėzus šaukė dideliu balsu:

- Eli, Eli, lama sabaktani!

Tai yra: Mano dieve, mano dieve! Kam mane apleidai! Kai kurie ten stovėdami ir tai girdėdami, sakė: Jis šaukia Eliją.

Ir tuojau vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją acto, užmovė ant nendrės ir davė jam gerti.

Kiti sakė: Liaukis, žiūrėkime, ar ateis Elijas jo išvaduoti.

O Jėzus, vėl šaukdamas dideliu balsu, atidavė dvasią."

Morkus (15, 33 - 37) pateikia aprašymą, gana panašų į Mato pasakojimą.

Luko evangelijoje kvailas pokštas su acte primirkyta kempine atsitinka žymiai anksčiau, dar prieš tai, kai nukryžiuotieji vagys pradėjo plūsti Kristų. Nėra čia ir gėdingų žodžių: "Eli, Eli, lama sabaktani! " arba, kaip rašo Morkus, "Eloi, Eloi! Lama sabaktani, " Lukas teigia, kad Kristus paprastai pasakęs: "Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią!"

Pagaliau prisikasėm iki Jono. Kaip tik jis nieku būdu nesutinka su savo kolegomis evangelistais. Nei iš šio, nei iš to jis pareiškia, kad po kryžiumi staiga atsirado Marija, Jėzaus motina, dar viena Marija, Magdalena, o taip pat mylimasis jo mokinys, atseit, pats Jonas.

Kiti trys evangelistai sutartinai teigia, kad visos šios damos laikėsi atokiai nuo Golgotos kryžiaus. Na, dievai jų nematę.

Taigi mylimasis mokinys, kuris, pasirodžius kareiviams Getsemanės sode, pasipustė padus ir skuodė greičiausiai už visus kitus apaštalus, dabar nežinia iš kur atsirado egzekucijos vietoje. Jėzus tuojau pat pasakė jam, rodydamas į savo motiną: "Jonai, štai tavo motina!" O savo motinai pasakė, rodydamas į Joną: "Moteriške, štai tavo sūnus! " Ir nuo to laiko, sako toliau evangelistas, tas mokinys paėmė ją pas save. Tasai "pas save" - tiesiog šedevras! Mes juk žinom, kad Jonas, kaip ir visi apaštalai, buvo plikas kaip tilvikas ir nuolatos valkatavo!

Po to Jėzus suriko: "Trokštu! " - tai yra "Labai noriu gerti! " Tik tada, jei tikėsime Jonu, kareiviai, prašomi nukryžiuotojo, padavė jam kempinę ir jis iščiulpė actą. Bet tuo metu Jėzus visai nepriekaištavo savo tėvui ir nesakė: "Eli, Eli! Lama sabaktani! " Atvirkščiai, jis buvo nuostabiai ramus. Nulenkęs galvą, Jėzus suniurnėjo: "Atlikta" - ir atidavė dvasią.

Be to, nei Matas, nei Morkus, nei Lukas nežino, kad, Jėzui išleidus dvasią, vienas karys bakstelėjo ietimi numirėliui į paširdžius, iš kur "tuojau išėjo kraujo ir vandens", o kai dėl kitų dviejų latrų, tai "kareiviai atėjo ir sulaužė blauzdas vienam ir kitam, kurie buvo prikalti ant kryžių drauge su juo". Tai žino vien tik Jonas (19, 25 - 27).

Po to įvyko du nuostabūs atsitikimai.

Jėzaus mirtis šventyklos uždangai padarė tokį stiprų įspūdį, kad ji pasekė vyriausiojo kunigo Kajipo kelnių pavyzdžiu: perplyšo nuo viršaus iki apačios, - skirtumas buvo tik tas, kad uždanga tai padarė be kieno nors pagalbos.

Žemė savo ruožtu irgi išėjo iš galvos. Ją ėmė krėsti nervinis drebulys ir kurį laiką - evangelijoje tiksliai nenurodyta, bet, reikia manyti, gana ilgą laiką - ji taip drebėjo, kaip ištikta nuomario. Keliose vietose net prasižiojo! Golgota, pavyzdžiui, prasivėrė, nelyginant austrė saulėkaitoje. O Adomo kaukolė, kuri, kaip jau kalbėjome, tenai tūnojo, nudardėjo skradžiai žemę. Tik dėl šios priežasties jos iki šiol niekaip nesuranda.

Tuo pačiu metu daugybė kapų visose pasaulio dalyse patys atsivėrė, numirėliai pakėlė antkapius ir iškišo nosis į margą pasaulį. Teologų teigimu, prasidėjo visuotinis prisikėlimas. Baisiai patenkinti, kad pavyko išropoti iš kapų, atgiję numirėliai linksmai dvakinėjo gatvėmis. Kavinės ir restoranai tą dieną buvo sausakimši. Žemės gyventojų skaičius ūmai padidėjo, nes prie gyvųjų prisidėjo visi tie, kurie per visus ankstesnius šimtmečius buvo užmerkę akis, užmigę viešpatyje, padžiovę kojines, padėję šaukštą, užrietę barzdas, pakratę kojas, atsigulę amžino poilsio, nusibaigę, nuėję pas Abraomą, palikę šią ašarų pakalnę, nusistekenę, nugaišę, pragaišę, atsigulę į medinį maišą ar dar kokiu nors būdu numirę.

Aš nė kiek neperdedu. Taip sako Matas, štai evangelijos žodžiai: "Ir išėję iš kapų po jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir pasirodė daugeliui" (Mato 27, 53).

Tikiu tavimi, šventasai Matai! Toks reginys vargu ar galėjo likti nepastebėtas.

Jėzų sergėjusių karių šimtininkas, pajutęs, kad žemė ėmė šokti pasiutpolkę, iš visų jėgų įsikibo į svyruojančią uolą ir užriaumojo:

- Po perkūnais! Kad tik aš neprasmegčiau - šis vyrukas tikrai buvo dievo sūnus!

Paskui, jis, reikia manyti, pridėjo:

- Dievaži, gaila, kad jis numirė! Tikrai apmaudu!

Tačiau evangelijoje šie žodžiai neužfiksuoti.

Vyriausieji kunigai, rašto žinovai, fariziejai, išgydyti nedėkingieji luošiai ir kiti dabar irgi puikiai suprato, kas per vienas tasai Jėzus. Patys pagalvokite, argi toks visuotinis gamtos dėsnių sutrikimas nebuvo lemiamas jų aukos dieviškumo įrodymas?