Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Aš esu! - atsakė pagaliau pateptasis.

Jo žodžiai sukėlė pasipiktinimo audrą. Aukščiausias vyriausiasis kunigas ir visas sinedrionas įsižeidė. Nesunku suprasti kodėl! Niekas ten nežinojo apie istoriją su balandžiu ir visi manė, kad Jėzaus tėvas buvo dailidė Juozapas. Tiesa, Juozapas, kol gyveno, garsėjo kaip žmonos apgautas vyras, bet niekam nė į galvą neateidavo, kad barzdą jam prisiuvo balandžių šeimos paukštis. Jeigu Jėzus būtų pasiaiškinęs, tai teisėjai bent būtų žinoję, kas prieš juos stovi. Tačiau jis nusprendė nutylėti, kad Mariją, palikdamas ir toliau mergele, apvaisino kažkoks balandis, toks pat dievas, kaip Sabaotas ir kad jis, Jėzus, tuo būdu yra dievo sūnus. Nieko tokio jis nepasakė, užsispyręs kartojo savo ir aiškus daiktas, labai įsiutino susirinkimo dalyvius. Kajipas iš pykčio nebežinojo, ką daryti.

- Jūs girdėjot, kaip jis niekina dievą? - rėkė vyriausias kunigas. - Ką, juk visi girdėjote? Iš tikrųjų tai pasibaisėtina!

Vargas mums!

Ir tada, pagautas dievobaimingos rūstybės, Kajipas suplėšė savo drabužius. Salėje buvusios moterys gėdingai nusigręžė, kad nepamatytų šventojo tėvo riebių šlaunų, atidengtų visuotinei apžiūrai.

Susitvardęs Kajipas šiaip taip prisidengė likusiais drabužių skudurais. Širdyje jis jau gailėjosi, kad laiku nesusivaldė, - iš tokių audringų jausmo prasiveržimų naudos turi tik siuvėjai.

- Manau, - tarė jis, kreipdamasis į sinedrioną, - viskas aišku. Kam dar mums liudininkai? Dabar girdėjote, kaip jis niekino dievą. Ką pasakysite, kolegos?

Visi vienu balsu sušuko:

- Mirtis jam!

Bausmė, reikia pasakyti, perdaug žiauri už tokius nereikšmingus prasižengimus. Mano kuklia nuomone, Jėzui nereikėjo taikyti aukščiausios bausmės, net jeigu sutiksime, kad jis niekino dievą. Kajipo vietoje aš būčiau nuteisęs Kristų priverčiamam gydymui šaltu dušu, kad jis kiek atvėstų, manau, skaitytojai čia su manimi sutiks.

Kaip matote, laisvamaniai žmonės daug gailestingesni už tikinčiuosius! Žydų šventeivos buvo tos nuomonės, kad eretikus būtinai reikia karti; paėmę valdžią, krikščioniškiausieji bažnyčios tėvai už tuos pačius prasižengimus ėmė savo priešininkus gyvus deginti.

Taigi ne krikščionys turėtų kaltinti žiaurumu žydus, nors šie ir nuteisė mirti paprastą pagyrūną, mano manymu, visai nepavojingą kitiems žmonėms.

Išsiaiškinęs, kokia yra viešoji nuomonė, Kajipas nutraukė posėdį ir , palikęs užsispyrėlį dailidę saugoti kareiviams, nuskubėjo namo, kad žmona sulopytų jam tuniką ir kelnes.

Tuo tarpu liaudis baisiai piktinosi Kristaus elgesiu ir jei ne sargybiniai, tai iš balandžio vaiko būtų likę vien skutai.

O sargybiniams visa ši istorija greičiausiai atrodė komiška: kaip žinome, visi kareivos linksmo būdo - tokie jie buvo senovės laikais, tokie ir dabar.

Jie pasodino Jėzų ant suolo ir prasimanė linksmą pramogėlę, kurią galime palyginti nebent su mūsų laikų žaidimu, kai reikia atspėti, kas tau pliaukštelėjo per delną, atkištą už nugaros. Balandžio sūnui užrišo akis ir prasidėjo kvaili juokai; kareiviai elgėsi kaip iš buto išmesti neužsimokėję gyventojai, pagaliau nutvėrę į savo nagus raganą šeimininkę.

Vienas kuris kareivis gnaibė viešpačiui dievui pasturgalį, o visi kiti šaukė:

- Ei visažini! Pranaše! Aiškiaregy! Nagi, pasakyk, kas tave įgnybo?

Kiti vaišino jį stipriais smūgiais per sprandą, skambiais sprigtais, atsakančiais niuksais, o kai kurie net "mušė jį per veidą plaštakomis". Didžiausieji storžieviai spiaudė į veidą.

Jėzus, be abejo, galėjo nutraukti tą pramogą po paties pirmojo gnybtelėjimo ar antausio. Jam būtų reikėję tik atsakyti: - Man įgnybo Jokūbas Trucheliubabelis, šventyklos sargybinių kapralas; gimimo vieta - Sichemas, laikas - trečioji šeštos kalendos diena, prieš keturiasdešimt vienerius metus!

Nėra jokios abejonės, kad jeigu jis būtų taip atsakęs, kareiviai ne tiktai būtų palikę jį ramybėje, bet ir tučtuojau pripažinę ir viešai išpažinę, kad jis dievas. Jis, net nepajudėjęs iš vietos, būtų iš kaltinamojo virtęs nugalėtoju.

Tačiau Jėzus to nenorėjo.

Priešingai, jis, matyt, labai džiaugėsi, gaudamas per sprandą ir per kūbrį. Sau vienas jis tikriausiai kalbėjo:

"Tai bent laimė! Gnybiai, niuksai, sprigtai, antausiai - kaip iš gausybės rago byra! Dabar Adomas ir Ieva galės pagaliau suvirškinti tą obuolį, kuris buvo įstrigęs jų skrandžiuose... Jeigu išvardyčiau visus šiuos kareivas, tai jie kaip mat nutrauktų savo nedorą pramogą... Bet juk tada pirmapradė nuodėmė liktų neišpirkta!" (Žr. Mato 26, 57 - 68; Morkaus 14, 53 - 64; Luko 22, 54 - 65; Jono 18, 12 - 14, 19 - 24.)

61 SKYRIUS. Petras pasirodo esąs tikras bailys

"Po valandėlės pamatęs jį kitas tarė: Ir tu esi iš jų tarpo. Petras gi atsakė: O, žmogau, nesu. Arti vienos valandos praslinkus, dar kitas tvirtino, sakydamas: Tikrai ir šitas buvo su juo, nes jis ir galilėjietis. Bet Petras tarė: Žmogau, aš nežinau, ką tu sakai. Ir tuojau, dar jam tebekalbant, gaidys pragydo. Tuomet viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą; ir Petras atsiminė viešpaties žodį, kaip jis buvo pasakęs: Pirma kaip gaidys giedos, tu tris kartus išsiginsi manęs. Po to Petras, išėjęs laukan, karčiai verkė." (Luko 22, 58 - 62)

Tuo metu, kai visagalis dangaus ir žemės sutvėrėjas kentėjo grubius šventyklos sargybinių juokus, apaštalas Petras darė, ką galėdamas, kad tik pateisintų savo mokytojo pranašavimus.

Bėgdamas iš Getsemanės sodo, jis susigėdo dėl savo bailumo ir grįžo.

"Kur, po perkūnais, nuvedė mano mokytoją? " - klausinėjo jis save.

Paskui, gerai pagalvojęs, - kai kurie ratukai jo galvoje vis dėlto sukosi, - jis nusprendė, kad Jėzaus reikia ieškoti vyriausiųjų kunigų rūmuose. Priėjęs tokią išvadą, apaštalas nuvyko į rūmus.

Nuėjęs tenai rado prie durų smalsuolių minią ir prasiskverbti į posėdžių salę negalėjo. Turėjo pasitenkinti kuklia vieta kiemo kamputyje.

Nors metų laikas buvo pats šilčiausias, - jei pamenate, apaštalai miegojo tiesiog ant plikos žemės, - pasak evangelijos, ūmai pasidarė šalta. Tarnai, kareiviai ir vergai, susimetę kieme, užkūrė didelį laužą iš dygaus krūmo žabų ir visi sustojo prie ugnies pasišildyti. Kiekvienas smaginosi, kaip išmanė: vieni plepėjo apie nakties įvykius, kiti pasakojo anekdotus.

Petras stovėjo, prikandęs liežuvį, klausydamasis, ką kiti kalba: norėjo žinoti, kuo visa tai baigsis.

Staiga viena Kajipo tarnaitė pliaukštelėjo per rankas kareiviui, kuris jau per stipriai ir atkakliai spaudė jai kelį ir įsižiūrėjusi į laužo ryškiai apšviestą apaštalo veidą, tarė: - Klausyk, aš juk tave pažįstu!

- Ar man sakai, ponia? - atsiliepė išsigandęs Simonas - Petras.

- Žinoma, tau! Kurgi aš tave mačiau?..

- Mane?

- Taigi.

- O kur?

- Prisiminiau! Tu buvai kartu su Jėzumi iš Nazareto.

Petras gūžtelėjo pečiais.

- Pati nežinai, ką kalbi? - atsakė jis.

- Aš, mat, nežinosiu? Neapsimesk nekaltu kūdikėliu!

- Bet kad aš to žmogaus nė matyti nemačiau!

Ir norėdamas parodyti, kad jam visa tai nieko nereiškia, apaštalas nerūpestingai prisiartino prie ugnies.

Tarnaitė nesispyrė, bet tuojau pat savo įtarimus pasakė draugėms.

- Iš tikrųjų, - pastebėjo viena iš jų, - aš puikiai pamenu šitą seną krieną! Jo toks snukis, kad negreit pamirši!

Ir savo ruožtu priėjo prie Petro, kad geriau jį įsižiūrėtų. Apaštalui visi tie apžiūrinėjimai pradėjo dilginti nervus. Jis apmaudžiai susiraukė.