Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Taip, tamsta pirmininke, tai yra ne... Čia, matote, yra toks vienas dalykėlis...

- Paaiškinkite, tiktai trumpiau!

- Taip, tamsta pirmininke... Taigi, vienas iš tos šutvės...

- Kokios šutvės?

- Minėtojo Jėzaus šutvės, po perkūnais!

- Na tai kas?

- Tai va aš ir sakau, yra čia toks vienas žmogus, kaip čia jums pasakius... na, vienu žodžiu, jis siūlosi išduoti nusikaltusį asmenį ryt arba poryt, kaip jums patogiau ir tokioje vietoje, kur nebus minios, tai yra kalbamojo asmens gyvenamoje vietoje... tai yra ne jo gyvenamoje vietoje, kadangi jis tokios vietos neturi; aš norėjau pasakyti: toli nuo visų triukšmingų susirinkimų, kalvoje, kur jis gyvena... tai yra ne gyvena, žinoma, bet... na, vienu žodžiu, man aišku, ką aš noriu pasakyti.

- Mes irgi supratome, ką jūs norėjote pasakyti, kapitone.

- Dėkoju, tamsta pirmininke

Kajipas kreipėsi į susirinkimą:

- Ką jūs apie tai manote?

- Jei yra galimybė areštuoti Jėzų tuojau pat ir be ypatingo triukšmo, tai reikia taip ir daryti, - atsiliepė vienas iš vyriausių kunigų. - Bet iš pradžių reikėtų išklausyti tą gaujos narį, kuris sutinka išduoti teisingumui savo vadovą.

- Ir aš taip manau, - pritarė Kajipas.

- Jis jau čia, - pastebėjo sargybos kapitonas.

- Įveskite jį!

Žmogus įėjo.

- Kuo tu vardu?

- Judas, jūsų malonybe.

- Ar tu esi to Jėzaus draugijos narys?

- Aš esu vienas iš dvylikos, kuriuos jis vadina apaštalais.

- Kodėl tu metei savo vadeivą?

- Matote... aš įstojau į jo kompaniją dėl to, kad visada norėjau būti patsai sau ponas, nuo nieko nepriklausyti. Jo kalbos man patikdavo, jis žadėjo mums nerūpestingą ir laimingą gyvenimą... Vėliau pastebėjau, kad tas kalbočius - paprastas apgavikas. Be to, jis jau kelis kartus siūlė mums paragauti savo kūno ir kraujo, o aš toks žmogus, kuriam šitie dalykai šleikštūs... Jau seniai supratau, ką tas vyrukas planuoja! Jis nori, kad jį paskelbtų Izraelio karaliumi vietoje mūsų gerbiamojo monarcho jo didenybės Erodo... O aš nenoriu kištis į politiką. Tik pamanykite - sukilimas! Reikia būti aklam ir kurčiam, kad nesuprastum, kuo visa tai kvepia... Be to, jis verčia mus vagiliauti... Štai visai neseniai, pereitą sekmadienį, mes už jo galvos įsipainiojome į tikrą vagystę...

- Vagystę?

- Na taip, jis privertė mus pavogti asilą, kad turėtų kuo joti į Jeruzalę.

- Vadinasi, tai buvo vogtas asilas?

- O argi jis turi ką nors savo? Asilą nudžiovėm viename kaime... Taigi supraskite, kad man jau gana visų šitų fokusų, ir aš laikau savo pareiga padaryti paslaugą vyriausybei. Galiu nurodyti jums vietą, kur jis slapstosi, net galiu nuvesti ten šventyklos sargybos būrį, kai sutems ar anksti rytą, dar neišaušus.

Čia nėra ko delsti!

- Judai, mes tau reiškiame padėką ir priimame tavo pasiūlymą.

- Galite manimi neabejoti. Vien tik noras ištaisyti padarytą klaidą ir padėti teisingumui...

- Aišku, aišku! Kiek nori už vargą?

- O ponai, kaip jūs galėjote pamanyti?..

- Kiekviena paslauga verta atlyginimo. Kiek tu nori už savąją?

- Manyčiau, kad keturiasdešimt siklų...

- Stop, neužsiprašyk! Vidutinis vergas kainuoja dabar aštuoniasdešimt siklų. Manau, kad tokiam nusikaltėliui, kaip Jėzus, pati aukščiausia kaina - ketvirtis vergo kainos. Sakysim: dvidešimt siklų.

- Nemėgstu derėtis, ponai. Susitarsim per pusę.

- Atseit, trisdešimt siklų?

- Taigi.

- Tegu bus taip, duokš ranką!

- Kada galėsiu gauti tą kuklią sumelę?

- Eik pas kasininką, jis tau išmokės viską kaip reikiant.

Po penkių minučių Judas gavo trisdešimt siklų, arba sidabrinių. Siklas tada buvo lygus vienam frankui dvidešimt penkiems santimams; mūsų pinigais tai bus maždaug dvidešimt penkios kapeikos. Vadinasi, mūsų dievą viešpatį Jėzų amžininkai įkainojo septynis su puse rublio (žr. Mato, 26, l - 5, 14 - 16; Morkaus 14, 1 - 2, 10 - 11; Luko 22, 1 - 6).

56 SKYRIUS. Šeimyniniai kojų plovimo malonumai

"...Žinodamas, kad tėvas buvo visa davęs jam į rankas, kad jis nuo dievo išėjo ir pas dievą eina, jis (Jėzus) keliasi nuo stalo, padeda savo drabužius ir pasiėmęs drobulę, susijuosia. Po to pilasi vandens į praustuvę ir pradeda mazgoti mokytinių kojas ir šluostyti drobule, kuria buvo susijuosęs." (Jono 13, 3 - 5)

Ketvirtadienio rytą į Jėzų kreipėsi Petras ir Jonas:

- Klausyk, šeimininke, - tarė jie, - metas būtų jau pasirūpinti Velykiniu stalu. Kur mes kelsime savo Baltazaro puotą?*

*Pranašo Danieliaus knygos penktame perskyrime pasakojama apie puota, kurią iškėlęs Babilonijos karalius Baltazaras. Pačiame puotos įkarštyje ant sienos pasirodę trys paslaptingi žodžiai: "mane", "tekel", "fares". Pranašas Danielius juos išaiškinęs šitaip: Baltazaro karaliavimui artėjąs galas, o jo valstybė būsianti padalyta. Pasak Biblijos, Baltazaras buvęs tą pačią naktį nužudytas. Ši istorija - grynas prasimanymas, nes jokiuose istoriniuose šaltiniuose nėra žinių apie tokį Babilonijos karalių. - Prakeikimas! Aš ir pats dar nežinau. Nagi, pagalvokim...

- Apie Jeruzalę nėra ko nė galvoti. Ten mus sutiks su vėzdais, o tau išvis pavojinga rodytis mieste.

- Niekis! - pareiškė Jėzus, kuris turėjo savo planą. - Klausykite, ką jums pasakysiu. Malonėkite nusileisti žemyn į miestą.

Kai pasieksite Jeruzalę, atidžiai stebėkite praeivius, kol pamatysite žmogų, nešantį indą su vandeniu. Sekite paskui tą žmogų...

- O kas toliau?

- Įeikite paskui jį į namus...

- Aišku, o kas toliau?

- Paklauskite, kas yra tų namų šeimininkas ir pasakykite jam štai ką: "Malonus pone, išmušė mūsų didžiojo rabi, mūsų mokytojo valanda. Būkite toks geras ir parodykite patalpą, kurioje galėtume įsikurdinti." Tuomet jis parodys jums salę, aukštą ir erdvią, papuoštą kilimais ir iš anksto sutvarkytą. Ten prirenkite visa, kas reikalinga puotai.

Jonas ir Petras paklausė.

Eidami į Jeruzalę, jie ėmė girti Jėzų Kristų:

- Sakyk, ką nori, bet kito tokio, kaip mūsų šefas, nerasi visame pasaulyje!

- Kas tiesa, tai tiesa, jis vis ką nors sugalvoja. Prie miesto vartų jie pamatė žmogų su ąsočiu ant peties: jis ėjo nuo Silojės baseino.

- Štai tasai, kuris mums reikalingas! - nusprendė apaštalai.

Viskas klojosi taip, kaip sakė Jėzus. Apaštalai tuo nė nesistebėjo: jie jau ėmė apsiprasti su visokiais stebuklais, kuriais iš pradžių taip žavėdavosi.

Namų šeimininkas Jonui ir Petrui pasisakė, kad jis esąs karštas Jėzaus gerbėjas ir kad labai džiaugiasi, galėdamas užleisti nazariečiui savo aukštąją salę.

Iki šiol musulmonai, valdantys Jeruzalę, teberodo maldininkams krikščionims kažkokią vietą, kur, anot jų, stovėjęs kitados namas, kuriame Jėzus paskutinį kartą vakarieniavęs. Maldininkai krikščionys tuo patenkinti. Jie žiūri į tą vietą, bučiuoja žemę ir dalija pinigus gudruoliams musulmonams.

Šiandien ten nieko daugiau nėra, tik tuščia ir labai abejotina vieta, kur tariamai buvusi garsioji puotos salė, tačiau teologai vis dėlto kuo smulkiausiai aprašinėja tą kambarį. Salė turėjusi skliautuotas lubas ir baltas sienas; vidury stovėjęs žemas, ryškiai išdažytas stalas, iš trijų pusių apsuptas gana plačiais guoliais svečiams; iš ketvirtos, laisvosios, pusės prieidavę tarnai su patiekalais ir gėrimais. Stalas buvęs skirtas trims asmenims. Jėzus tą vakarą atėjo, lydimas tuzino mokinių.

Teologai taip pat labai gerai yra painformuoti, kokia tvarka šventoji kompanija susėdo prie stalo.

"Jėzus, - sako kunigas Fuaras, - užėmė vietą viduryje, Jonas atsigulė jam iš dešinės; panorėjus uždėti galvą mokytojui ant krūtinės, jam reikėjo tik atsilošti. Petras buvo greta Jėzaus numylėtinio, o Judas - šalia Jėzaus."