Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Tad atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus, o dievui - kas dievo.

Kas duobę kasė, tas į ją ir įpuolė! Vaikščiojantis Žodis paprasčiausiai apėjo klausimą. Atsakymas buvo toks suktas, kad geriau nė nereikia, tačiau kartu tai buvo frazė ir dar kokia frazė! Todėl tamsuolių minia, kuri visais laikais buvo ir lieka skambių žodžių auka, sutiko Jėzaus atsakymą audringais plojimais, virtusiais ovacijomis.

Po Erodo šalininkų prie Jėzaus prisiartino sadukiejai - įtakingos žydų sektos šalininkai*.

*Sadukiejai, arba Sadoko palikuonys, - religinė - politinė partija Judėjoje (II amž. pr. m. e. - I m. e. amž.), Jeruzalės diduomenės, lupikautojų, dvasininku aristokratijos ideologai. Nuo fariziejų skyrėsi tiktai kitokiu kai kurių religinių klausimų traktavimu: jie tikėjo laisva žmogaus valia, reikalavo griežtai laikytis rašytų įstatymų, nepripažino kūno prisikėlimo iš numirusių. Jie uždavė jam tokį klausimą:

Vienas sadukiejus turėjo šešis brolius. Tasai žmogus vedė ir pasimirė, žmoną palikęs našlę. Našlė ištekėjo už vieno velionio brolio. Tasai irgi mirė. Našlė ištekėjo už trečio brolio, paskui dėl tos pat priežasties už ketvirto ir taip toliau. Galiausiai visi broliai atidavė dievui sielas. Tad kieno gi žmona ji bus laikoma tada, kai paskutiniojo teismo dieną prisikels visi broliai?

Jėzus atsakė:

- Kai visi numirėliai prisikels, vyrai neturės žmonų, o žmonos - vyrų, nes visi pasidarys kaip angelai danguje. Vadinasi, galite nesijaudinti, jokių komplikacijų nebus.

Sadukiejams į pagalbą atėjo kažkoks raštininkas arba rašto žinovas.

- Mokytojau, - tarė jis, - jeigu jau pradėjote spręsti teologines problemas, tai leiskite paklausti, kurį iš visų Mozės įstatymų jūs laikote svarbiausiu?

- Pirmąjį įsakymą, - atsakė Jėzus: - "Mylėsi viešpatį, savo dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo galia" (Morkaus 12, 30). Bet yra ir kitas priesakas, ne mažiau svarbus, kaip pirmasis: "Mylėsi savo artimą, kaip patsai save" (Morkaus 12, 31).

- Bravo! - sušuko rašto žinovas. - Puikus atsakymas!

Matyt, šis rašto žinovas nesistengė, kaip fariziejai, sadukiejai ir Erodo šalininkai, pastatyti vaikščojantį Žodi į keblią padėtį. O Jėzus tuo metu jau silpo iš nuovargio. Visų tų klausimų jam buvo gana per akis.

Atsisukęs į žmones, jis užsipuolė priešus visu savo iškalbingumu. Visi keiksmai, kokius tik galėjo prisiminti, pabiro ant fariziejų galvos. Jis apliejo juos pamazgomis, sumaišė su purvais, apspiaudė ir apspardė. Išvadino juos "veidmainiais", "našlių namų rijikais", žmonėmis, kurie "iškošia uodus", bet "praryja kupranugarius", "pabaltintais karstais, pilnais mirusiųjų kaulų ir visokių puvėsių", "žalčiais ir gyvačių veisle" ir t.t. Galų gale jiems suvertė kaltę už visą žemėje pralietą nekaltųjų kraują, pradedant teisiuoju Abelių ir baigiant Barakijo sūnumi Zakariju.

Pavadinti ką nors Zakarijo žudiku žydams buvo baisiausias įžeidimas, baisesnis, negu, sakysim, Don Žuaną pavadinti eunuchu. Zakarijo nužudymą izraelitai laikė sunkiausiu nusikaltimu, už kurį perpykęs Jehova nubaudė Jeruzalę. Ir nepaisant to, kad Zakarijas buvo nugalabytas prieš šimtą metų, žydai tėkšdavo šį klaikų kaltinimą į akis visiems, kurių neapkęsdavo.

Zakarijas buvo kunigas ir aukodavo aukas. Jo kolegos nudobė jį, einantį tarnybos pareigas, žengiantį prie altoriaus. Nužudytojo kraujas vis nesiliovė putojęs šventyklos grindyse ir niekas negalėjo jo nuplauti. Karalius Nabuchodonosoras, įėjęs į šventyklą, pamatė tą kraujo putą ir labai nustebo. Norėdamas permaldauti teisuolio kraują, karalius nutarė už jį atkeršyti: įsakė atitempti į tą pačią vietą visus rabinus ir išskersti. Tačiau kraujas ir toliau putojo. Karalius įsakė suimti iš mokyklos grįžtančius vaikus; juos irgi paaukojo. Kraujas vis putojo. Nabuchodonosoras pasišaukė jaunuosius kunigus ir juos nužudė. Zakarijo kraujas nenusiramino. Apie šimtas tūkstančių aukų niekaip negalėjo permaldauti šio teisuolio kraujo. Tada Nabuchodonosoras priėjo prie žmogžudystės vietos ir sušuko:

- Zakarijau! Zakarijau! Juk tu jau sunaikinai savo tautos žiedą. Nejau nori, kad išnaikinčiau visus žydus?

Tik po tų žodžių kraujas liovėsi putojęs.

Tokia yra legenda apie Zakariją. Kaip matote, apkaltinti ką nors jo žudiku buvo ne juokai. Todėl fariziejai, jau ne kartą norėję susidoroti su Jėzumi, nutarė dabar nebedelsti.

Kol jie spendė žabangas vaikščiojančiam Žodžiui, šis, apaštalų lydimas, vaikštinėjo po šventyklą, stebėdamas jos restauravimo darbus. Vienoje terasoje stovėjo dėžutės aukoms. Mes žinome, kad šis paprotys išliko iki mūsų dienų: daugelyje bažnyčių yra dėžutės aukoms dievo motinos koplyčiai, mišioms už mirusiųjų sielas, kenčiančias skaistykloje, bažnyčios išlaikymui, kunigų seminarijos išlaikymui, vargšų šelpimui, mažųjų kinukų atvertimui į Kristaus tikėjimą ir dar dievai žino kokiems reikalams - visų dėžučių ir reikalų neišskaičiuosi. Jeruzalės šventykloje tokių dėžučių buvo trylika, visos viena už kitą didesnės, su plačiomis nepasotinamomis gerklėmis, į kurias tikintieji, vieni prieš kitus puikuodamiesi, bruko dideles sidabrines monetas. Ir štai priėjo neturtinga moteriškė ir droviai įmetė į dėžutę du variokus, vieno kvadranto vertės, kaip sako evangelija, tai yra maždaug dvidešimt kapeikų.

- Ar matėte tą vargšę moterį? - paklausė Jėzus apaštalus.

- Taip, mokytojau.

- Ji davė daugiau už visus kitus turtuolius, nes šie atiduoda savo turto perteklių, o ji, matyt, atidavė paskutinius skatikus, kurie jai pačiai labai reikalingi.

Būdamas iki galo logiškas, jis būtų galėjęs pridurti, kad net turtuoliai, atiduodantys savo perteklių, buvo daug dosnesni už jį patį, nes nei jis, nei jo apaštalai niekad nepaaukojo nė skatiko.

Užsikoręs ant statybos pastolių, Jėzus pareiškė, kad šventyklos neverta baigti statyti, kadangi vieną gražią dieną iš jos neliksią akmens ant akmens. Čia jis nesumelavo, nes toks likimas laukia visų architektūros paminklų: kad ir kokius tvirtus mūrus statytų, laikas vis tiek juos sugriauna.

Galiausiai, jau vakarop, Jėzus nusivedė apaštalus į Alyvų kalną, kur, matyt, ketino nakvoti. Prieš eidamas gulti, atseit, prieš išsitiesdamas ant vejos, jis papasakojo paskutinį anekdotą.

Gyveno kartą dešimt mergelių ir reikėjo joms palydėti į jungtuves ištekančią draugę. Pagal papročius visa dešimtis atėjo iš vakaro į jaunosios namus. Bet štai koks dalykas: penkios merginos buvo išmintingos, o penkios neprotingos. Kaip reikalavo paprotys, kiekviena iš jų atsinešė po žibintą, kad naktį turėtų kuo pasišviesti. Tačiau penkios neprotingosios merginos ėmė ir pamiršo pripilti į žibintus aliejaus. Atsitiko taip, kad avimis pavirs visi tie, kurie pataikavo kunigams, kiti visi bus ožiai. Nuosprendis bus irgi trumpas:

- Palaimintosios avelės, - tars teismo pirmininkas, - nuo šiol jūs per amžius amžinuosius paveldėkite dangaus karalystę su visais jos džiaugsmais. O jūs, ožiai prakeiktieji, tiek pat laiko degsite ugnyje ir niekad kaip reikiant . nesušusite savo pačių skystime. O velniai, kurie jus spirgins irgi degs toje pačioje liepsnoje.

Apie viską, kas pasakyta šiame skyriuje, galima rasti žinių pirmuosiuose šaltiniuose. Kristaus įjojimas į Jeruzalę aprašytas Mato (21, 1 - 2), Morkaus (11, 1 - 2), Luko (19, 29 - 44; 21, 37 - 38), Jono (11, 55 - 56; 12, 12 - 19); figmedžio prakeikimas - Mato (21, 18 - 22), Morkaus (11, 12 - 14, 20 - 26); skandalas šventykloje - Mato (21, 12 - 17), Morkaus (11, 15 - 19), Luko (19, 45 - 48); graikų vizitas pas Jėzų - Jono (12, 20 - 50); prilyginimas apie du sūnus - Mato (21, 28 - 32); prilyginimas apie vynuogininkus galvažudžius - Mato (21, 33 - 46), Morkaus (12, 1 - 12), Luko (20, 9 - 19); apie ciesoriaus denarą - Mato (22, 15 - 22), Morkaus (12, 13 - 17), Luko (20, 20 - 26); sadukiejų klausimas - Mato (22, 23 - 33), Morkaus (12, 18 - 27), (20, 27 - 39); rašto žinovo klausimas - Mato (22, 34 - 40), Morkaus (12, 28 - 34), Luko (20, 27 - 39); fariziejų iškoneveikimas - Mato (22, 1 - 36), Morkaus (12, 38 - 40), Luko (20, 45 - 47); našlės auka - Morkaus (12, 41 - 44), Luko (21, l - 4); šventyklos sugriovimas - Mato (24, l - 2), Morkaus (13, l - 2), Luko (21, 5 - 6); prilyginimas apie išmintingas ir neprotingas mergeles - Mato (25, l - 13); paskutinis teismas - Mato (25, 31 - 46).