Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Pasak evangelijos, tik vienas Jonas iš karto patikėjo prisikėlimo stebuklu. "Paskui įėjo į kapą ir tas mokinys, kurs buvo pirmas atėjęs pas kapą; jis pamatė (kad kapas tuščias) ir įtikėjo", - sakoma šventraštyje... to paties Jono evangelijoje (20, 8).

Petras irgi matė išmėtytas žemėje drobules ir tvarkingai sudėtą galvos skepetą, tačiau tas reginys jam nieko nesakė. Jis pasikrapštė pakaušį, stengdamasis suvokti, kurgi dingo mokytojo kūnas.

- Mokytojas įžengė į dangų, - šnipštelėjo Jonas.

- "Įžengė, įžengė! " - pamėgdžiojo jį Petras. - Pasakyti "įžengė" - nesunku. O aš galiu statyti keturis grašius prieš vieną: velionį nusitempė tie bestijos fariziejai. Jie nori jį sudeginti slapta, kad mes nežinotume, kur jis ir negarbinturne jo kapo.

Petrui pritarė ir kiti mokiniai, kuriems jis pasakė savo samprotavimus. Lavono dingimas aiškiai rodė, kad kapas tuščias, tačiau tuščias kapas dar anaiptol nereiškė, jog dingęs numirėlis atgijo. Todėl, kai Magdalena tuojau po Petro ir Jono pasirodė paskutinės vakarienės salėje - ten, kur įvyko anas garsusis banketas su Kristaus kūnu ir krauju ir kur apaštalai rinkdavosi po mokytojo mirties, - visi ėmė ją traukti per dantį.

Iš pradžių Magdalena pasakė mačiusi kapo oloje du angelus. Simonas - Petras atrėžė, jog angelų ten buvo ne daugiau, kaip plaukų ant jo delno. Jonas, labiau linkęs į dangun žengimo variantą, griežtai subarė Jėzaus meilužę už faktų iškraipymą. Angelai, be jokios abejonės, buvę gražiosios nusidėjėlės fantazijos vaisius. Jis manė, kad reikia tiesiog tikėti Kristaus prisikėlimu, tačiau įtikinėti tuo kitus, remiantis cherubinais ar serafimais, kurių jis pats nematė, pirmiausia, esą neleistina, o antra, parodo blogą skonį.

- Kas nori per daug įrodyti, tas nieko neįrodo, - užbaigė Jonas.

Tačiau Magdalena nenusileido:

- Duokite man pasakyti, ką mačiau, o tada spręskite.

- Kaip, ar tu dar ką nors matei? - ėmė juoktis apaštalai. - Na, na, papasakok, pasiklausysim!

- Paskui aš mačiau patį Jėzų.

- Iš tikrųjų? Įdomu...

- Jėzų su kūnu ir krauju.

- Ir jis, žinoma, tave apkabino ir pabučiavo, kaip senais gerais laikais Kaparnaume, ar ne?

- Ne, jis manęs neapkabino, bet mes pasikalbėjom.

- Tik jūs klausykite! Ką gi jis tau pasakė?

- Paklausė, kodėl verkiu... kadangi aš verkiau. Paskui jis paklausė, ko ieškau...

- Ir tu jam atsakei: "Pupuliuk mano, žinoma, kad tavęs! " Ar taip?

- Ne, aš jam tiesiog pasakiau, kad ieškau savo mylimojo Kristaus... Duokit gi pasakyti! Iš pradžių aš nesupratau, kad tai jis.

- Tik pamanykit, nepažino savo mielojo! Kaipgi čia dabar.

- Ogi taip, dėl jo apdaro. Iš pradžių pamaniau, kad tai senatoriaus sodininkas. Sode, su kastuvu rankose, su didžiule šiaudine skrybėle, jis buvo toks juokingas... Tik tada, kai pašaukė mane vardu savo švelniu balsu, supratau, kas jis. Aš buvau tokia laiminga... kaip princesė! Norėjau pulti jam ant kaklo, bet jis neleido, kadangi dar buvo perdaug silpnas. "Rankomis neliesti! " - tarė jis. O paskui liepė eiti pas jus ir pranešti, kad jis prisikėlė ir dabar sveikutėlis, tarsi nė nebuvo miręs.

Apaštalai klausėsi ir abejodami kraipė galvas. O vienas iš jų žiūrėjo į Magdaleną kaip į kvailiukę - tai buvo Tomas, praminlas Dvyniu.

- Verčiau jis pats ateitų ir paskelbtų mums savo prisikėlimą, - pastebėjo Tomas. - Aš tai, "jei nepamatysiu jo rankose vinių perdūrimų, neįdėsiu savo piršto į vinių vietą ir neįdėsiu savo rankos į jo šoną, netikėsiu" (Jono 20, 25).

Pasijuokę iš Magdalenos, apaštalai ėmė jos gailėtis ir liepė nusiraminti.

- Vargšelė! - kalbėjosi jie tarpusavy. - Ji taip jį mylėjo!

Nenuostabu, kad jo tokia ankstyva ir liūdna mirtis sumaišė jai protą. Kur girdėta, kad senatoriaus sodininką palaikytų Jėzumi!

Na, nieko, pamažu praeis... Tikėkimės...

Tą dieną du buvusieji Kristaus palydovai - ne apaštalai, bet šiaip, antros rūšies mokiniai - vyko su reikalais į Emausą, mažą miestelį, esantį dviejų valandų kelio atstu nuo Jeruzalės. Eidami jie kalbėjosi apie praėjusios nakties įvykius. Netrukus prie jų prisidėjo dar vienas keleivis ir įsijungė į pokalbi.

- Apie ką gi taip šnekatės? - paklausė. - Kodėl tokie nuliūdę?

Vienas iš antrojo atskyrio mokinių, vardu Kleopas, atsakė:

- Tuojau matyti, kad jūs ne iš Jeruzalės, kitaip žinotumėte, kokia istorija čia atsitiko!

- Istorija? - Svetimšalis išpūtė akis. - Kokia istorija?

- Še, kad nori! Nejaugi jus niekad negirdėjote apie Jėzų iš Nazareto?

- Ne. Bet aš būsiu jums labai dėkingas, jei mane apšviesite.

- Tad klausykite. Tas Jėzus, dailidės sūnus ir pats iš profesijos dailidė, buvo kartu didelis pranašas ir visagalis stebukladaris. Trejus pastaruosius metus jis nieko daugiau nedarė, tik stebino žmones savo stebuklais. Mūsų vyriausieji kunigai ir senatoriai pavydėjo jam šlovės ir štai neseniai jie pasodino jį į belangę, o paskui pakorė...

- Taip, tai iš tikrųjų liūdna.

- Palaukite, tai dar ne viskas. Pats liūdniausias dalykas yra tas, kad Jėzus įsipareigojo per tris dienas prisikelti. Taigi va, šiandien jau trečia diena po nužudymo, tačiau nei apaštalai, nei mes iki šiol dar jo nematėm. Tiesa, Jonas ir Petras - tai du mūsų bičiuliai - nuėję į palaidojimo vietą, pamatė, kad kapas tuščias, bet, matyt, lavoną bus nusitempę fariziejai. Beje, Jėzaus meilužė prisiekinėja, kad matė jį apsirengusį sodininku, bet ir čia greičiausiai yra jos liguistos vaizduotės vaisius - juk ji dabar kaip be galvos iš meilės ir nusiminimo!.. Dabar, tikiuos, jūs supratot, kad mums nėra ko linksmintis? Juk mes pažinojome velionį...

- Nejaugi? Jūs buvote su juo pažįstami?

- O kaipgi? Toks buvo linksmuolis, žodžio pirkti jam nereikėdavo, o anekdotų kiek žinojo - be skaičiaus! Vargšas vaikinas...

- Ar manote, kad jis iš tiesų buvo pranašas?

- Pranašingesnio pranašo pasaulis dar nematė.

- Ir jis buvo visagalis?

- Galingesnio niekur nerasi.

- Tuomet, prašau neužsigauti, jūs tikri avigalviai.

- Atleiskite: Ką jūs čia dabar?

- Ogi štai ką. Jeigu jis buvo visagalis, jeigu buvo tikras pranašas ir jeigu žadėjo prisikelti, tai, reikia manyti, ištesėjo savo žodi ir dabar turi būti toks pat gyvas, kaip jūs arba aš.

Ir toliau, norėdamas parodyti, kad ir jis šį bei tą nusimano pranašystėse, nepažįstamasis pradėjo pilti atitinkamas citatas iš Biblijos.

Taip jie priėjo iki Emauso. Nepažįstamasis pasakė, kad jam reikia eiti toliau.

- Neikite! Juk tuoj sutems, o keliauti čia pavojinga... Neikite! - užprotestavo Jėzaus draugai. - Jūs toks įdomus pakeleivis. Suteikite mums garbę: sulaužykite mums duoną ir drauge pavakarieniaukite. Pernakvosime smuklėje, o ryt eisite toliau savais keliais; juk jau naktis, o keliai čia pavojingi...

Kelionės draugas sutiko. Užkandžiaudami visi trys kalbėjosi toliau. Kai jau reikėjo valgyti desertą, nepažįstamasis ūmai tarė:

- Jūs norėjote, kad laužyčiau su jumis duoną. Štai žiūrėkite!

Susidomėję bičiuliai liovėsi kramtę. Nepažįstamasis - mes, nusidėjėliai, jau seniai žinome, jog tai Kristus, nors neturime nei apaštalų tikėjimo, nei jų įžvalgumo - paėmė duonos griežinį ir pakartojo komediją, suvaidintą praėjusį ketvirtadieni: palaimino minkštimą kartu su pluta ir pasakė, jog ta duona virto jo kūnu. To užteko, kad jo gerbėjams atsivertų akys.

- Viešpatie! Jėzau! - ėmė šaukti jie ir jau norėjo pulti ant kelių, tik staiga - bum-trach-tara-rach! - brangusis mokytojas dingo kaip nebuvęs.