Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Padaręs šią išlygą, dabar aš ramiai galiu laikytis teologų požiūrio.

- Jėzus, - sako jie, - išėjo iš kapo.

- Na žinoma, puikiai sugalvota!

- Jis pasirodė apaštalams.

- O kaipgi, po velnių!

- Jis pakartojo visą seriją stebuklų, padarytų prieš mirtį.

- Sutinku, varykite toliau!

Neturėdamas ko veikti, vieną gražią dieną Simonas - Petras kartu su kitais išėjo pažvejoti ir nesugavo nė vieno buožgalvio. Balandžio sūnus iš mielo papratimo pasirodė jiems tuo kritišku momentu, kai apaštalai grįžo pakabinę nosis ir tuščiom rankom.

- Vaikučiai, ar neturite ko valgyti? - paklausė Jėzus.

- Ne.

- Maža bėda! Užmeskite tinklą į dešinę pusę nuo laivelio ir pagausite žuvies.

Petras ir jo kolegos paklausė. Po kelių akimirkų tinklas ėmė trūkinėti, perpildytas žuvies, o valtis vos neapvirto.

Kai žvejai nusiyrė prie kranto, Petras suskaičiavo laimikį ir pamatė, kad sugautos šimtas penkiasdešimt trys didelės žuvys. Nei daugiau, nei mažiau - taip tvirtina evangelija.

- Dabar papietaukite, - pasakė Jėzus.

Apaštalai ėmė šveisti žuvį. Bet juo smarkiau jie puto, tuo labiau daugėjo stambių žuvų.

Kaip gaila, kad vargšai žmonės neturi antgamtinės Jėzaus galybės! Ji jiems labai padėtų išmaitinti savo alkanas šeimas.

Pietūs buvo tikrai šaunūs, žuvys - geriausios rūšies, visų veislių, kokios tik veisiasi tose vietovėse. Trūko tik deserto. Užtat Jėzus pavaišino apaštalus nedidele prakalba.

- Petrai, ar myli mane? - paklausė jis Simoną - Akmenį.

- Taip, viešpatie, myliu.

- Tai aš padarysiu tave savo avinėlių ganytoju.

Po kokių penkių minučių Jėzus pakartojo klausimą:

- Petrai, ar myli mane?

Simonas - Akmuo atsakė kaip ir pirmą kartą.

Vaikščiojantis Žodis, labai mėgęs pakartojimus, vėl tarė:

- Tai ganyk mano avis.

Dar po penkių minučių šis giliamintis dialogas pasikartojo beveik žodis į žodį. Kaip tik šiuo dialogu remdamasi, bažnyčia teigia, kad Petras buvo pirmasis popiežius.

Jėzus dar ne kartą apsireiškė apaštalams.

Vieną rytą, gana anksti, jis nusivedė juos ant kalno.

Eidami apaštalai klausinėjo vienas kitą, ką tai galėtų reikšti.

- Gal jis vėl mus kurstys maištauti? Dar jam ne gana, kad jau vieną kartą nukryžiavo?

Kažkuris rimtai susirūpino:

- O jei dabar atėjo mūsų eilė kentėti?

Būti prikaltam ir pakabintam ant kryžiaus - šitokia perspektyva neviliojo nė vieno.

Užkopęs į kalvos viršūnę, vaikščiojantis Žodis taip prabilo:

- Komedija baigta, metas nuleisti uždangą. Mano misija atlikta: šioje ašarų pakalnėje man nebėra ko veikti. Todėl aš grįžtu pas savo tėvą Jehovą. Apsikabinkime ir - iki pasimatymo geresniame pasaulyje!

Apaštalai apstulbo.

- Kaipgi čia dabar? Tu mus palieki?

- Nieko nepadarysi, taip reikia. Taip parašyta likimo knygoje.

- Bet kas bus su mumis, jei mus paliksi? Kas gi mums rodys pavyzdį?

- Nebijokite, aš jumis pasirūpinsiu. Aš jau papūčiau į jus, o netrukus mano tėvas numeris antras, atseit, šventoji dvasia, atskris iš dangaus, idant suteiktų jums mano pažadėtas brangias ypatybes. Nagi, pakštelėkim į ūsus paskutinį kartą! Mat, jau greit bus trečias skambutis.

Apaštalai ėmė bučiuotis su mokytoju.

Paskui, paskutinį kartą apkabinęs Magdaleną, Jėzus užlipo ant akmens, pritūpė, stipriai atsispyrė ir stryktelėjo aukštyn.

Tomui toptelėjo, kad jis ims ir nukris atgal ant žemės.

Nieko panašaus.

Balandžio vaikas puikiai laikėsi ore ir gana sparčiai kilo aukštyn.

Jis skrido vis aukščiau ir aukščiau, kol apaštalai pastebėjo, kad jau nieko nebeįžiūri.

Tada greta jų atsirado pora angelų, kurie melodingais balsais prabilo:

- Gerieji galilėjiečiai, gana jums spoksoti į dangaus skliautą!

Jėzus įžengė ir įžengė ilgam. Sugrįš tik pasaulio pabaigoje gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Tada ir apaštalai sugrįžo į paskutinės vakarienės kambarį. Ėjo tylėdami, nuleidę nosis, nes gerai suprato, kad nuo šiol jų kelias bus anaiptol ne rožėmis klotas.

(Apie šį paskutinį krikščioniškosios komedijos veiksmą žr. Mato 28, 16 - 20; Morkaus 16, 15 - 20; Luko 24, 44 - 53; Jono 21, 1 - 25.)

U ž d a n g a .

PASTABOS

Ši knyga parašyta ne tam, kad, sumenkinus Jėzų - dievą, būtų išaukštintas Jėzus - žmogus: nei vieno, nei kito egzistavimu autorius netiki. Jos tikslas - žingsnis po žingsnio sekant krikščioniškąja legenda, išryškinti visas joje glūdinčias nesąmones ir tuo būdu parodyti, jog visa istorija apie Jėzų Kristų - nesvarbu, ar jį laikytum žmogumi ar dievu - visais atžvilgiais yra ne kas kita, kaip melagingų ir kvailų prasimanymų rezginys.

Knyga "Evangelijos linksmybės" - tai ne mokslinis traktatas ir ne antireliginė apybraiža šiuolaikine šio žanro prasme. Autorius savo knygą pavadino "Jėzaus gyvenimu". Tokia antrašte XIX amžiuje pasirodė daug veikalų. Vieni mokslininkai ir teologai mėgino savo kūriniuose pateikti pilną dievažmogio Jėzaus gyvenimo aprašymą, remdamiesi evangelijomis ir bažnyčios tėvų prasimanymais. Kiti, pasinaudodami istoriniais šaltiniais, priešingai, įrodinėjo, kad jokio dievažmogio nebuvo, kad Jėzus Kristus - tai religinės fantazijos vaisius. Vieni buvo religijos gynėjai, kiti - ateistai. Autorių pasaulėžiūra nulėmė jų požiūrį į Kristaus asmenį.

Leonas Taksilis (tikrasis vardas: Gabrielis - Antuanas Žoganas - Pažesas) buvo ateistas. Vaikystės ir jaunystės metais jis mokėsi jėzuitu kolegijoje, tačiau vietoj religinės veiklos pasirinko kovotojo prieš religiją kelią. Šventraščio prieštaravimai ir absurdiškumas, dvasininkų melas, veidmainystė, šventeiviškumas, bukaprotiškumas ir gobšumas atvėrė jam akis, atskleidė tikrąją religijos esmę. Nuo 1879 m. per penkerius metus jis išleido apie dvidešimt antireliginių kūrinių - aštrių satyrinių pamfletų: "Popiežiaus Pijaus IX meilės nuotykiai", "Jėzuito sūnus", "Bordžijos šeima", "Nuodytojas Leonas XIII ir penki milijonai kanauninkų", "Šventieji pornografijos mėgėjai" ir daug kitų. 1882 m. Taksilis rašo "Biblijos linksmybes", o 1884 m. pasirodo jo "Jėzaus gyvenimas" ("Evangelijos linksmybės").

Leono Taksilio knygai "Jėzaus gyvenimas" būdinga tai, kad autorius nenaudoja specialios istorinės medžiagos, o tik retkarčiais pasiremia I amžiaus pr. m. e. ir pirmųjų mūsų eros amžių istorikų liudijimais. Čia daugiausia atpasakojamos evangelijos, vietomis įterpiant meninius prasimanymus; tačiau iš pasakojimo jauti, kad tai kalba žmogus, pasižymintis šviesiu protu ir laisvas nuo religinio fanatizmo. Skaitytojas įsitikina, kokie fantastiški ir prieštaringi evangelijos mitai, pamato, kad evangelija, skaitoma kritiškai protaujančio žmogaus, pati save demaskuoja ir pasmerkia.

Table of Contents

Autoriaus žodis

1 SKYRIUS. Zakarijo regėjimas.

2 SKYRIUS. Pirmtakas.

3 SKYRIUS. Šventosios dvasios įsikišimas.

4 SKYRIUS. Marija pas Elžbietą.

5 SKYRIUS. Juozapas susitaiko su visa šia istorija, kuri iš pradžių jam labai nepatiko.

6 SKYRIUS. Mesijo genealogija.

7 SKYRIUS. Gimimas ir piemenys.

8 SKYRIUS. Nors ir nesutepta, Marija vis dėlto apsivalo.

9 SKYRIUS. Magiškoji žvaigždė.

10 SKYRIUS. Žyniai garbina Jėzų.

11 SKYRIUS. Šventoji šeima bėga į Egiptą.

12 SKYRIUS. Karalius Erodas irgi turi nervus.

13 SKYRIUS. Jėzus Egipte.

14 SKYRIUS. Jėzus - vunderkindas.

15 SKYRIUS. Jėzaus šeima netiki savo giminaičio dievyste.

16 SKYRIUS. Nagus prikiša Jonas Krikštytojas.